Renginiai

Gerimantas Statinis

Turkijos ambasados kvietimu LŽS Kelionių ir pramogų klubo valdybos nariai lankėsi Stambule. Turkijos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J.E. ponas Akin Algan keliautojus išlydėjo ir grįžusius pasitiko Vilniaus oro uoste. Viso vizito metu lietuvių žurnalitams buvo rodomas išskirtis dėmesys. Skrydį organizavo Turkish Airlines kompanija, o kelionės programą - Turkijos Kultūros ir turizmo ministerija.

Stambulas - tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų civilizacijos, nors jis daugiau primena Europinį centrą. Tai didelis kosmopolitinis miestas, su rytietišku atspalviu. Sakoma, kad jis gali nepatikti, gali žavėti, tačiau abejingų nebūna, Stambulas palieka spaudą kiekvieno čia apsilankiusio sieloje. Bevaikščiojant Nepriklausomybės Ikstikal prospekte gali pajusti nemažą turkų tautos mentaliteto dalį. Didžiulis srautas žmonių, ypač vakarais, pradžioje baugina, tačiau vėliau suvoki, kad esi netirpstanti dalelė ir kartu su visais plauki į tau vienam reikiamus okeanus. Čia sutinkame Rusijos telekanalo „Moja planeta", kuri alternatyvi „Travel" kanalui, vedantįjį Artiomą Chvorostuchiną, filmuojantį naktinį Sambulo gyvenimą. Pasisveikiname su kolegomis, nusifotografuojame ir aplink suburiame žioplių būrį.

Ypatingas jausmas apima patekus į aikštę tarp Sofijos soboro ir Mėlynosios mečetės. Du galingi energetikos poliai veikia žmones, todėl jų čia ištisi būriai. Šioje vietoje atsiveria puikus vaizdas, tarp fontanų ir palmių ištisai spragsi fotoaparatai. Hagia Sophia - tai senasis Konstantinopolio soboras, tik vėliau šalia jos išdygo minaretai, tačiau jie tarsi papildo senąją bizantiškąją architektūrą. Mėlynoji mečetė jau vėlesnis XVII a. Osmanijos imperijos sultono Ahmedo I statinys. Parodoksalu, kad Sofijos soboras iš išorės nėra išvaizdingas, tačiau stulbina puošnumu viduje, o Mėlynoji mečetė atvirkščiai, grakšti iš lauko, o santuri viduje.

Stambulas, tai Adomo Mickevičiaus mirties vieta, čia jis praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Atvykęs 1855 m į Stambulą A.Mickevičius ketino sutaikyti konflikto apimtus lenkus ir suburti juos į legioną kovai už Respublikos nepriklausomybę. Čia garsusis poetas susirgo ir iškeliavo anapilin taip ir neįgyvendinęs savo lūkesčių. Mūsų pageidavimu, gidas Chalifas Gafaras veža mus į A.Mickevičiaus muziejų. Prisipažįsta, kad pats čia lankosi pirmą kartą. Mus stebina, kad namas, kuriame įsikūręs muziejus, šiandien atsidūręs turgaus viduryje. „Litvanya! Vatanim benim! Ne kadar degerli oldugunu saglik gibi, Seni kaybetmeyen nasil bilebilir ki?" "Lietuva, Tėvynė mano, mielesnė už sveikatą!"- taip skamba A.Mickevičiaus „Pono Tado"eilės turkiškai.

Aplankome Princo salas, kur buvo tremiami imperatorių palikuonys, kuriais valdovai norėdavo atsikratyti. Viena didesnių salų tai Buyukada šiandien paversta tikra ekologiškai švaria aoze. Pasijutau tarsi patekęs į XIX a. nes vos išlipus iš laivo pamačiau pakrante važinėjančias žirgų traukiamas vežėčias ir nei vieno automobilio aplikuj. Saloje yra tik specialios paskirties automobiliai, bet jie hibridiniai arba važiuoja akumuliatorių pagalba. Netgi motoroleriai varomi elektra, todėl oras čia be automobilių išmetamųjų dujų, tiesa dvelkiantis arkliais, tačiau savotiškai netgi malonus. Pasivaikščiodami pakrante aplankome namą, kuriame po tremties iš Rusijos buvo apsigyvenęs Levas Trockis. Tikrasis šio revoliucionieriaus vardas buvo Leiba Bronšteinas, jis susijęs ir su Lietuva. Kuomet 1915 m. buvo atvykęs į Marijampolę ir turgaus aikštėje dalyvavo mitinge, jam vertėjavo penkiolikmetis, būsimas keliautojas Matas Šalčius. Apie tai pasakoju mūsų gidui, o jis šį faktą užfiksuoja savo mobilaus telefono diktofone.

Paskutinė vakarienė ant dangoraižio stogo, nuo kurio visas Aukso rago ir Bosforo įlankos lyg ant delno. Galata bokštas tarsi švyturys, pagal kurį nesunku atsekti visus senamiesčio objektus. Stambule gali praleisti ne vienus metus, besigilinant į istorijos, religijų ir tautų pynę, kuri lyg Damasko plienas tiek tampriai susipynė, kad sunku kartais atsekti, kas buvo pirminis. Galvoje dar patirtų įspūdžių chaosas, kuris susikrato tik grįžus namo, tačiau mėgaujuosi tuo kokteiliu, gurkšnoju turkišką kavą, ragauju be skaičiaus ir įmantraus skonio paruoštų užkandėlių, žvelgiu į apačią - o čia stadione žaidžia seniausias Stambulo „Fenerbahce" futbolo klubas. Kiek dešiniau, šone, garsusi viešbutis „Pera Palace", kuriame buvo apsistojusios Agata Kristi, Mata Hari ir kitos įžymybės. Tolumoje iš Marmuro į Juodąją jūrą plaukia laivai, jie keliauja vandenynais, tarsi dabar mano mintys. Jausmas be galo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų maestro Kernagis.