2021 m. balandžio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Lauksiu

2017-04-25
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė

 

/Ištrauka iš apysakos/

 

Kambarys skendėjo pritemdytoje šviesoje.  Aplink sklido pažįstamas šurmulys, jau beveik tapęs kasdienybe. Nosį kuteno stiprus alkoholio tvaikas. Taburetė, arčiausiai sūdytų riešutų, galima sakyti buvo rezervuota mano vardu.

 

- Kaip visada? – šūktelėjo Kristijonas.

 

- Ne, dar laukiu.

 

Iš jo veido išraiškos buvo matyti, kad jis suprato, tačiau didelės dangaus mėlynumo akys jį visada išduoda. Jis pažvelgė gailesčio pilnu žvilgsniu, pasitaršė šiaudų spalvos plaukus ir nužingsniavo prie kitų klientų. Dar kartą mečiau ilgesingą žvilgsnį durų link, bet jos nė nekrustelėjo, kaip ir prieš pusę minutės, kai paskutinį kartą buvau atsisukęs.

 

Šią savaitę man visai nesisekė. Firmoje apkarpė biudžetą, tad jie turėjo atleisti nemažai darbuotuojų, tarp jų ir mane. Vakar būtų buvę mano ir Marijos antrosios metinės,  jei ji nebūtų pabėgusi su savo asmeniniu treneriu. Galiausiai nutariau, kad ir man laikas pradėti ieškoti šilumos naujos moters glėbyje.  Bet panašu, kad ir tai man nesisekė, nes mergina, su kuria susitariau susitikti, vėlavo jau dvidešimt minučių.

 

"Gal vis dėlto jau laikas užsisakyti ką nors išgerti?" - susimąsčiau ir pakviečiau barmeną.

 

- Ar galiu ką nors pasiūlyti? - mandagiai paklausė jis, valydamasis drėgnas rankas į savo džinsus.

 

- Viskio su ledukais, - nusprendžiau, kad jei naktį praleisiu vienas, tai geriau to neatsiminti.

 

Kristijonas pastatė priešais mane neaukštą stiklinę, pilną aitraus skysčio, kuris atspindėdamas šviesą švytėjo lyg saulė ir taip pat gerai galėjo sušildyti.

 

- Nenukabink nosies, ji turbūt tiesiog įstrigo kamščiuose.

 

- Eik tu, nepatikėsi, kokios tuščios dabar gatvės, - prie mūsų pokalbio prisidėjo raumeningas vyriškis, apsikabinęs aukštą alaus bokalą.

 

Barmenas tik žemai nuleido galvą ir lengvai ją papurtė nueidamas. Aš išgėriau didelį gurkšnį ir jutau, kaip tekėdamas skystis mane iš vidaus degino. Netikėtai ant peties pajutau švelnų prisilietimą.

 

- Ar tu Augustas? - saldžiai sušnabždėjo balsas taip arti mano ausies, kad kaklo oda pašiurpo, pajutusi karštą atsikvėpimą.

 

Paskubomis atsisukau vos neišliedamas savo gėrimo likučio. Priešais mane stovėjo nepaprasto grožio mergina. Ji buvo aukšta, liekna, jos smulkų veidą gaubė juodos garbanos.

 

- Aš Kornelija.

 

*

- Aš nejuokauju!

 

- Sugrįžo pasiimti šunį, bet paliko kompiuterį?

 

Mūsų juokas aidėjo jau beveik tuščiame bare. Be mūsų prie biliardo stalo dar buvo dvi merginos, kurios, panašu, nematė nieko kito, tik viena kitą. O tamsiausiame kampe, stalą apstatęs stikleliais, garsiai knarkdamas ir pūškuodamas snaudė vyriškis, kurio barzda galėjo prilygti kalėdų seneliui. Vakaras su Kornelija buvo nepakartojamas, ji nebijojo apie save pasakoti net gėdingiausias istorijas ir sugebėjo taip nuoširdžiai klausyti, kad norėjosi jai atskleisti visą savo sielą.

 

- Na ką, balandėliai, laikas arba atsisveikinti, arba pratęsti "tai" kur nors kitur, - staiga sugriaudėjo barmeno balsas. - Man nesvarbu, ką darysit, bet baras jau užsidaro.

 

Merginos pradėjo maldauti, kad Kristijonas leistų pabaigti žaidimą, bet panašu, kad šiandien jis nebuvo nusiteikęs padirbėti ilgiau. Aš klausiamai pažvelgiau į gražuolę, sėdinčią šalia manęs.

 

Šypsena dingo nuo jos putnių raudonų lūpų, tačiau jos akys degte degė šelmiška liepsna. Aš negalėjau nusisukti nuo jos šiltų raudonmedžio spalvos akių. Tos akys buvo sodrios kaip dirvožemis ir atrodė šaukia mane nerti ir niekada nebeišnirti iš šių gilių baseinų tamsaus šokolado, menančių tūkstančius neapsakomų istorijų.

 

- Kelkis, tu senas pirdžiau, čia tau ne prieglauda šaltai nakčiai praleisti. Aš pats noriu greičiau namo grįžti, - mano apmąstymus nutraukė žiaurus Kristijono bandymas pažadinti girtuoklį.

 

- Nori dar truputį pasivaikščioti? - pasigirdo žemas mano sugėrovės balsas.

 

- Aišku, - atsakiau, nors mano mintys jau plūduriavo ir žinojau, kad kitą rytą velniškai skaudės galvą.

 

Mes apsivilkome paltus, aš užsimečiau savo plačiakraštę skrybėlę, ir išėjome pro girgždančias baro duris. Vos žengus žingsnį laukan, mus pasitiko kandus vėlyvo rudens vakaro šaltis.

 

- Gal pasivaikščiojimas ne tokia jau nuostabi idėja, - pripažino mergina, apsivydama savo kūną rankomis ir bandydama apsiginti nuo staigaus temperatūros pokyčio.

 

- Jei nori, galime užsukti pas mane pasišildyti. Aš gyvenu visai netoliese, - pasiūliau dar nenorėdamas atsisveikinti, juk nežinau, ar ši nuostabi mergina norės mane dar kada pamatyti.

 

- Šaunu! Gal turėsi dar ko išgerti, - Kornelija pamerkė man akį ir jos nuo šalčio paraudusį veidą papuošė šypsena, kuriai niekaip negalėjau atsispirti.

 

*

Sustingusiais pirštais vos sugebėjau sugaudyti raktus ir iš trečio karto sukišti juos į durų spyną. Pusiaukelėje pradėjau gailėtis pasiūlęs užsukti pas mane. Mano butas buvo skurdus. Vienas kambarys – virtuvė ir valgomasis, kitas – miegamasis ir darbo kambarys, ar bent buvo toks, kol turėjau darbą. Iš lėto pradėjau sukti raktą vieną, du, tris kartus, kol galiausiai pasigirdo garsus trakšt ir sklendė galiausiai atsisklendė.

 

- Sveika atvykusi į mano kuklią buveinę, - tariau, kaip tikram džentelmenui dera, pro duris pirmą praleisdamas savo viešnią.

 

Aišku, nebandau teigti, kad esu džentelmenas, bet geros manieros neretai praverčia.

 

- Žinau, tai ne kažkas, - pripažinau žengdamas per slenkstį, - bet tai namai.

 

- Ir jūs visi čia tilpote? - skeptiškai paklausė Kornelija.

 

- Ne, tai butas, kurį įsigijau po skyrybų už man likusius pinigus.

 

Aš padedu kompanionei nusivilkti paltą. Kol rengiuosi, ji patogiai įsitaiso ant sofos, kuri naktimis atstoja man lovą.

 

- O gyvūnų šiame daugiabutyje laikyti negalima. Norėsi raudono ar balto vyno? - kreipiuosi, apžiūrėjęs spintelę, pripildytą alkoholinių gėrimų.

 

- Raudono, kad nereikėtų šaldyti. Gaila , kad neleidžia turėti augintinių. Pas mane po namus slampinėja katinas. Jis toks mielas pūkų kamuoliukas, daug miega ir labai mėgsta glaustytis. Manau, turiu nuotraukų telefone. Nori pamatyti? Tuoj surasiu.

 

 

- Gerai aš per tą laiką atnešiu taures.

 

*

Takšt. Takšt. Takšt. Ant šviesaus beržinio linoleumo kaupėsi sodriai raudona bala ir atspindėjo blausią žvakių liepsnos skleidžiamą šviesą. Žalio stiklo butelis gulėjo parvirtęs ant šono, prie stalo krašto. Takšt. Išlašėjo dar vienas vyno lašas. Bum. Stipraus vėjo gūsio pagautas nuriedėjo seniai užmirštas alkoholinio gėrimo kamštis.

 

- Dangus šiąnakt labai gražus, ryškiai matyti žvaigždės, - iš mažo, suskeldėjusiomis plytelėmis kloto balkono pasigirdo švelnus mieguistas balsas.

 

- Žinai, kas dar šiąnakt labai gražu? - nuskambėjo antrasis kiek žvalesnis, bet kimus balsas.

- Kas?

- Tu, - su skersvėju į kambarį atskrido tylaus juoko aidas.

- Didžiu romantiku pasijutai? - kandų atsaką pertraukė duslus kosulys.

- Gal jau laikas grįžti vidun? Peršalsi, tai po to mane kaltinsi ir daugiau matyti nenorėsi.

- Gerai.

 

Neryškioje šviesoje pasirodė du siluetai, susikibę rankomis, atrodė tarsi suaugę tarpusavyje, neatskiriami. Jie sukrito ant girgždančios sofos, beveik viens ant kito.

 

- Tau šalta?

- Ne, - atsakė silpnas moteriškas balsas.

- Tu drebi, - pastebėjo Augustas.

- Tada gal... - prisipažino Kornelija.

- Atnešiu tau apklotą, - tarė vyriškis atsistodamas.

Mergina sugriebė jį už riešo:

- Neeik. Man šilčiau, kai tu šalia.

- Nesijaudink, aš tuoj grįšiu, - buto šeimininko veidą papuošė drovi šypsena.

- Lauksiu, - tuščiu koridoriumi paskui vyriškį atsklido tylus pažadas.

 

Atsidūręs priešais miegamojo duris Augustas lengvai drebančia ranka suėmė šaltą rankeną ir iš lėto palenkė ją. Grykšt! Besiverdamos durys šaižiai sugirgždėjo. Šis garsas bute, skendinčiame tyloje, atrodė svetimas, tasri čia jam nebūtų vietos. Galiausiai vyriškis, išvartęs didžiąją dalį spintos turinio, rado apklotą, pakankamai didelį, kad galėtų apgaubti du žmones. Su radiniu rankose jis pažvelgė pro langą. Lauke jau buvo visiškai sutemę, vienintelis šviesos šaltinis buvo aukštas žibintas kitapus gatvės. Nuo jo sklindantys šviesos spinduliai suteikė šilumos iliuziją, tačiau kiekvienas žvarbią naktį po gatves šlaistęsis žino, kad tai viena didžiausių gyvenimo apgaulių.

 

Žibinto metalinis stovas būna dar šaltesnis nei tamsa, supanti viską, ką gali matyti, ir bandanti įsiskverbti į kiekvieną kūno ląstelę, o aplink stiklinį gobtuvą dūzgia būriai naktinių vabzdžių. Šiltesnę vasaros naktį laimingieji prie žibinto besiplakančią gali išvysti ir plaštakę, bet tai labai reta. Dabar prie žibinto iš stiprių nakties gniaužtų išsivadavęs atslinko kažkoks žmogysta. Jo siluetas, galima sakyti, buvo susiliejęs su naktimi, toks pats tamsus, toks pats šaltas. Vyriškis pro buto langą nesugebėjo įžiūrėti jokių žmogystos, kuri, jo nuomone, turbūt buvo vyras, bruožų. Tik iš silueto formos galėjo spėti, kad jis buvo susisukęs į žieminį paltą ir pasipuošęs plačiakrašte skrybėle. Žmogysta sujudėjo, tačiau nuo žibinto neatsitraukė, tarsi bijodama paskęsti viską prarijusioje tamsoje. Nors jokių veido bruožų ar net pačio veido įžiūrėti negalėjo, Augustas buvo įsitikinęs, kad dabar būtybė žvelgė tiesiai jam į akis. Pro langą žvelgiantis vyriškis negalėjo atitraukti akių. Atrodė, kad vidurnakčio mėnesienos akivaizdoje vyksta kažkas privataus, neleistino,.. mistiško.

 

- Augustai!? - garsus Kornelijos balsas lyg kirvis nukirto tarp vyrų akių susivijusią giją.

 

Buto šeimininkas, jai šaukiant, pasisuko link durų, tačiau prieš nueidamas pas savo viešnią mestelėjo žvilgsnį link silueto, stypsinčio po žibintu. Žmogystos ten nebebuvo. Ji dingo be žymės, lyg niekada ten ir nebuvus.

 

- Ateinu! - galiausiai atsiliepė.

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/ 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-16 18:44
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media