2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Pėdos

2017-05-09
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Beata Tomkevičiūtė

 

Pėdos taip ir liko įspaustos sniege. Dešinėje gatvės pusėje buvo praėjusi graži dama vardu Liusė. Ji yra gana turtinga, už savo pinigus galėtų nusipirkti brangenybių, bet ji to nenori. Dabar ji nuskubėjo pas vargšus žmones, kurie neturi pinigų net duonai. Kairėje pusėje buvo nutapsėjęs mažas, pūkuotas šunelytis. Jis pasimetęs jau labai ilgai. Visą tą laiką šunelis nebuvo laimingas, jam teko patirti ir išgyventi baisių dalykų. Gatvės viduriu buvo nuskubėjęs jaunas vyras vardu Adomas, jis taip pat paliko pėdsakus. Vyras taip skubėjo į darbą, kad nieko nematė, kas vyksta aplinkui.

 

Staiga ant takelio pasirodė akla mergaitė. Ji visiškai nieko nematė, vargšelė, pagalvodavo praeiviai, matydami mergaitę. Bet ji gerai jautė ir lietė, ji kaip ir visi vaikai turėjo tėvus, bet buvo atitrūkusi nuo jų. Jos vardas buvo Emi, ji avėjo odinius batelius, ant nugaros užsimetusi šiltus kailinius, aplink kaklą užsivyniojusi šilkinę skarą ir užsimovusi storą kepurę. Emi žinojo, kad ant takelio buvo daug sniego, ir jai parūpo, kokios ten yra pėdos. Staiga Emi prisiminė, kad ji akla, todėl tik liūdnai atsiduso. Tą akimirką prie jos priėjo mama.

 

– Nagi, eime namo, senelė pagamino pietus,- Emi mama švelniai timptelėjo jos kailinukus.

 

– Betgi pėdos. Aš turiu jas pamatyti. Negaliu išeiti,- Emi pravirko, jai taip rūpėjo pėdos.

 

– Gerai, bet tik truputį pabūk, aš einu prie skelbimų lentos,- meiliai tarė Emi mama.

 

– Ne, pabūk su manimi, tu juk turi akis,- paprašė mergaitė.

 

Mama, aišku, paklausė, bet vėliau nutipeno prie skelbimų lentos. O Emi pasiliko prie pėdų. Ji labai norėjo jas pamatyti, bandė apmąstyti ir suprasti. Emi atsargiai pritūpė ir palietė pėdas. Ji pajuto įdubas sniege, o tai reiškia, kad jos tikrai yra.

 

– Mama, aš jas pajutau, greičiau ateik,- Emi susmuko ant sniego.

 

– Emi, aš suprantu tave, bet dabar tikrai einam,- Emi mama paėmė mergaitę už rankutės.

 

Ir jos patraukė namo. Ėjo pro senamiestį kalbėdamos, kaip grįš namo ir kokiu keliu. Joms beeinant sutemo ir pasidarė tamsu. Staiga Emi mama sukliko,- prie jų stovėjo milžiniškas vilkas. Jo akys žibėte žibėjo, nosis buvo apdraskyta, stovėjo visas pilkas ir purvinas. Emi irgi sukliko jo net nematydama. Mama puolė atgal, tempdama ir Emi kartu, bet buvo jau vėlu.

 

Vilkas griebė mergaitę už pakarpos, pakėlė ir spruko. Jis lėkė ir lėkė, kol galiausiai pribėgo didžiulę olą. Įlėkė vidun, atsargiai padėjo ją ant žemės, lyžtelėjo skruostą ir atsigulė prie Emi. Emi įsispraudė į patį olos kampą ir tyliai verkė, galvodama, ką dabar veikia jos mama. Naktį Emi susapnavo, kad turi akis ir žiūri į pėdas, kurias ji jautė ir lietė.

 

Staiga vilkas pradėjo ją laižyti, tada paėmė už pakarpos ir išlėkė iš olos. Galiausiai jis pasiekė senamiestį, patupdė ant takelio Emi, o pats dingo už kampo. Iš už stulpo Emi pajuto bėgančią savo mamą. Mama mergaitę apkabino, Emi taip pat apglėbė mamą. Ji mintyse dėkojo Dievui ir pačiam vilkui, kad ją taip lengvai paleido į laisvę ir net atnešė netoli namų. Iš už kampo atvažiavo taksi automobilis ir mama su Emi ilipo į jį. Jis atvežė jas tiesiai prie namų.

 

Įėjusias į butą pasitiko senelė ir Emi ją stipriai apkabino. Vėliau mergaitė papasakojo, kas buvo vilko oloje, kaip jis ją nešė, o mama ir senelė įdėmiai klausėsi.

 

Po keleto savaičių Emi, mama ir senelė persikraustė į didelį namą. Emi vis klausinėjo apie tėtį, o mama atsakydavo, kad jam dviejų mėnesių komandiruotė. Vieną dieną mergaitė sėdėjo ant suolelio ir kvėpavo grynu oru. Staiga ji pajuto, kad prie jos kažkas glaudžiasi.

 

Tas daiktas buvo didelis ir Emi suprato, kad čia tas pats vilkas, kuris buvo ją pagrobęs. Ir žinojo, jei vilkas taip glaudžiasi, tai jis nepyksta, o nori draugauti. Emi jį pavadino Maksu, tada pakvietė jį, kad priprastų prie savo vardo. Maksas jai buvo kaip slaptas draugas, nes mergaitė nieko nesakė nei mamai, nei senelei. Bet vis tiek mama pamatė ją glostančią vilką. Suklikusi išlėkė į lauką ir šūkaudama bandė nuvyti vilką, bet Emi ją sustabdė.

 

– Nereikia, tai mano draugas Maksas, jis geras, aš pati sugalvojau jam vardą, Maksas yra vienišas, jam reikia draugų ir aš jo draugė,- bandė aiškinti Emi.

 

Ir mama susimąstė. Jeigu tas Maksas yra draugiškas, tai tegul ir būna.

 

– Kągi, tegul pasilieka, tuojau mes jį išprausim ir Maksas bus švarus,- mama plačiai nusišypsojo ir apglėbė dukrą.

 

Netrukus vilkas net blizgėjo. Dar po mėnesio grįžo Emi tėtis iš komandiruotės ir sužinojęs, kad Maksas draugiškas ir geras, labai apsidžiaugė. Po kiek laiko Maksas buvo labai puikiai išdresuotas ir mokėjo atlikti begalę komandų.

 

Vieną rytą senelė atsibudo akla. Ji atsikėlė iš lovos, bandydama atmerkti akis. Nelaimei, ant grindų gulėjo Maksas. Senelė nematė jo ir užkliuvo, nusirideno laiptais. Skaudžiai trenkėsi į medines grindis. Be to, krisdama senelė susilaužė ranką. Ją iškart išvežė į ligoninę netoli namų. Visi šeimos nariai taip išsigando, dėl jos sveikatos ir ypač dėl akių.

 

Po kiek laiko senelė grįžo iš ligoninės su gipsu ant rankos, tačiau ji nieko nematė. Kai senelės ranka užgijo, ji ir Emi galėjo kalbėtis nematydamos viena kitos, o tik liesdamos. O Maksas tapo senelės vedliu.

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/ 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-10 15:52
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media