2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Dėlionė

2017-12-05
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Agata Kazakevič

 

 

Šiandien į parduotuvę sugužėjo visi miesto žmonės. Juk prasidėjo didysis išpardavimas! Visi pardavėjai, kiti darbuotojai buvo išvargę ir stovėjo kaip mumijos. Jau buvo dešimta valanda vakaro, bet pirkėjai net nesiruošė keliauti namo. Valytojos taip pat plušėjo kaip bitės. Tačiau didžiausia našta teko vargšui eskalatoriui. Jis važiavo tai pirmyn, tai atgal. Ir taip po šimtą kartų.

 

Tačiau ilgai tai tęstis negalėjo. Ir staiga visi žmonės, esantys ant eskalatoriaus, nubildėjo žemyn vienas ant kito. Tai sukėlė milžinišką triukšmą. Net pirkėjai, susipešę vienas su kitu dėl tos pačios prekės, atsisuko pažiūrėti, kas gi ten atsitiko. Visi skubėjo padėti sužalotiesiems.

 

Ant darbuotojo iš paskutinio aukšto, skubėjusio į posėdį, užgriuvo senutė. Po įvykio jo kostiumas atrodė lyg ištrauktas iš šiukšliadėžės. Tai sukėlė jam milžinišką pyktį. Įkvėpęs pilnus plaučius oro, sustaugė ant vargšės ir nieko dėtos močiutės.

 

Tuo tarpu labai išsipusčiusiai damutei sulūžo auksinis nagas. Auksinis dėl to, kad ji sukėlė tokį viesulą tik dėl jo. Ji net pagrasino, kad iškvies policiją.

 

Bet šalia stovinčiai valytojai tai sukėlė juoką. Juk ji kiekvieną dieną mato tik kibirą ir skudurą. O čia toks įvykis! Bus ką papasakoti kaimynei. Taip pat tai gera pamoka pirkėjams už tai, kad elgiasi kaip laukiniai žvėrys.

 

Tuo metu savo darbą baigęs sargybinis skuodė pro duris. Ir bandė kuo greičiau suvesti į telefoną numerį. Tai buvo jo plano dalis, tačiau ji nepavyko. Nes pasibaigė sąskaitos likutis. Bet išlėkęs pro duris jis pamatė aukštakulniais stuksinčią moterį. Sargybinis suprato, kad tai vienintelė galimybė paskambinti. Tad specialiai lyg netyčia atsitrenkė į ją, greitai ištraukė telefoną iš rankinuko, kuris, tiesa, buvo neužsegtas. Pasislėpęs už parduotuvės kampo drebančiais pirštais suvedė pažįstamo žurnalisto numerį. Ir ši kartą jam pavyko. Jie susitarė, kad lauks vienas kito požeminėje stovėjimo aikštelėje. Sargybinis įšoko į žurnalisto automobilį, o jis nukeliavo visą šį incidentą pranešti žmonėms.

 

Sargybiniu jis dirbo tik kelias savaites. Ir ši darbo vieta taip pat buvo plano dalis. Tam kad įvykdytų savo darbą kuo nepastebimiau. Jis važiavo žvyruotu keliu pas užsakovą. Užsakovas labai nerimastingai laukė žinių. Trypčiojo tai pirmyn, tai atgal. Juk jeigu nepavyktų planas, jis sėstų už grotų.

 

Žurnalistui tai buvo labai gardus kąsnelis. Už kurį galėjo gauti didesnį atlyginimą. Ir žmonėms taip pat patiks išgirsti šią istoriją. Kaip parduotuvės direktorius labai neatsakingai žvelgė į savo pareigas. Jis važiavo tuo pačiu eskalatoriumi į viršų, kuris veikė lyg ką tik nebūtų sugedęs. Pakilęs į trečią aukštą, žurnalistas pamatė, kaip įvykio vietoje plušo seselės, policininkai. Žurnalistas neturėjo išsiduoti, kad jam apie tai kažkas pranešė.


Tai turėjo atrodyti taip, kad jis irgi kaip išprotėjusi moteriškė atėjo apsipirkti. Įėjęs į tualetą jis išsitraukė fotoaparatą. Truputį privėręs duris, padarė kelis kadrus. Tačiau jis nepastebėjo, kad už jo stovi valytoja, kurį valė tualetus. Valytoja, pastebėjusi žurnalistą, labai keistai į jį pažiūrėjo. Juk kaip atrodo vyras, patyliukais fotografuojantis moterų tualete!? Aišku, kaip maniakas. Valytoja tyliai priėjo prie žurnalisto ir palietė jį už peties. Jis striktelėjo, lyg pamatęs ką tik atskriejusią mumiją iš debesų. Ji nesupratusi, kas jam atsitiko, taip pat suriko. Žmonės sugužėjo į moterų tualetą, norėdami pamatyti, kas ten atsitiko.

 

-        Ji norėjo mane nužudyti! - pirštais badė žurnalistas į vargšę valytoją.

 

-        Ne, tai netiesa! Netikėkite juo! Jis maniakas! - bandė visaip gintis ji.

 

Sargybinį pasitiko pikti šunys, saugantys užsakovo namą. Viena tarnaitė kuo skubiau nubėgo pranešti, kad atvyko ilgai lauktas svečias. Sargybinis truputį pergyveno, ar vis dėlto žurnalistui pavyks įvykdyti savo plano dalį. Jis niekaip negalėjo prisiskambinti žurnalistui.


O tuo tarpu policininkai vis aiškinosi, kodėl jis fotografavo moterų tualete. Jiems atrodė painu, kad tą pačią dieną sulūžo prieš tai puikiai veikęs eskalatorius. O čia dar iš debesų iškrito kažin koks maniakas – žurnalistas. Atvykus elektrikui paaiškėjo, kad eskalatorius buvo tiesiog išjungtas. Policininkams susidėliojo dėlionė, kad galbūt prie to bus prikišęs rankas žurnalistas. Jis supratęs, kad tuoj ant jo suvers visą nusikaltimą. Ir tam kad nesėstų už grotų ilgiems metams, jis viską papasakojo. Tam, kad būtų sušvelninta bausmė.

 

Užsakovas, belaukdamas ir negalėdamas prisiskambint, nusiuntė savo pavaldinį, pažiūrėti, kas gi ten nutiko. Pavaldinys, pakilęs į trečią aukštą, pamatė, kad žurnalistas sėdi ant kėdės su antrankiais. Jis iškart pasišalino, kad nebūtų taip pat sugautas. Tarnautojas iškart nurūko pranešti užsakovui, kad jam dabar galas. Šis pravėrė užuolaidą ir pamatė, kad už lango stovi visas pulkas policininkų.

 

Išaiškėjo, kad užsakovas buvo kito prekybos centro vadovas. Ir jis tiesiog šiuo įvykiu norėjo pakelti savo prekybos centro reitingą. Žmonės, sužinoję, kad pavojinga lankytis šiame prekybos centre, eitų į kitą. O šitas tiesiog sužlugtų. Ir tam į pagalbą atėjo žurnalistas su sargybiniu. Gaila, bet jiems nepavyko planas, nes plepys žurnalistas viską išpasakojo.

 

Taip jie ir praleido dešimt metų už grotų. Tačiau išėję iš kalėjimo jie buvo sukūrę labai gerą planą, kaip susigrąžinti savo turtus. Jų planui prireikė dar vieno talkininko ir tai buvo valytoja, aptikusi žurnalistą fotografuojant tualete. Valytoja sutiko, nes jai trūko pinigų.

 

Ji įsidarbino garsaus politiko namuose. Politiko pinigai ir buvo pagrindinis grobis. Po kelių mėnesių, kai valytoja jau įgavo pasitikėjimą, ji pradėjo vykdyti savo plano dalį.

 

Moteris ilgai tykojo, kad sužinotų seifo kodą, bet jai vis trukdė šeimininkų šuo. Kai tik ji įeina į darbo kambarį, jis iškart seka paskui ją ir pradeda loti. Kol jam neduosi dešros su lašinukais, tai jis nenutils, bet kai jos gauna, iškart sušlamščia per dvi sekundes.

 

Žvyruotu keliu važiavo senas žiguliukas. Jame sėdėjo žurnalistas, sargybinis ir užsakovas. Šįkart užsakovas nepasitikėjo jais, todėl važiavo kartu. Jie turėjo tyliai laukti valytojos, kol ji išeis su pilnu maišu pinigų.

 

Prieš tai reikėjo įvesti seifo kodą, visus pinigus sugrūsti į  maišą nuo bulvių ir skuosti pro duris.  Kodą jai visgi pavyko sužinoti, bet kaip visada sutrukdė šuo. Ji atidarė seifą, įdėjo pinigus, bet pamiršo pamaitinti šunį. Taigi jis pribėgęs stryktelėjo ant jos, išplėšė maišą iš rankų ir nulėkė savais keliais. Koks buvo juokingas vaizdas, kai nerangi plėšikė bandė sugauti ir atimti pinigus.

 

Gryno oro prisikvėpavusi grupelė laukė šalia automobilio, kuris stovėjo šalia namo. Praėjo penkiolika minučių, dvidešimt, o valytojos kaip nėra, taip nėra. Nes ši dar vis gaudė labai gudrų šunį. Ne šiaip sau jo vardas Gudrutis. Galiausiai Gudrutis, apkramtęs ir seilėmis išterliojęs maišą, paleido iš nasrų. Tačiau tuo momentu, kai valytoja žengė pro duris, atvažiavo šeimininkai. Šalia automobilio stovėję vyrukai apsimetė, kad neranda kelio. O valytoja tiesiog tuo pačiu metu išėjo išmesti šiukšlių.

 

-        Laba diena, pone, kaip jūs netikėtai atsiradote, - mielu balseliu prabilo valytoja.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-19 14:38
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media