2021 m. gegužes 8 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Prisilietimai

2017-11-07
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

Taip jau nutinka, kad tikslingas žygis į parduotuvę kartais užsitęsia ir tampa smagia pramoga apžiūrint prekes ir visai nesvarbu, kad jų neketini pirkti. Kartais užtenka vien pamatyti, kad pasisemtum naujų idėjų, užplūstų įkvėpimas. Arba vien užuosti, kad malonūs kvapai pakeltų nuotaiką ir nukeltų toli toli... O kartais reikia tik prisiliesti, švelniai perbraukti pirštais, kad prasidėtų kelionė... 


Blizgantis nerūdyjantis plienas patraukia ne tik smalsias akis, bet ir neklusnias rankas. Skylėtas dubuo, šone styro rankena. Ir tarsi nenorom mintys nukelia į praeitį...   


Trumpas drykstelėjimas ir didžioji dalis užuolaidos liko mažylio rankose. Nors daug kam tai pasirodytų senas skuduro gabalas, smalsios vaiko akys sugebėjo įžvelgti gausybę medvilninės skiautės pritaikymo būdų ir spindėjo begalvojant apie daugybę linksmų žaidimų. Štai jis jau sukasi  lyg superherojus, pečius pasipuošęs užuolaida. Po akimirkos kitos sėdi ant nudriskusio medžiagos gabalo ir vaizduojasi esąs Aladinas ant skraidančio kilimo. Pašoka kaip gali aukščiau, rankose laikydamas „kilimo“ kraštą, ir nusileisdamas garsiai trinkteli į grindis.


Netikėtai užklupusi mama nutraukė vaiko džiaugsmą:


- Ką čia darai?! - piktu šūksniu kreipėsi į sūnų.


- Mamyte, aš Aladinas! - vaikas džiaugsmingai prisistatė.


Likusi užuolaidos draiskana iškart užkliuvo už pastabių moters akių. Ji negalėjo patikėti tuo, ką mato – dar viena nelaimė.


- Sudraskei užuolaidas? - liūdnai prakalbo į vaiką.


Mažoje galvelėje, kurioje nuolat sukosi tiek kūrybingų idėjų, nebuvo vietos blogoms mintims ar emocijoms. Berniukui kiekviena diena buvo kupina atradimų ir kažko naujo – tarsi dar vienas mažytis stebuklas. Viskas, kas bloga, negatyvu ir negera, buvo ne tik nepageidaujama ir greitai pamirštama, bet ir sunkiai suprantama. Tarsi kiaurasamčiu perkošiama ir neįleidžiama į smagų vaiko pasaulį.


- Dabar čia kilimas, - tyliai sumurmėjo, nenorėdamas dar labiau supykdyti mamos.


Dėl mažyliui neaiškių priežasčių jį supantys suaugusieji buvo visiškai kitokie nei jis. Jie dažnai skųsdavosi, bardavosi, dejuodavo dėl užklupusių negandų – nemokėjo džiaugtis gyvenimu.


- Su tavim vien problemos, - nepatenkintas mamos balsas nuskambėjo šaltai, netgi priekaištingai.


Vaikas sutrikęs stovėjo su skiaute rankose ir tyrinėjo keistą suaugusiųjų elgesį.


- Taip, jie tikrai iš kito pasaulio, - pasakė pats sau. - Jie nemato to, ką matau aš. 


Šviesos, aksominė staltiesė, dekoracijos – viskas tik tam, kad parduotuvės žvaigždė neliktų nepastebėta. Tarsi ant pjedestalo, garbingiausioje vietoje, kurioje netruko atsirasti, išdidžiai gulėjo lėkštė. Joje įgudusio dailininko ranka įamžinti paukšteliai, nardantys debesyse, tačiau lėkštė atrodo tokia trapi, tokio plono stiklo, kad nors nedrąsu prisiliesti, tam sunku atsispirti. Šis indas tarsi turėdamas stebuklingų galių nubloškia į laikus, kai ateitis atrodė tokia tolima, o gyvenimas virė čia ir dabar... 


Garsiai užtrenkė lauko duris ir niekam netarusi nei žodžio nudūmė į savo kambarį. Kaip kone kas mėnesį, Gabrielė susipyko su savo geriausia drauge. Tai tampa beveik ritualu, deja, nei vienai pusei nereikalingu ir neteikiančiu džiaugsmo. Ot, ta karvė! Jos geriausios draugės, o ji drįso pasielgti taip niekšiškai ir jai nieko nepasakė. Kiekvienas barnis skaudžiai tarsi šukė įsirėždavo į merginos širdį. Kiekvienas barnis lyg aštrus daiktas braižė trapią  tarsi stiklinė lėkštė jų draugystę.


Ji pyksta, labai pyksta, kad Nora pasielgė niekšingai, daug blogiau nei riteris, kuris nusižengia garbės kodeksui. Bet kad ir kaip nirštų ir norėtų jos nekęsti, rankose laikomą pagalvę paskandinti savo ašarose, negali numaldyti atgyjančių gražių prisiminimų. Priešais akis atgyja vaizdas, kaip jos kartu vasarą maudosi jūroje, tarsi ekrano užsklanda vaizdą keičia prisiminimai, kaip kartu šventė viena kitos gimtadienius, mintimis nusikelia į praeitą savaitę, kai Nora ją išgelbėjo nuo dvejeto iš informatikos.


Tarsi paprašyta suskambo metalinė draugystės apyrankė, kuri juosė merginos riešą jau beveik metus, sublizgo trys išlietos raidės – BFF (geriausios draugės amžinai), kurios kalbėjo pačios už save. Gabrielė nusibraukė ašarą – ne ji tikrai daugiau nebeverks, ji tikrai to niekada nepamirš ir neatleis, daugiau nebenusileis pirmoji.


Skambtelėjęs telefono signalas pranešė apie gautą žinutę. Įgudusiu judesiu atrakino vieną iš svarbiausių savo gyvenime daiktų. Vienas nedrąsus prisilietimas ir žinutės tekstas nušvito priešais akis. „Sorry, nenorėjau. Susitaikom?"


Neprireikė nė kelių sekundžių ir teigiamas atsakymas įveikė ne tik kilometrinius atstumus tarp dviejų telefonų, bet ir tarp dviejų žmonių. 


Žingsnis po žingsnio, koja už kojos ir nespėji apsidairyti, kaip rankos gniaužia didelį bei tvirtą puodelį. Ir net šis, mažai vertinamas buities rakandas, sukelia savų išgyvenimų... 


Kaip ir kiekvieną vakarą, kai tik atsirasdavo laisvesnė minutė, moteris įsitaisydavo minkštame fotelyje ir ištiesdavo kojas ant nušiurusio pakojo. Tai dieviškos akimirkos... Nors tiesą sakant, vis rečiau ir rečiau pasitaikydavo. Kad laikas, kurio ir taip stigo, būtų praleistas produktyviai, rankose visada skimbčiojo virbalai arba šlamėjo knygos puslapiai.


Šiandien viskas buvo kiek kitaip: vietoj mėgstamos vietelės – virtuvinė taburetė, vietoj mezginio ar knygos – suplėšytos užuolaidos.


Už lango kaukiančios sirenos atitraukia dėmesį nuo darbų. O, ji ne vienintelė nelaimėlė. Kad jos tik nepasuktų artyn namų.


Ji tarsi pilnas kavos puodelis stengėsi išvengti papildomo lašelio pieno, nes perteklius ne tik nubėgtų sienelėmis, bet ir iškeltų paviršiun tirščius. Toks kasdienis namų rakandas, kad laikui bėgant tampa nebevertinamas, tačiau jam pradingus, būtų greitai pasigestas.


Vakarienė barškina puodo dangtį ir tarsi vulkanas ketina išsiveržti lauk. Greita šeimininkės reakcija spėja tam užbėgti už akių. Padažas jau praaušęs, bet ji pernelyg pavargusi jį šildyti – valgomas ir toks.


Galva kyšteli iš virtuvės:


-Vakarienė paruošta! - žinia nuskamba per visus namus.


Mažasis greitai meta savo žaidimus ir seka palei maisto kvapą. Purvinom rankomis jau sėdasi prie stalo.


- Nusiplauk rankas, - sulaukia rutiniškos komandos.


- Kodėl? - mažas kodėlčiukas gyvena kiekvieno vaiko viduje.


- Nes jos purvinos, - neprireikia nei žvilgtelėti, kad padarytum tokias išvadas.


- Bet aš valgysiu su šakute, o ne su rankom, - ir šiandien ginčo nepavyks išvengti. - Tu pati sakei, kad negalima valgyti rankomis!


Atšlepsėjusi dukra sudrimba kėdėje, nepatenkinta suraukia nosį, kad teks valgyti koldūnus su padažu.


- Eik plautis rankų, - griežta komanda nutraukia barnį ir nepatenkintas berniukas pėdina į vonią. 


Po vakarienės moteris įsitaiso savo mėgstamiausioje vietelėje. Deja, ilgai pasimėgauti netenka. Pasigirsta trenksmas, jį seka verksmas. Mažylis nuvirto su visu suoliuku, įsitaisė guzą ir paleido dūdas. Tarsi pagautas vagis už rankos Gabrielė sustingo, pasiruošusi išsmukti pro laukujes duris.


- Kur eini? - klausimas buvo girdėti net ir verksmo fone.


- Pas Norą, darysime namų darbus, - melas paparastas lyg dukart du.


Net nereikia žvilgtelėti į laikrodį, kad įsitikintum, jog sutema už lango nemeluoja, jau vėlu.


- Nemanai, kad tam jau per vėlu?


Nereikėjo nei žodžių, kiekvienas veido raumenėlis rėkė - „Ne!“. 


Po pusvalandžio išsukta berniuko ranka nebetabalavo kaip nereikalinga kūno atauga, o gniaužė mėgstamiausią žaislą. Gabrielė neabejotinai išsmuko pas „amžinąją“ draugę, o moters laukė pluoštas neapmokėtų saskaitų ir krūva neišskalbtų skalbinių. 


Autobusas lėtai riedėjo pustuštėmis miesto gatvėmis, lengvas supimas greitai nukėlė į sapnų šalį.


- Mama, mama! - įkyrus šauksmas sugrąžino į realybę.


- Kas nutiko? - moteriai reikėjo laiko susivokti.


Sunkios akys vis dar merkėsi.


- Aš mačiau mūsų namus! - bedė pirštų į langą. - Jau pravažiavom.


- Mėšlas! Kodėl anksčiau nepasakei?


Maži petukai gūžtelėjo ir jau po akimirkos vaikas džiaugėsi dar vienu šios dienos „nuotykiu“ - jis ne tik įsikibęs mamos rankos ėjo atgal kelias stoteles, bet tyrinėjo savo gimtasiąs apylinkes, kurios, apšviestos gatvės žibintų, atrodė tokios neįprastos ir gražios, reklamų vitrinos švietė įvairiausiomis spalvomis ir visai nesvarbu, kad tekstas buvo nesuprantamas, - viskas atrodė tobula. 


Jau vakarėjant, nors čia praleistos tik kelios valandos, nelieka nepastebėti maži, tačiau reikalingi niekučiai. Akys nardo eilėmis dailiai išrikiuotų cukrinių, druskinių, padėkliukų, prisibrauna prie kamputyje prisiglaudusios pipirinės. Galbūt savo vienišumu, galbūt šiokiu tokiu kreivumu šis daiktas išsiskiria iš kitų ir nelieka nepastebėtas. Galbūt šios savybės ir traukia jį patyrinėti iš arčiau, pirštais apčiuopti defektus ir prisiminti pamirštus dalykus... 


Vis dar pilstydama arbatą, Aldona suprato, kad būsimas pokalbis bus iš nemaloniųjų. Priešais sėdinti jos dukra buvo nuverta nepatenkinto ir įspėjamo žvilgsnio, kuris privertė pasijausti nemaloniai.


Tačiau vien žvilgsnio neužteko. Moteris garsiai nurijo seiles ir susikaupusi kreipėsi į namų šeimininkę:


- Mama, ar galvojai apie tai, ką kalbėjom praeitą kartą?


Būtų gerai, jei tas pokalbis būtų tik nuomonių apsikeitimas. Deja, viskas vyko kiek audringiau.


- Manau, žinai mano nuomonę šiuo klausimu, - mamos tonas sakyte sakė, kad ši pokalbio tema išsunkta.


Moteris ir vėl drįso pilti druskos ant žaisdos.


- Aš noriu, kad tik tau būtų geriau, - gurkštelėjo vaistažolių arbatos. – Tau tai į naudą.


Aldona suvaikščiojo į virtuvę atnešti sveikuoliškų, pačios keptų sausainių.


- Geriau nei dabar man tikrai nebus!- ginčijosi senolė.


Atsaką palydėjo beviltiškas dukros atokvėpis.


- Tu juk žinai, kad tavo liga progresuoja, - matydama niūrią ateities perspektyvą, moteris nuliūdo. – Kas bus, kai nebegalėsi savęs apsitarnauti? Kai tau reikės pagalbos?


Aldona apie tai spėjo pagalvoti, tačiau sunku save įsivaizduoti tokioje padėtyje. Tiesą sakant, nors ji apie tai galvojo, jokio tinkamo sprendimo nerado.


Pasinaudojusi tyla dukra vėl pradėjo tiradą iš naujo. Ji iš anksto buvo nusižiūrėjusi kelias neblogas vieteles, ieškojo rekomendacijų, netgi atsispausdino jų aprašymus. Nereikėjo būti genijum, kad suprastum, jog dabar juos traukti ne laikas – mama net nedirstelėjus juos pavers šiukšlėmis.


- Ne, ne ir dar kartą ne! – motina užsispyrusi lyg sena ožka, lyg skęstantysis laikosi įsikibusi savo nuomonės tarsi šiaudo. – Aš nenoriu keliauti į tą pipirinę! Nebūsiu dar vienas pipiras sudžiūvusių prieskonių dėžėje!


Dukra krimto kietus sausainius. Išgąsdinta mamos protesto vos nepaspringo. Sausainiai buvo visai skanūs, nelaimei, nelabai valgomi – kieti kaip akmenys, sunkiai kramtomi, rijosi lyg trupintas žvyras.


- Manai, noriu matyti mirtį? Jausti jos buvimą aplinkui? Matyti, kaip ji šienauja žmones? – nuo tokio daugžodžiavimo Aldona netgi pavargo, todėl šiek tiek nurimusi tęsė toliau. – Kiek man čia liko? Tenoriu likusį laiką nugyventi ramiai. Jei negalėsiu pati su savimi apsieiti – numirsiu…


- Juk žinai, kad eutanazija Lietuvoje draudžiama…


Senolė gėrė jau antrą puodelį arbatos, ramiai jį pastačiusi pareiškė:


- O virvės nusipirkti niekas niekada nedraudė, - nusijuokė užsikosėdama tarsi senas girtuoklis karčemoje. – Ir dabar neuždraus.


- Mama, nesielk kaip vaikas! – moteris nebuvo linkusi juokauti.


Kurį laiką abi tylėjo ir traškino kietus sausainius. Aldona, gailėdama protezų, juos mirkė arbatoje. Tamsai po truputį vejant lauk dieną, įsižiebė šviesa svetainėje ir dar ilgai negęso, ginčas tęsėsi…


 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 


Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-19 14:37
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media