Aktualijos

2010-ųjų vasario 16-oji Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariui Viliui Kavaliauskui dviguba šventė. Šią dieną Šiaulių Rotušėje iškilmingai pristatomas V.Kavaliausko istorinio-enciklopedinio leidinio “Lietuvos karžygiai” antrasis tomas. Kauniečiai žurnalistai nuoširdžiai sveikina kolegą  su puikiu titaniško darbo rezultatu ir linki Viliui stiprybės, visų paramos leidžiant dar keturis “Lietuvos karžygiai” tomus.

Vilius Kavaliauskas

Tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni Vyties Kryžiaus kavalieriai. Tiek yra tarpukario didvyrių, kuriems buvo suteiktas šis garbingiausias kovinis apdovanojimas už parodytą drąsą mūšyje. Tiek biografijų perėjo per mano rankas. Beveik tiek didvyrių kapų surasta. Beveik tiek jų artimųjų aplankyta. Ir gula visa tai į istoriją - enciklopedinį šešiatomį “Lietuvos karžygiai” (Vyties Kryžiaus kavalieriai).

Nebūtų Lietuvos vardo paminėję prieš tūkstantį metų net ir ne itin maloniame kontekste, kaip mes šiandien jaustumėmės?.. Jeigu istorijoje nėra vardo, tai nėra ir fakto. Ir man buvo labai svarbu savo knygoje pasakyti tų žmonių vardus.

Kairiškėse, už Žiežmarių, yra bevardis kapas - tik iš metalinių vamzdžių suvirintas kryžius. O ten palaidotas Matas Kaupas. Man tą kapą parodė moteris, kuri vienintelė dar žinojo, kas ten, po kryžiumi. Ogi kitas kryžius. Kai mes jį laidojome, sako, ant palangės radome Vyties Kryžių ir įdėjome jam, gulinčiam karste, į kišenę. Visai neseniai mėginau paskambinti tai moteriai, kad sutartume bent kokią lentą ant kapo padaryti - su vardu ir pavarde. Pasirodo, jos jau irgi nebėra…

Daugiau kaip tūkstantį šeimų apėjau. Visi naudojasi proga ką nors išlieti, pasakyti. Ko tik aš neprisiklausiau! Tarkime, Mykolas Lipčius... Lietuvos kontržvalgybos įkūrėjas, Vyties Kryžiumi apdovanotas už POW (Polska Organizacja Wojskowa) pogrindžio demaskavimą. Kaip savanoris buvo gavęs žemės kažkur prie Neries. Jo artimieji padejavo - norėtų tą žemę atgauti. Negali. Ją pasiėmė vienas iš Kaune gyvenančių oligarchų. Parašiau mūsų saugumo vadui - jau Malakauskas buvo. Padėkite, sakau, šitai šeimai - tai jūsų institucijos įkūrėjo šeima... Čia jokių pastangų, jokių išimčių nereikia - tik vykdyti įstatymą. Tik grąžinti priklausančią žemę. Tik užsistoti tą šeimą...

Atsimenu, 1993 metais tik išrinktas Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas pasikvietė generolo Raštikio, irgi Vyties Kryžiaus kavalieriaus, dukras. Jas, dar mažutes, 1941 metais buvo išvežę į Sibirą. Mažiausioji ten iš karto mirė. Paskui vyresniąsias grąžino į Lietuvą, bandė per jas iš Vakarų privilioti tėvą generolą. Ir, atsimenu, Brazauskas jų, jau senučių, klausia: gal reikia padėti žemę, pastatus ar kokį turtą susigrąžinti? Sako, ne, tėvas jokio turto neturėjo - šeima kareivinėse gyveno. Jokios nuosavybės. Tik biblioteką, sako, gerą turėjome. Bet ji per karą dingo.O kai Raštikio vardą suteikė puskarininkių mokyklai, paskambinau viršininkui, sakau, dar gyvos generolo dukros, labai sunkiai gyvena, gal ką galėtumėte padėti... Po kiek laiko skambina jos - tokios laimingos. Visą sunkvežimį malkų atvežė! Paskui mokyklos viršininkas sako: o ką mes galėjome daugiau... Bet tai buvo prieš septynerius metus. O jiems, šitiems žmonėms, gi tiek nedaug reikia. Nei nemokamų laidotuvių, nei rentų. Reikia tik kad kas nors prisimintų, gal kartais malkų atvežtų.

Netoli Žiežmarių yra Mūro Strėvininkų kaimas. Ten gyveno Fiodoras Šarkovas. Dviejų Vyties Kryžių kavalierius. Prieš karą jis buvo Žiežmarių šaulių būrio vadas. Susirinkau jo istoriją, nuvežiau šeimai, parodžiau. Perskaitė ir sako: “Jūs čia rašote, kad tėvas žemės turėjo... Pirmąkart girdime”. O jis turėjo žemės kitame kaime. Ir mirdamas nepasakė. Po karo kas jau ten tos žemės ieškos, kai tave kiekvieną dieną išvežti gali. Kai atvežiau tuos popierius, visi terminai kreiptis dėl žemės jau buvo praleisti. Parašiau liudijimą Kaišiadorių teismui, paaiškinau, kad dukros, dvi senutės rusės, tik iš manęs sužinojo apie joms priklausančią žemę ir todėl negalėjo anksčiau kreiptis. Ir mums pavyko - senutės atgavo dvylika hektarų žemės...Karžygių artimieji mano, kad aš esu kažkoks valstybės atstovas. Negi sakysi, kad esi tiesiog bedarbis, negi griausi jų iliuziją. Tegu mano, kad čia valstybė jais rūpinasi. Galų gale čia yra tiesos. Juk valstybė nėra valdžia, valstybė - tai mes, jos žmonės. Ir tas pirmasis mano knygos tomas išėjo, galima sakyti, be valdžios paramos, be jos kontroliuojamos Tūkstantmečio minėjimo direkcijos - nors Tūkstantmečio programoje knyga apie Lietuvos karžygius, ko gero, galėjo užimti visai garbingą vietą. Bet ne...

Pirmoji knyga išleista verslo kompanijų, atskirų žmonių lėšomis. Vadinasi, išleista valstybės! Nes tai knyga apie kartą, kuriai esame skolingi. Už tą pačią valstybę. Už tai, kad ji tą valstybę išsaugojo 1919-1920 metais. Nunešiau pirmąją knygą dar prezidentui Adamkui, padovanojau ir pasakiau, kad nesu tikras, jog pavyks išleisti kitus penkis tomus, nes valstybės institucijos atsisakė remti... Tai mūsų valstybės gėda, pasakė jis. Jeigu gali, sako, priimk dešimt tūkstančių iš mano algos... Tai aš antrame tome ir parašiau, kad valstybės garbę išgelbėjo prezidentas. Norėjau knygą įteikti dar vienam iš tada buvusių aukščiausių valstybės pareigūnų. Per patarėjus perdavė, kad jis istorija nesidomi...

Kai dar krašto apsaugos ministru buvo Olekas, ministerija prie pirmojo tomo išleidimo kažkiek prisidėjo ir aš dėl to jaučiausi skolingas. Norėjau pasiūlyti knygų bent jau Karo akademijai, keturiasdešimčiai karinių bibliotekų. Neėmė. Mat pasikeitė ministrai - ir jau nebereikia. Aš vis dėlto galvoju, kad mūsų kariai ne vien už pinigus turėtų dirbti. Kad ir profesionalų kariuomenė, bet juk yra ir tam tikri idealai. Parašiau laiškus 139 Seimo nariams. Kiekvienam išrinkau jo rinkimų apygardoje gyvenusius Vyties Kryžiaus kavalierius. Pasiūliau, kad įsigytų knygą bent vienai savo apygardos bibliotekai. Ir žinai, kiek gavau atsakymų? Vieną! Stanislovo Giedraičio, kurio tėvas, beje, irgi Vyties Kryžiaus kavalierius.

Paryžiuje buvau Garbės legiono muziejuje. Jie didžiuojasi, kad turi tris šimtus Garbės legiono ordino kavalierių biografijų. O aš turiu beveik 1800... Tai negi galime leisti sau nežinoti tų vardų?..

Parengta pagal dienraštį "Respublika"