Kultūros renginiai

Alfonsas Kairys

LŽS narys

Belaja Cerkvės, Charkovo, Dnepropetrovsko, Ivano-Frankivsko, Kijevo, Nikopolio, Simferopolio, Vinicos ir Zaporožės draugijų vadovai, nepaisydami ilgų kelio nuotolių, atskubėjo į Ukrainos sostinę.

Dvi dienas trukęs pasitarimas, kurį suorganizavo Lietuvos Respublikos ambasada Kijeve (Buslivska g. 21) š.m. lapkričio viduryje prasidėjo naujausiais bendrą Lietuvos ir Ukrainos kultūrą ir paveldą, glaudžius šiandienos ryšius primenančiais kūriniais: Valentinos Zeitler istorinio romano „Užmirštos nuodėmės", nukeliančio į Chotyno mūšio lauką, pristatymu ir Ingridos Laimutytės bei Alekso Matvejevo publicistiniu filmu "Tarp Nemuno ir Dniepro" apie žmones, turinčius dvi tėvynes - Lietuvą ir Ukrainą. Šis filmas anksčiau rodytas ir per Lietuvos televiziją.

Pasitarimo metu pabrėžta, kad Ukrainoje gyvena apie 1400 Lietuvos Respublikos piliečių ir apie 7000 lietuvių kilmės žmonių. Deja, tik vos dešimtadalis susibūrę į lietuviškas draugijas. Buvo laikai, kai, Lietuvos remiamos, draugijos klestėjo: veikė ne viena ir ne dvi lituanistinės mokyklos, lietuvišką dainą populiarino folkloriniai, vaikų ansambliai...

Kuo gi dabar gyvena didelės šalies (devynis kartus plotu ir šešiolika kartų gyventojų skaičiumi didesnė palyginti su Lietuva) lietuviai.

Antrąją susitikimo dieną, - teigiama Lietuvos ambasados Ukrainoje tinklalapyje,- Ukrainos lietuvių draugijų atstovai apskrito stalo diskusijoje aptarė draugijų finansavimo, lituanistinio švietimo, Šengeno vizų, Lietuvos Respublikos pilietybės ir kitus aktualius klausimus. Pasak Vinicos lietuvių istorijos ir kultūros centro „Sakalas" pirmininko Vasilijaus Sugako (beje, gimusio Lietuvoje, Šiauliuose), lietuvių draugijų darbas ne toks aktyvus kaip buvo anksčiau: tai susiję su nepakankamu finansavimu ir daugelio buvusių draugijų narių emigravimu į kitas šalis bei senstančiu kontingentu. Lituanistinis švietimas gyvas tik Lvove, kur veikia lituanistinė mokykla (mokyklos vadovė Marina Trocenko), o juk Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, nuolat rėmusio jas savo gyvavimo metu, jų buvo Dnepropetrovske, Kijeve, Kryme, Lvove, Vinicoje, Zaporožėje. Kalbėta apie tai, kad gal ir būtų norinčių mokytis mūsų kalbos, istorijos, bet stokojama arba nesą mokytojų. Bet juk išeitis yra - nuotolinis lietuvių kalbos mokymas (-is), apie kurį, deja, matyt, mažai kas žino. Reikėtų tik internete „surinkti" http://www.oneness.ou.lt/ru/. Regis, jis nors iš dalies išspręstų mokytojų stygiaus problemą.

Buvo kalbėta apie projektų rengimą. Ypač įdėmiai klausytasi Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje II sekretorės Jūratės Usevičiūtės kalbos apie Šengeno vizas. Dabar nuo liepos mėn. draugijoms priklausantys nariai, jiems pageidaujant, galės gauti šias vizas nemokamai 5 - iems metams. Sąlyga: per tą laiką turės nors kartą pabuvoti Lietuvoje.

Buvo pasidžiaugta, kad dabar į Lietuvą iš Kijevo galima nuvykti daug pigiau ir greičiau Vengrijos avialinijų lėktuvais: per pusantros valandos už daug pigesnę negu autobuso bilieto kainą gali grožėtis Vilniaus bokštais.

Gražiais ir prasmingais žodžiais, pasakytais  ambasadoriaus Ukrainoje Petro Vaitiekūno -  „Nesvarbu, kokia kalba žmogus sako: „Aš myliu Lietuvą", svarbu, kad šie žodžiai sklistų iš širdies," - Lietuvos visuomeniniai ambasadoriai palydėti į įvairius Ukrainos miestus.  

Ir ne tik žodžiai, bet ir dovanos - Valentinos Zeitler knyga „Karalienė Bona", Alfonso Eidinto ir kt. „Lietuvos istorija" (rusų kalba), kompaktinė plokštelė „Lietuvos laisvės trajektorijos", lankstinukas „Lietuva. Keliauk" (rusų kalba) - primins kiekvienam jo gimtąją tėvynę Lietuvą: jos istoriją, gimines, draugus.

Kai žmonės skirstėsi iš pasitarimo ambasadoje, Kijeve dar  buvo ramu. Oficialusis Kijevas dar žadėjo pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga.