Aktualijos

Vidmantas Miškinis

Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjungų narė Marija Macijauskienė šešiasdešimt metų kovo 11-ąją švęsdavo tik savo gimtadienį, nuo 1990-ųjų - dar ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.  2010-ųjų kovo 11-oji darbščiai, talentingai kūrėjai dar džiugesnė.

Gyvenimo aštuoniasdešimtmečio ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse išleista monumentali M.Macijauskienės esė knyga “Žingsnis po žingsnio”.  Aštuonioliktoje,  net 606 puslapių knygoje, anot autorės, yra “nevienerių metų pasivaikščiojimas Laiko gatve, tai sutinkant, tai prasilenkiant, o jau kitą sykį susitikus ir paūturiuojant.” Tai įdomūs ir nepakartojami prisiminimai apie pokario metų kultūrinį gyvenimą, pamąstymai apie žmones, kurie kupini meilės ir pagarbos. Knygos “Žingsnis po žingsnio” dailininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Kauno žurnalistikos senjorų klubo “MES” pirmininkas Vladimiras Beresniovas.

Kaune gimusi žurnalistė, poetė, prozininkė Marija Macijauskienė primena svarbiausius savo biografijos puslapius: “1938–1942 m. mokiausi Pakruojo pr. mokykloje, 1942–1944 m. – Linkuvos gimnazijoje, 1944-1945 m. – Pakruojo progimnazijoje, 1945-1949 m. – Kauno II mergaičių gimnazijoje. 1949-1954 m. studijavau Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete lietuvių k. ir liter. specialybę, 1950-1953 m. Dramos studijoje prie Vilniaus akademinio dramos teatro.

Nuo 1954-1958 m. dirbau žurnalo “Jaunimo gretos” redakcijoje literatūros darbuotoja, 1958-1967 m. – laikraščio Kauno tiesa redakcijos kultūros ir mokyklų sk. literatūros bendradarbe (kuravau ir Kauno jaunųjų rašytojų sekciją), 1967-1968 m. žurnalo “Nemunas” redakcijos Informacijos sk. redaktore, 1968-1969 m. laikraščio “Gimtasis kraštas” redakcijos literatūros darbuotoja. 1969-1984 m. LTSR literatūros muziejaus jaun. Mokslinė bendradarbė, vyr. mokslinė bendradarbė ir nuo 1970-81 m. direktorė. 1981 metais tapus  išėjau į pensiją.

1957 metais buvau priimta į Žurnalistų, o 1983 m. - į Rašytojų sąjungą. Parašiau ir išleidau aštuonioliką knygų; iš jų 8 lyrikos. Daugiausia rašau įvairiausiom kultūros temom straipsnius, esė ir apybraižas. Didžiausi darbai, turintys milžinišką reikšmę, išsaugant Lietuvos kultūrinį palikimą, atgaivinant kultūrinę atmintį ir skleidžiant literatūros šviesą Lietuvoje ir už jos ribų, yra nuveikti LTSR literatūros muziejuje ir jo filialuose ( Salomėjos Nėries memorialinis Palemone, V. Mykolaičio-Putino – Pilotiškėse, K. Būgos – Pažiegėje, P. Cvirkos – Kaune ir Klangiuose). Dirbdama Literatūros muziejuje, literatūros klausimais konsultavau ne tik įvairius respublikos muziejus, bet ir Sankt Peterburgo (kuriant F. Dostojevskio memor. Muziejų), Maskvos (kuriant V. Majakovskio muziejų) kultūros darbuotojus, taip pat teko diskutuoti kuriant ekspoziciją J. Rainio pajūrio vasarnamyje.

Ilgus metus, dirbdama muziejuje, vadovavau Liaudies universiteto Literatūros ir Literatūrinių ryšių fakultetams. Dirbant “Kauno Tiesoje”, mieste dar nebuvo Rašytojų sąjungos skyriaus, todėl, kaip anksčiau minėjau, kuravau Kauno jaunųjų rašytojų sekciją, kurioje brendo ryškūs literatūros meistrai: A. Mikuta, A. Verba, V. Martinkus, A. Puišytė, P. Palilionis, M. Karčiauskas, R. Klimas, Gr. Cieškaitė, R. Rakauskas ir kiti. Tuo metu atsirado laikraščio priedas”Kūrybinė savaitė”, telkusi ir jaunuosius autorius bei menininku, jau turinčius ilgą gyvenimo kelią.”

M. Macijauskienės publikacijos periodikoje pasirodė 1949 metais. 1954-69 dirbo “aunimo gretų”, “Kauno tiesos”, “Nemuno”, “Gimtojo krašto” redakcijose, todėl  tuo metu kasmet pasirodydavo 10-50 stambių publikacijų (daugiausia apybraižos, straipsniai, reportažai, esė kultūros klausimais). Pirmoji ėmė rašyti apie Vytautą Mačernį (“Nemunas”,1967), apie Sviatoslavą Rerichą (“Kauno tiesa”, 1960), ir Nikolajų Rerichą (“Kauno tiesa”. Tinklalapio skyrelyje “Kūrybos artelė” skaitykite mielos, nuoširdžios kolegės Marijos Macijauskienės mintis apie laiką, žurnalistus ir save.