2021 m. balandžio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Gandas

2017-04-25
 
Arvydo Butavičiaus piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė), E.Straigytės nuotr.

Arvydo Butavičiaus piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė), E.Straigytės nuotr.

Akvilė Petkevičiūtė

 

Viename miestelyje užgimė gandas. Gandas, kad kalvos šlaite gyvenantis senukas slepia auksą. O jis tikrai buvo paslaptingas – užsisklendęs devyniais užraktais, apsitvėręs aukštomis tvoromis, kurių viršų juosė spygliuota viela. Gal ir nenoromis, bet jis tikrai atrodė lyg kažką slėptų. Vieni šias kalbas laikė plepalais, kiti šventai tikėjo, bet nebuvo nei vieno, kuris nebūtų girdėjęs.

 

Kalbos pasiekė ir vietinio smulkaus nusikaltėlio pravarde Tritonas, didžiausią dienos dalį praleidžiančio smuklėje, ausis. Jas pastatė kaip zuikis. Nors visiems sakė, kad tos kalbos tušti plepalai, kaip kempinė gėrė kiekvieną žodį, nesvarbu, ar kalbėjo šalimais prie baro, ar užkaboryje prie sienos. Net ir tualete nugirdo pikantiškų detalių. Kuo daugiau klausėsi, tuo labiau ilgapirščiui niežėjo delnus.

 

Lengvu žingsniu, atsagstytu švarku, šviečiančia šypsena pilvotas vyras žingsniavo namo. Galvoje sukosi mintis apie senio saugomą auksą. Vienas iš naujausių gandų skelbė, kad senukas turi vištą, kuri deda aukso kiaušinius. Senukas juos renka ir slepia palėpėje, pasak kito šaltinio – daržinėje. Tritonas grįžo namo ir kaip stovi krito į lovą. Vos akimirka ir užknarkė, o prieš akis matė vištą,  tupinčią ant auksinių kiaušinių krūvos. Ir jis užsinorėjo tokios vištos. Auksinės vištos.

 

Sugiedojus pirmiesiems gaidžiams, išaušo rytas. Miestelis pabudo iš nakties sąstingio ir pradėjo bruzdėti. Tritono namuose kitokia tvarka: čia nėra nei laikrodžio, nei gaidžio – keliasi ir eina gulti kada nori. Taip pat jo namai nepasižymi idealia tvarka, tiesą sakant – jokia tvarka. Išmiegojęs iki vidurdienio, pasitrina traiškanotas akis, kurios vis dar įsmeigtos į sapne regėtus kiaušinius, ir sunkiai išsiropštęs iš lovos sliūkina į virtuvę ieškoti kažko tinkamo valgyti. Kad nebūtų pašvinkęs, kaip sūris ant palangės ir supelijęs, kaip duona, užmesta už šaldytuvo.

 

Tritonas sukryžiuoja pirštus ir lėtai praveria šaldytuvo dureles. Joms prasivėrus smalsų, beveik vaikišką žvilgsnį nukreipia vidun. Pakrypusios, velniai žino kuo apvarvėjusios lentynos tuščios, o durų lentynėlėje guli vienas kiaušinis. Bingo! Štai ir pietūs.

 

Kepamo kiaušinio kvapas nustelbia puvėsius ir primena pasakojimus apie aukso vertą vištą. Jei jis turėtų tokią vištą, jau seniai gyventų viloje ant jūros kranto, o paplūdimys būtų nusėtas ilgakojėmis gražuolėmis, kurios priklausytų jam. Paskendęs svajose vos nesudegino savo pietų, pažvelgęs į kepinį nušvito. Jei jis gautų auksinį kiaušinį ir išsiperėtų auksinį viščiuką, kuris dėtų tokius pačius kiaušinius, jo svajonė išsipildytų.

 

Debesuotame danguje protarpiais nušvinta baltas mėnulis, miške kaukia vilkai, o Tritonas (stebėtina, kad blaivus) spaudžia stabdžius ir sustoja priešais kalvos šlaite styrantį namą. Pastatas tamsus, gaubiamas šešėlių, senolis tikriausiai seniai jau miega. Tritonas nerangiai išsiropščia iš automobilio, ant storų pirštų užsitempia juodas pirštines ir eina artyn metalinės tvoros. Pasistatęs atsivežtas kopėčias perlipa per didžiausią ir baisiausią kliūtį – spygliuotą tvorą ir pasilenkęs sėlina link namo. Senos durys užrakintos, bet šalimais pravertas langas, pro kurį, vienas Dievas težino kaip, pilvotas vagišius pateko vidun. Apšnerkšta svetainė tuščia – nei vištos, nei kiaušinių, virtuvė taip pat, buvo patikrintas net ir šaldytuvas. Niekur nei vieno kiaušinio. Gretimame kambarėlyje tupi trys vištos. Visos vienodos, tai kuri auksinė? Tritonui nusprendus, kad visos yra nepaprastos, čiupo viduriniąją ir patraukė bėgti. Višta it pašėlusi pradėjo kudakuoti ir plakti sparnais. Nei minutei nepraėjus iš antro aukšto nusileido ginkluotas senukas. Tritonas šoko pro langą, kulka prazvimbė pro šalį. Tvora suplėšė kelnes, višta apžnaibė veidą, bet jis buvo laimingas, nes važiavo kartu su auksiniu paukščiu.

 

Višta nenurimo visą naktį. Vagis taip pat. Išsvajotasis aukso kiaušinis nepasirodė nors tu ką. Ir žolės davė, ir lesalo parūpino, net lizdą susuko. Meiliausiu balsu kalbino vištą, o ši jo vengė. Atėjo laimingoji diena – višta padėjo kiaušinį.

 

Miestelyje vėl užgimė gandas. Gandas, kad vietinis smulkus nusikaltėlis pravarde Tritonas, didžiąją dienos dalį praleisdavęs smuklėje, slepia auksą...

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/  

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-23 16:02
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media