Kultūros renginiai

-- Dabar žmonija kaip niekad arčiausiai bedugnės. Tad permąstyti savo vertybes, paskirtį bei atrasti drąsos būti žmogumi, ilgai žiūrėti į tą tuštumą yra labai svarbu. Įdomiausia, kad Kaligula pamina pamatines savybes, kurios daro žmogų žmogumi, ir taip jas tarsi eliminuoja. Bet tuo pačiu įvyksta paradoksas - viskas, kas prarasta ir sunaikinta, įgauna kitą atspalvį. Kaligula kaip tik primena, kas žmogų paverčia žmogišku.

Žemė šaukiasi negandos, tvano. Pradinis impulsas - Kaligulą rūpėjo suvokti kaip būtinybę, kaip šitą tvaną. Apie tai reikia mąstyti. Pradinis užmanymas pakito, nes kai artimiau susipažįsti su Kaligula, atsiranda ir kitų prieštaravimų.

- Kaligula nieko nepranašauja, čia jau situacija post-factum. Jau žiūrime į veidrodį ir matome, kad nėra, ką pranašauti. Kaip užčiuopti pranašystę, kai visi šventųjų raštai jau sudeginti. Kaligulos neįmanoma pateisinti. Ir nereikia jo teisinti. Jei jis iš pradžių man atrodė be galo ambicingas ir ištikimas paieškos kelyje, tai dabar jis atrodo esąs tiesiog bailys. Kažką šneka, šneka... Iškalbėti, visų išmąstyti dalykai. Nes jam reikia publikos. Jis galėtų viską atlikti vienas, bet nesugeba to padaryti. Čia tokia keista režisuojant išryškėjusi mano savybė - kalbant kitam gali suprasti, ką pats kalbi. Kaligula žavus tuo, kad jame yra kažkokios archajiškos tiesos, kuomet žmogus meta iššūkį Dievui ir galiausiai tą veidrodį apverčia, o ten, pasirodo, nieko nėra.

- Mane labai paveikė kaip kūrėją. Spektaklio „Nepalaidoti mirusieji" statymas Ukrainoje - tai pirmas kartas mano teatrinėje kelionėje, kuomet aiškiai jaučiau atsakomybę, ką transliuoju. Pirmas kartas, kai to kone išsigandau, bet tai mane pakeitė. Prieš išvažiuodamas į Ukrainą „Kaligulos" medžiagą jau buvau pasirinkęs, bet grįžus į Vilnių statyti spektaklio apie žudiką aš nebegalėjau. Iš tikrųjų. Nebegalėjau kalbėti apie mirtį, apie kraują. Tai savotiškai padėjo atrakinti pjesę - eliminuojant mirtį. „Kaligulos" spektaklyje jos neliko. Liko visai kiti dalykai, o mirtis nugulė kažkokiuose režisūrinio sąsiuvinio juodraščiuose. Čia toks asmeninis santykis, bet kita vertus, pats procesas Ukrainoje įpūtė neįtikėtinai daug drąsos, o tai, beje, pavojinga. Gali būti, kad ta drąsa vis tiek iš kvailybės...

- Blogietį reikia apraudoti - čia greičiausiai režisūrinės mokyklos dogma. Gal tai ir yra didysis jautrumas?.. Kaligulos nesugebėjau pateisinti nė per plauką. Gal ir nereikia, reikia suvokti idėją, kuri tampa ideologija, analizuoti blogio prigimtį. Kaligula šiaip jau yra kūrėjas, jis kuria teatrą. A. Camus pjesėje yra klausiama - jei žmogus turi valdžią, ką jis su ja gali nuveikti, o aš klausiu - kaip žmogus gali analizuoti mirties misteriją teatro įrankiais? Ką daro visas galimybes turintis Kaligula? Jis visų pirma eliminuoja melą. Čia jo katalizatorius. Tai lemia jo sesers mirtis. Spektaklyje eliminuoti melą pradedame nuo fakto, kad esame aktoriai, esame teatre ir vaidiname pjesę. Mirė kažkoks aktoriaus artimasis, o aktorius jo mirtį bando konvertuoti į teatrinę tiesą. Ta mirtis yra už teatro ribų, o skausmas yra tikras. Kuriant „Kaligulą" visą šį žmogiškąjį skausmą norėjosi panaudoti.

- Norėjosi tą žmogaus bedugnės klausimą analizuoti neapsimetinėjant, kad vieni kitus žudome čia, scenoje, o atsispiriant nuo asmeninių demonų, traumų. Pasinaudojant galimybe iš esmės permąstyti profesiją. Pagrindinis personažas žino, kad suvaidinti šį personažą yra nepasiruošęs ir neturi galimybių. Ir neapsimetinėdamas sako, kad žudo, ieško, ką gali pasiūlyti teatras, pažvelgti kažkur už kūniškos mirties, į kitus klodus. Bandyti įminti mirties paslaptį.

- Jis siekia laisvo žmogaus idealo. Jis bando išsivaduoti nuo bet kokio fizinio prisirišimo, sau ir kitiems dovanoja praradimo dovaną. Ir tai yra jo laisvės receptas. Laisvės paieškos šiuo metu akivaizdžiai užpildytose jogos salėse. Tame slypi banalus paradoksas - viską atriša, o meilės - ne. „Kaliguloje" iš tikrųjų esama tam tikro tęstinumo, tos pačios temos kaip ir diplominiame mano spektaklyje „Žuvėdra" - kuomet siela labai kūrybinga, bet idėjoms realizuoti neturi įrankių. O Kaligula įrankius turi. Jis turi valdžią įminti užsibrėžtą teatrinį klausimą. Jis bando įminti mirtį. Kaligula sako, kad gera tik su mirusiais ir tos didžiosios vienatvės siekia visais įmanomais būdais. Kaip jis tai sako? „Aš priėjau kančios viršūnę ir supratau, kad galiu eiti dar toliau". O kas yra „dar toliau"? Čia labai įdomu. Jis sako, kad baisus ne pats sielvartas, bet suvokimas, kad pastarasis praeina. O kaip tada savyje kūrenti tą ugnį, kuri kurstoma sielvartu?

- Meilė yra katalizatorius, tai, kuo viskas prasideda, ir kuo viskas baigiasi. Bet kūniškumas dažnai vaizduojamas kaip labai gašlus, šokinėjantis iš lovos į lovą. Čia yra vienas iš jo kelių į laisvę. Ir tai nėra permiegoti su kuo daugiau moterių, vyrų. Ne, tai kelias į didžiąją vienatvę, išdalinant savo kūną iki neįmanomybės. Jis sako: „Po tų saldžiausių, šlykščiausių naktų aš patiriu tą akimirką, tarp gyvenimo ir mirties, ir priartėju prie tos didžiosios vienatvės, bet staiga užuodžiu moters pažastų kvapą, kuris mane sugrąžina čionai".

Jis taip save kankina. Aš nekalbu apie istorinį Kaligulą, bet A. Camus sukurtą. Jis šiaip turėtų būti labai drovus, ypatingai drovus.

- Man regis, viltis skleidžiasi antraplaniuose personažuose, juose yra vilties kodas, kuris pasimato analizuojant kiekvieno sielą atskirai. Ten visada yra vilties. Aš jos ir ieškau.