Žurnalistų kūryba

Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė

Esu Ignalinos rajono laikraščio „Nauja vaga" žurnalistė. Ten pat ir tą patį darbą dirbu jau kone trisdešimt metų... Esu tarybinio universitetinio paskyrimo į darbą pavyzdys. Gal net - savotiškas reliktas. Taigi mano darbinei biografijai surašyti devynių jaučių odos nereikia. Net vieno - per akis. Ir gerai: tegu tie jaučiai laisvai ganosi žalioje pievoje.
Darbas redakcijoje kupinas įtampos, nerimo, nuolatinio skubėjimo, paženklintas atsakomybe prieš žmogų, žodį. Tad eiliavimas man tėra kaip smagi dovana, kviečianti pokalbiui su savimi, leidžianti daryti klaidas: nepaisyti datų, įvykių sekos, iškreipti tikrovę ar tiesiog ją sugalvoti. Poete savęs vadinti nedrįsčiau: kaip  tuomet vadintume  Maironį, Vincą Mykolaitį - Putiną,` Justiną Marcinkevičių?
Kūryba, kaip viešnia - nekviesta ateina, nevaryta išeina. Tik šita - vis su lauktuvėmis. Tai kaip gali tokios nepriimti? Tas netikėtas lauktuves vis dėjau į stalčių. O čia ėmė ir išbyrėjo šis tas... Jei kam bent eilutė tiks ir patiks - džiaugsiuos drauge.

Rudens linksniuotės

***

RUDUO, ruduo.

Ir sieloj, ir už lango...

RUDENS melodijos

Taip ilgesingai skamba.

Šypsaus savajam RUDENIUI,

Kai man jis akį merkia,

Aš RUDENĮ guodžiu,

Kuomet jis tyliai verkia.

Su RUDENIU aš pasitikt

Savos žiemos einu,

RUDENYJE vėl

Skęstu tarp spalvų...

Todėl ne žodžiais -

Širdimi šaukiu:

- Ak, rudenėli, RUDENIE,

Myliu Tave, myliu!

***

Man šaltas VĖJAS

Visą naktį piršos...

Aš VĖJO pažadų

Ir aimanų klausiaus.

"Ne!"- VĖJUI atsakiau,

O jis, įniršęs,

Tik - ūžt!

Tiek VĖJĄ ir mačiau...

Jaunystėj VĖJU

Aš aklai tikėjau,

Ir degė VĖJYJE

Mana širdis.

Ak, VĖJAU, vėjau!

Nors labai skubėjai,

Pavėlavai pabelsti

Į manas duris.

***

ŠALTIS persmelkė

Mano širdį,

ŠALČIO adatų

Dūris skaudus.

Vienatve ir skausmu

Mane girdęs,

ŠALČIUI atveri

Mano vartus...

Nors nelauktą,

Kaip svečią, priimsiu

ŠALTĮ. Šildysiu.

Gal ištirps?

Tuo ŠALČIU

Savo ugnį gesinsiu,

Šauksiu ŠALTYJE:

„ŠALTI, dink!"

***

LAIMĖ, sako, pro šalį ėjo...

Vėl prasilenkėm, regis, kely.

LAIMĖS bučinius atnešė vėjas,

Pasišaipęs: „Jei nori - pavyk!"

LAIMEI būčiau žemai nusilenkus,

LAIMĘ būčiau pakvietus vidun -

Nedažnai juk su LAIME tenka

Susitikt, tuo labiau - pabūt.

Sužydėtų gal LAIMĖJE dienos

Ir kitaip nušvistų dangus...

LAIME, argi palaukt negalėjai,

Kol pareisiu į savo namus.

***

Girdžiu, kaip tyliai

Beldžias LIŪDESYS.

Neklausiu LIŪDESIO,

Ko pas mane atėjo.

Vėl širdį LIŪDESIUI

Atversiu kaip duris,

Nes LIŪDESĮ ir vėl

Sapne regėjau.

Su LIŪDESIU

Bendrauju jau seniai:

Pro mano langą

Kai vienatvė žiūri,

LIŪDESYJE užgęsta

Tylūs vakarai...

Būk sveikas, LIŪDESY,

Užeik. Nerakinu Tau durų...

Malda

Ak, pasirūpink, Rūpintojėli,

Kad mūsų dienos aukštai skrajotų,

Kad jos po baltas ramunių pievas

Žirgais eikliaisiais su vėju lėktų,

Kad nesustotų, kad nepavargtų,

Prie viešo kelio kad neraudotų,

Kad, Vakarinei žvaigždei sužibus,

Ramiai ant rankų Tavų užmigtų...

Ak, pasirūpink, Rūpintojėli,

Kad laimė mūsų namus lankytų,

Pro šalį džiaugsmas kad nepraeitų,

O meilė žiedu gražiausiu skleistųs...

Kad mums užtektų vilties, stiprybės

Į aukštą kalną link saulės kopti,

Tave mylėti, šventai tikėti

Tava pagalba, Rūpintojėli...

Ak, pasirūpink...

Palinkėjimai

              Skiriu sūnui

Nepaliausiu Dievui dėkojus,

Kad šioj Žemėj turiu Tave.

Per Tave mano kelias rytojun,

Su Tavim eina mano diena.

Su Tavim jinai kelias  ir gula,

Liūdi, džiaugiasi su Tavimi.

Ir maldauja, kad Angelas sargas

Vis budėtų Tavam kely.

Tegu būna keliai Tavo tiesūs,

O gyvenimo laukas - platus.

Eik į šviesą. Tiktai - į šviesą.

Nepamiršk, kad gimei žmogum.

Nepaliausiu vilties Tau linkėjus,

Išmintim džiaugsiuos ir sėkme...

Per mane į pasaulį atėjęs

Būk laimingas. Aš myliu Tave

Sustojusio laiko žydėjimas

Galvoju apie Tave

Ir Tavo sustojusį laiką.

Vėl skubam, kaip kažkada,

Dainuojam ir duoną raikom...

Tik trūksta dainai kažko

Ir duonos kąsnis vis stringa -

Užmigo Tavo diena

Ant Dievo delno galingo.

Prisiminimai, Brolau,

Mane visur vis lydi,

Tavo dienas matau -

Kaip man gražiai jos žydi.

Žolinė

Nupinsiu Žolinei vainiką iš gėlių.

Jų eisiu Atminimų pievon pasiskinti.

Pačiu gražiausiu žiedu tenai būsi Tu -

Bus nesunku Tave man atpažinti.

Tave juk vieną šitaip auginau:

Mylėjau, saugojau, glaudžiau, globojau.

Neleidau sausroje nuvysti Tau,

O šalty savimi Tau šildžiau kojas.

Kai sužydėjai vasaros spalvom,

Pro šalį kažkas ėjo ir pamatė.

Nuskynė mano gėlę paslapčiom,

Neatsiprašė, dėkui nepasakė.

Bridau per tuščią pievą aš basa,

Aš keliais kruvinais takus numyniau.

Ir krito ant žolės ne rytmečio rasa,

Ir ne griežlė raudojo pievoj Atminimų...

Aš tuščiomis į Žolinę einu,

Bet nuo naštos apsunkusi prisėdu:

Nešu aukot atminimus dienų,

Kur Tu buvai pačiu gražiausiu žiedu.

Metų išpardavimas

Dovanoju šituos metus.

Jei kas norit - imkit. Negaila.

Gal kam nors jie kitokie bus,

Labiau tiks prie ūgio ar veido.

Juk už dyka... Gal kam pavyks

Juos kaip nors sutvarkyt, priderint.

Juk netrūko juose dienų,

Šio to buvo ir aiškiai gero.

Tai tik man jų spalva ne ta,

Skaudžiai mygo, siūlės braškėjo...

Ir jaučiaus tarsi apgauta

Metų turguj gudraus pardavėjo.

Ir iš kur aš galėjau žinot,

Kad jie - prasto siuvėjo darbas.

Dabar  ieškau, kam juos įduot,

Tik įsiūlyt juos - tikras vargas.

Sunešiojau  šituos metus-

Ne keliais aš ėjau - brūzgynais.

Gan dažnai mane merkė lietus,

Ir ne kartą klupau purvyne...

Metų šių išvaizda prasta,

Jie man primena vargšo skrandą.

Tokių, regis, ne aš viena,

Prieš Kalėdas  netyčia randa...

Pasidėsiu aš šiuos metus,

Kaip ir daug ką - prisiminimui.

Nežinau juk, kokius kitus

Man Lemtis - siuvėja gamina.

Gal dar teks jų atsiprašyt,

Gal nauji bus labiau skylėti,

O, kas žino, gal ryt poryt

Jau nereiks metų rūbo vilkėti...

Būrėja

Būrėja, ragana, kokia mana lemtis?

Ką siunčia man Aukščiausias ar Likimas?

Kada šaunusis princas juodbėriu atskris?

Kas neš per aukštus kalnus ir upes septynias?

Juodąsias savo kortas išdėliok,

Te vaško žvakė žalią gelumbę apšviečia...

Prašau: man visą tiesą (kas bebūtų) klok,

Kad drąsiai savo ateitį sutikt galėčiau.

Žinau pati, kas buvo praeity.

Nevark, spėliodama, šiandieną kas kamuoja.

Atversk rytojaus kortą, viską pasakyk

Ir nekankink užuominom manęs, mieloji.

Gal rodo Tavo kortos krūvą pinigų?

Gal - valdiškuos namuos tarnybinį romaną?

Gal būsiu mylima ir laukiama visų?

Gal lemta bus dar susitikti draugą seną?

Tavasis melas būna toks saldus -

Juo patikėjus, į sapnus sugrįžta

Baltų ramunių pievos, kvepiančios medum,

Žvaigždžių, vilčių ir meilės kupina jaunystė...

Bet juodos Tavo kortos - kaip smala.

Po jom - aistrų laužai ir praradimų gelmės.

Tu baugini nemeile ir didžia kančia...

Ir naiviai guost skubi: „Kažkas tikrai išgelbės..."

Sakai, kad liausis ašarų lietus.

Matai: už praradimų naujos viltys laukia.

Žadi: įveiksiu burtus, prakeiksmus visus -

Tereiks per pilnatį išeit į platų lauką...

Kvaila būrėja, gal užpūsk žvakes...

Nejau nerodo tavo kortos, ko norėjau?

Bandžiau aš tavo lūpomis apgaut save.

Aš savo širdį verkiančią paguost melu tikėjaus.

Šventoji šeimyna

Tu - Juozapas.

Tavoji Marija

Ant rankų

Nekaltai pradėtą

Vaisių supa...

Ne pirmas

Tu toksai.

Ji - ne pirma,

Deja...

Bet reiks

Jums

Perbrist dar

Ne vieną

Skausmo

Upę.

Laiškai ant sniego

Parašiau aš Tau laišką

Ant sniego,

Bet pavydo

Pritvinkus pūga

Jį subraukė, ištrynė,

Kad niekas

Nesuprastų,

Jog myliu Tave.

Parašiau aš Tau laišką

Ant sniego -

Saulė perskaitė

Jį su aušra...

Ir sidabro upeliais

Nubėgo

Mano žodžiai,

Rašyti nakčia.

Parašiau aš Tau laišką

Ant sniego...

Lėkė pralėkė

Pulkas vaikų...

Ir pusny baltoj

Liko pėdos.

Jų. Ne mano

Minčių ir vilčių.

Parašiau aš Tau laišką

Ant sniego,

Nors žinau -

Neskaitysi jo Tu:

Tavo dienos

Ramiai dar užmiega,

Naktys dar

Neskaičiuoja žvaigždžių...

Atpildo valanda

Kadais, užkopusi

Į aukštą, statų kalną,

Šaukiau: „Likime,

Bausk, pasmerk, nuteisk,

Bet leisk man Žemę

Nors sapne padėt ant delno,

Leisk pasidžiaugt akimirka,

Kuri, pati žinau, netruks praeit."

Kai džiaugsmo vyną

Užsimiršus gėriau,

Kartojau vis:

„Įpilkit dar daugiau!

Aš noriu pasidžiaugti

Ryto saule, vėju.

Negąsdinkit pagiriomis!

Kas bus ateityje - lai bus!" - sakiau.

Kai meilės svaiguly

Pasaulis mano sukos,

Ranka numojau

Stabdantiems mane:

„Kad jūs žinotumėt,

Kaip saldžios mylimojo lūpos...

Gal - tik akimirkai jis mano.

Leiskit būt šalia..."

Jei Laimė, Džiaugsmas, Meilė -

Nuodėmė... Esu aš nusidėjus:

Maldas užmiršdama,

Kadais juokiaus ir dainavau...

Užtat šiandieną,

Skausmo valandai atėjus,

Likime mano, nemaištauju.

Priimu ir tai. Nors... dėkui nesakau...

Metai

Pavasario upeliais nučiurleno,

Margom jaunystės pievom nužydėjo,

Rudeniais vėjais skruostus išbučiavo,

Dalijo džiaugsmą, dar daugiau - žadėjo...

Padykę metai... Ne pro šalį lėkė:

Per širdį brido, atminty prisėdo...

Tai, kas svarbiausia, amžiams pasilieka,

Ir būna, kad gražiausiu žydi žiedu.

Rudenė viltis

Žaibais Tave

    tą naktį glamonėjau.

Rugsėjo lietumi

    Tave prausiau.

Apsivijau Tau

    aplink kaklą vėju

Ir lapais krintančiais

    kalbėjau Tau:

-Turėk vilties:

    sugrįš dar dienos svaigios.

Dar prisikels

    jausmai iš pelenų.

Su vasara, tikėk,

    ne viskas baigias

Aš ir į rudenį

    su Tavimi einu.

Aš būsiu su Tavim,

    kai vėjai stūgaus,

Kai kris į žemę

    duždama žvaigždė,

Kai šaltis įsisuks,

    kai siautės pūgos -

Aš būsiu su Tavim.

... Jei šito Tau reikės...

Turėk vilties:

    sugrįš dar dienos svaigios.

Pavasarį parneš

    jas paukščiai ant sparnų.

Jaunystė tolei

    savo žiedus skleidžia,

Kol širdyje yra

    ir meilės, ir svajų.

Paguodai

Jei skausmas taurina -

esu dabar graži.

Jei liūdesys išmoko -

aš protinga.

Vienatvė mane lanko,

dievaži...

Todėl nesu

nei apleista, nei nelaiminga.

Mano vasara

Per šitą vasarą

    aš išverkiau save.

O žmonės sakė:

    "Lietūs smarkiai lijo..."

Prasideda

    ar baigiasi diena -

Tas skausmas auga,

   ir žaizda negyja.

Per šitą vasarą

    prakeikiau aš save.

O žmonės sakė:

   „Vėl griaustiniai trankės..."

Tavęs man trūko

   dieną ir nakčia.

Norėjau mirti aš

   ant Tavo rankų.

Per šitą vasarą

   nugyvenau save.

O žmonės sakė:

    „Vasara praėjo..."

Betgi ruduo

    tik mano širdyje...

Ten - tikras lapkritis.

    Nors už langų - rugsėjis...