2021 m. gegužes 8 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Kaukės

2017-09-13
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė

 

- Padėkite! - pasigirdo silpnas balselis, kviečiantis žmones iš aplinkinių namų pažvelgti pro langus. Gatvėje jau spėjo susirinkti keletas sumišusių kaimynų, kai iš dangaus dideliu greičiu švelniai nusileido auksaplaukė mergina, pasipuošusi ryškiaspalviu kostiumu.

 

- Tai Kamanė... Negaliu patikėti, kad tai ji... - minioje nuvilnijo džiaugsmingas šurmulys.

- Padėkite man, - vėl pasigirdo silpnas balselis.

- Kas nutiko? - paklausė mergina, nusileidusi iš dangaus, pritūpdama prie mažylės nelaimingu veidu.

- Mano augintinis įstrigo medyje,- tarė ji tiesdama pirštą link aukšto klevo.

- Nesijaudink, tuoj jį nukelsiu. Koks jo vardas?

- Pūkis – mergytė jau braukė ašarą nuo skruosto.

 

Daugiau nedelsdama mūsų herojė vėl pakilo į orą. Tik šį kartą ji neskubėjo. Ji kilo iš lėto, kad neišgąsdintų gyvūnėlio, sėdinčio ant medžio šakos.

Superherojė, kaip ir stebėti reginį susirinkę kaimynai, tikėjosi ant medžio šakos išvysti tarp lapų pasislėpusį katiną. Bet jei mūsų miestuose gyvena ir ne žmonės, tai mūsų namuose gali gyventi ir ne katės. Vienintelė gyva būtybė, kurią ant šakų pastebėjo Kamanė, buvo... gyvatė. "Nejaugi tai galėjo būti Pūkis?" – nusistebėjo ji. "Gal šis plėšrūnas prarijo mažylės katiną?" Tačiau nieko daugiau nepastebėjusi, mergina kiek nedrąsiai paėmė gyvatę ant rankų ir nusileido ant žemės.

 

- Ačiū! - suspigo mažoji mergaitė, ištiesdama rankas.

- Nereikia dėkoti. Tai mano darbas, - šiek tiek sumišusi švelniai nusišypsojo mergina dryžuotu ametisto spalvos kostiumu.

 

Šypsena lyg maža privati saulė švytėjo jos veide, suteikdama jam neapsakomo šiltumo. Padavusi milžinišką slidžią, tikėkimės, nenuodingą gyvatę į laukiančias mažylės rankas, ji atsispyrė  nuo kieto asfalto grindinio ir nuskriejo padange, po savęs palikdama tik mažą dulkių debesėlį ir minią apstulbusių žmonių.

 

***

Tai tik dar viena graži diena Cirkonio mieste. Kiekvienas gyventojas gali jaustis saugus, kol šį miestą prižiūri Purpurinė Kamanė. Vien jos šypsena nuramina ir suteikia vilties. O jos narsa – įkvėpimo šaltinis ir mažiesiems, ir senoliams. Nesvarbu, ar tai ginkluotas banko apiplėšimas, ar mažosios Megės naminis gyvūnėlis vėl įstrigo medyje, Kamanė visada pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką. Bet kas būtų gėris be priešingos – blogio jėgos. Kas diena be nakties? Kas vasara be žiemos?  Kas In be Jang? Tas herojus be blogiuko...

 

***

Bum!

- Velnias...

Tiršti tamsūs dūmai užpildė visą patalpą. Pasigirdo duslus kosulys, tada trakšt. Kambaryje iki sprogimo karaliavusią tylą pakeitė gatvės ūžesys.

- Bismutai! Atidaryk visus langus! - pasigirdo kimus balsas, pilnas įniršio.

Galiausiai dūmai pradėjo sklaidytis. Juodais ir tamsiai raudonais apmušalais papuošto kambario viduryje stovėjo vaikinas, apsirengęs laboratorinį chalatą.

- Bismutai, ar gali nustatyti, kas buvo klaidinga mano apskaičiavimuose? - jaunuolis kreipėsi į ištikimiausią savo pagalbininką ir vienintelį sąjungininką.

Į kambarį, dideliu greičiu įlėkė beždžionėlė ant riedučių su planšete letenoje.

- Panašu, kad argonas dar nebuvo pakankamai įšalęs, šeimininke Radonai, - atakė robotiškas balsas iš planšetės.

- Kaip galėjai leisti man taip apsirikti? Dabar viską reikia pradėti iš naujo... - pyktis vaikino balse dingo, liko tik nusivylimas ir nuovargis.

 

***

Taip, tai daktaras Radonas – pamišęs genijus ir didžiausias Purpurinės Kamanės priešas. Daktaras savo eksperimentams Cirkonio miesto gyventojus naudojo net dešimt metų. Kol galiausiai jam pasipriešino Kamanė. Nuo tos dienos jie kovoja nesibaigiančioje gėrio ir blogio kovoje. Kokią naują niekšybę galėjo sugalvoti daktaras Radonas?

 

***

- Turiu rasti Purpurinės Kamanės silpnybę, Bismutai. Negaliu nuolat jai pralaimėti!

- Bet kodėl jums būtina kovoti? - paklausė beždžionėlė.

- Kiek tau turiu kartoti? Be manęs ji neturėtų nuo ko gelbėti miestą, o be jos aš jau būčiau šių menkystų valdovas. Mes nekovojam tarpusavy, mes tiesiog... išbandome vienas kitą.

- Tai kodėl jūs bandote rasti jos silpnybę? Nebūtų paprasčiau susprogdinti kelis dangoraižius miesto centre? - nenusileido plaukuotasis pagalbininkas.

- Žinai ką? Tu teisus. Pasilinksminkime!

Išbalusiame daktaro veide pasirodė valiūkiška šypsena. Vaikino šypsena buvo tokia pat reta kaip žaibas iš giedro dangaus, ir tokia pat grėsminga.

Jaunuolis nukubėjo prie rašomojo stalo ir pradėjo knistis po stalčius. Po kiek laiko jis sušuko:

- Aha! Radau! Tai senas mano išradimo brėžinys.

- Koks tai išradimas, sere?

- Klimato-tronas 3001! Klasikinis ginklas su keliais patobulinimais.

- Nuostabu, sere! Nenorėčiau pakartoti 2546 incidento.

 

***

Pripažinkime, ne visi daktaro Radono sumanyvai buvo vykę, bet be jo Cirkonio mieste būtų nuobodu. Nors prieš dvejus metus sugedus orų keitimo ginklui po gatves dar vis straksi būriai varlių, pažiūrėkime, gal jam pagaliau pavyko patobulinti savo mylimiausią chaoso įrankį.

 

***

Virš centrinės Cirkonio aikštės pradėjo rinktis tamsūs audros debesys. Staiga ryškus žaibas perskrodė dangų ir nuo artimiausio dangoraižio pradėjo kristi žiežirbų lietus. Vos po kelių sekundžių sekė kurtinantis griausmas, nuo kurio suskilo kelių krautuvėlių vitrinos. Padangę užliejo dar viena akinanti šviesa, bet ši buvo smaragdo žalumo.

- Ar pasiilgote manęs? - nuaidėjo linksmas daktaro Radono balsas.

 

***

Žaibas įsirėžė į prekybos centro šoną. Į visas puses pasipylė stiklai. Pasigirdo žmonių šauksmai. Mergina, pasidabinusi puošnia suknele, negalėjo pabėgti nuo krentančių stiklo luitų, nes jos bato raištelis įstrigo sustojusiame eskalatoriuje. Ji pažvelgė į viršų ir pamatė milžinišką nuolaužą, krentančią tiesiai ant jos. Žmonių, galinčių jai padėti, nebuvo. Visi išsilakstė, gelbėdami savo uodegas. Nelaimėlė jau buvo priėmusi savo likimą. Ji užmerkė akis ir pasiruošė mirčiai. Bet skausmas niekada jos nepasiekė, tik švelnus vėjelis pakuteno kaklą. Kai mergina vėl atmerkė akis, ji stovėjo saugiu atstumu nuo griūvančio pastato. Į ją žvelgė Purpurinė Kamanė.

- Ar tu nesužeista?

Mergina apžiūrėjo savo rankas tarsi bandydama įsitikinti, kad ji tikrai dar vis gyva.

- Ne, - ištarė nelaimėlė drebančiu balsu.

- Nesijaudink, tau daugiau nieko blogo nenutiks. Dabar rask saugią vietą pasislėpti, kol aš susidorosiu su šiuo maniaku, - pabaigusi sakinį, herojė  nuskriejo.

Mergina liko stovėti viena siauroje nepažįstamoje gatvelėje. Pažvelgusi žemyn ji suprato, kad nors jos gyvybė buvo išgelbėta, įstrigusio bato išgelbėti nepavyko.

- Ačiū, - sušnibždėjo ji, žvelgdama to pusėn, kur nuskrido jos gelbėtoja.

 

Išprotėjęs daktaro juokas aidėjo padangėmis, užgoždamas net griaustinį.

- Radonai!

Pamišėlis greitai apsisuko ir pastebėjo savo priešininkę, pasipuošusę juokingu savo purpuriniu kostiumu. Jo šypsena pasidarė neįmanomo dydžio.

- Pagaliau nusprendei nudžiuginti mane savo apsilankymu?

- Matau, sutaisei savo orų žaisliuką? - atsikirto herojė, atkartodama savo priešininko šypseną, tik jos veide ji atrodė nuoširdesnė.

- Tai ne žaisliukas! - sušuko įniršęs išradėjas. - Tai aukšto lygio išradimas, kurio tavo mažos smegenėlės nesugeba suprasti, - šaltai atsakė vaikinas, ranka perbraukdamas savo šiaudų spalvos plaukus.

- Nejaugi, vėl nori pradėti šį žaidimą, Radonai. Juk žinai, kaip baigėsi praeitą kartą...

 

***

Herojė ir blogiukas. Dvi priešiškos sielos, kabančios ore virš miesto, kuris vieną iš jų dievino, kito -  nepakentė. Būtybės, kasdien garsinančios mūsų miesto vardą, susikibusios savo niekad nesibaigiančioje kovoje. Bet kas iš tikrųjų slepiasi po jų nežemiškomis kaukėmis?

 

***

Elegantiškas baltas namas pūpsojo pačiame turtingiausio rajono gale. Šio namo gyventojai retai sulaukdavo svečių. Išskyrus kasmet birželio septynioliktąją dieną.

Jaunas vaikinas, pasipuošęs tvarkingu juodu kostiumu, nešinas puokšte margaspalvių rožių, iš lėto žingsniavo, gatve dairydamasis į aplinkinius namus. Jo trumpi šiaudų spalvos plaukai tvarkingai sušukuoti ant vieno šono. Rami šypsena puošė jo veidą. Tylą apgaubusią prestižinę gatvę pertraukė tylus variklio burzgimas. Raudonas naujausio modelio automobilis lėtai prariedėjo pro jaunuolį ir sustojo tik gatvės pabaigoje. Kol vaikinas priėjo paskutinį namą gatvėje, automobilio šviesos išsijungė ir variklis nutilo. Pro vairuotojo dureles išlipo aukšta, auksaplaukė mergina, pasipuošusi švelniai rausva suknele, su torto dėže rankose. Abu jaunuoliai susitiko ant baltojo namo verandos.

- Radonai, - pasisveikino dama, linktelėdama galvą.

- Kamane, - atsakė vaikinas, mesdamas jos link kiek kreivą šypseną.

Jų akys susitiko ir galėjai pagalvoti, kad jie atsidūrė savo atskirame pasaulyje.

Jaunuolių žvilgsnių kovą nutraukė atsidarančių durų vyrių girgždesys.

- Raimundai! Kamile! - tarpduryje pasirodė senyvo amžiaus moteriškė šviesiais plaukais.

Ją išvydusių svečių veidus nušvietė didelės nuoširdžios šypsenos.

- Mama! - sušuko jie kartu.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-20 13:59
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media