2018 m. vasario 25 d., Sekmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Stasio Vainiūno namuose - vakaras, skirtas žinomam žurnalistui Jonui Vėlyviui

2018-01-22
 
Eugenija Vėlyvienė (centre) su žurnalistais (iš kairės) Aleksandru Januškiu, Antanu Andrijonu, Ipolitu Skridla, Albertu Vaidila ir Vytautu Petru Vaitkumi. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Eugenija Vėlyvienė (centre) su žurnalistais (iš kairės) Aleksandru Januškiu, Antanu Andrijonu, Ipolitu Skridla, Albertu Vaidila ir Vytautu Petru Vaitkumi. Vytauto Žeimanto nuotrauka

 

Vytautas Žeimantas

 

Dainuojant "Vilniaus dzūkeliams"

 

Stasio Vainiūno namuose įvyko įdomus ir turiningas vakaras. Skambant muzikai, dainuojant folkloro ansambliui "Vilniaus dzūkeliai" (vadovė Daiva Steponavičienė), buvo paminėtas žinomas žurnalistas, rašytojas, daktaras Jonas Vėlyvis.

Vakarą vedęs Stasio Vainiūno namų direktorius muzikologas Vaclovas Juodpusis pabrėžė J. Vėlyvio dzūkišką kilmę, nes jis buvo gimęs Varėnos rajone. Kalbėjo ir apie Šiaulių periodą, kai jis ne tik pradėjo žurnalistinį kelią, bet ir surado mylimą žmoną Eugeniją. V. Juodpusis ypač akcentavo J. Vėlyvio parašytus istorinius romanus apie Vincą Krėvę - "Neleisk mūsų gundyti", Vincą Kudirką - "Tegul saulė Lietuvos" ir Joną Basanavičių - "O, kad prašvistų Lietuvos dvasia!".

Buvo prisiminta ir jo pirmojo romano „Neleisk mūsų gundyti" sėkmė. Iš pradžių romanas sunkai skynėsi kelią į šviesą. J. Vėlyvio paprašytas, visą romaną  per kelis mėnesius paskelbiau „Vakarinių naujienų" dienraštyje. Vėliau, 2001 metais, šis istorinis politinis romanas apie Vincą Mickevičių Krėvę  laimėjo pirmą vietą kūrybiniame konkurse, skelbtame Čikagos laikraštyje „Lietuvių balsas". 5000 dolerių premija Jonui buvo įteikta Čikagoje. Grįžęs iš Užatlantės, jis sakė, kad buvo kviečiamas likti Čikagoje, redaguoti lietuvišką laikraštį, žadėjo jam gerą algą, bet jis nesutikęs. „Namuose geriau", - sakęs.

"Su Jonu Vėlyviu buvom pažįstami ir bendravome apie keturis dešimtmečius. Netgi kai kurie biografiniai faktai panašūs: abu gyvendami Šiauliuose dirbome gelžbetonio gamyklose, o žurnalistinę veiklą pradėjome miesto „Raudonosios vėliavos" laikraštyje literatūriniais darbuotojais, po to jis buvo pakviestas dirbti į Vilnių, taip pat naujoms pareigoms į sostinę buvau pakviestas ir aš, - vakare kalbėjo žurnalistas ir menotyrininkas Albertas Vaidila. - Vilniuje laikiau jį geriausiu draugu. Siejo mus prisiminimai apie Šiaulius, kolegas žurnalistus, bendri pomėgiai, užsimezgė kūrybinis bendradarbiavimas. Vienu metu, 2008 metais, parašėme vadovėlius respublikos profesinėms mokykloms: manasis vadinosi „Statybos menas", Jono - „Statybinės medžiagos. Bendrieji statybos darbai". Mūsų vadovėliai buvo sudėti po vienu viršeliu  ir tokiu būdu tapome vienos knygos bendraautoriais.  Ne vieną knygą esame kartu rengę spaudai, tarp jų ir du žurnalistų poezijos rinkinius, kuriuos jis maketavo, o  aš sukūriau viršelius".

 

Rudnia, ir vėlai rudenį pražydęs vėlyvio žiedas

 

Pasaulį J. Vėlyvis išvydo Rudnioje, vaizdingame Dzūkijos kaime. Čia mokėsi, baigė Rudnios vidurinę mokyklą. Buvo išsaugojęs tėvų sodybą, esančią ant gražaus Ūlos upės kranto. Kitu kampu sodyba rėmėsi į didelę girią. Dažną vasarą jis su žmona Eugenija čia poilsiaudavo. Ne kartą teko viešėti Rudnioje pas Joną ir Eugeniją, iš girios nešti pilnus krepšius grybų. Jonas labai mylėjo gimtąją Rudnią, visada pabrėždavo, kad yra iš jos kilęs. Rudnios gyventojai jam atsakydavo tuo pačiu, įrašė jį į garbingiausių Rudnios žmonių sąrašą.

J. Vėlyvis su savo pavarde mėgo pažaisti. Buvo pareigingas ir punktualus, tačiau jeigu jau pavėluodavo, sakydavo, kad kitaip negalįs, nes jis Vėlyvis. Naudodavo ir vėlai rudenį gražiai pražįstančios vėlyvio gėlelės įvaizdį. Susirašinėdamas internete siųsdavo ne savo portretinę nuotrauką, o pražydusi vėlyvio žiedą.

J. Vėlyvis gimė  1940 m. sausio 18 dieną. Tądien kasmet važiuodavome į Žirmūnus, pas Joną į svečius. Žmona Eugenija gimtadienio proga visada kepdavo bulvių plokštainį su spirgintais lašinukais, svogūnėliais, grietine. Ši tradicija taip įsigalėjo, kad sausiui įpusėjus, jau vienas kito klausdavome, ar eisime valgyti Eugenijos plokštainį.  Apie Jono gimtadienį jau nereikėdavo užsiminti.

 

Žurnalistas, redaktorius

 

Su Jonu susipažinau prieš daugelį metų, kai jis buvo žurnalo „Darbas ir poilsis" redaktoriaus pavaduotojas. Rašiau jam nedidelius dalykėlius, jis juo skelbė. Šiaip Jonas praėjo ilgą žurnalistinės veiklos kelią. 1963-1966 m. jis buvo Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava" literatūrinis darbuotojas, 1967 m. - Valstybinio radijo redaktorius. 1969-1974 m. žurnalo „Darbas ir poilsis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1977 m. - žurnalo „Buitis" vyriausiasis redaktorius, 1978-1991 m. - žurnalo „Statyba ir architektūra" vyriausiasis redaktorius, 1991 m. savaitraščio „Baltijos birža" redaktorius. 1994-1995 m. valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai" Informacijos leidybos centro viršininko pavaduotojas leidybai. 1996 m. - žurnalo „Vadovo pasaulis" atsakingasis sekretorius, 1997 m. laikraščio „Šalies ūkis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 2008 m. buvo priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją. 

 

Nuo statybininko į žurnalistiką, į kūrybą

 

Kodėl jo žurnalistinė karjera prasidėjo Šiauliuose? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti žodyje „statybininkas".  Antai ir savo septyniasdešimtmečio jubiliejų jis pasitiko ne tik su šampano taure, bet ir su solidžia, per 560 puslapių knyga „Lietuvos statybų vadyba 1945-1989 metais. Ekonominis socialinis ir istorinis aspektai".

Ne kiekvienas žurnalistas imtųsi gvildenti tokią rimtą mokslinę statybinę temą. Jonas išdrįso, nes jame nuo seno gražiai, vieną kitą papildydamos, gyveno dvi asmenybės - žurnalisto kūrėjo ir statybininko.

Kaip žurnalistas jis brendo studijuodamas Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, kurią baigė 1967 metais, vėliau dirbdamas įvairiose redakcijose.

Kaip statybininkas - Vilniaus statybos technikume, kurį 1959 metais baigęs, gavo paskyrimą į Šiaulius. Vėliau kaip statybininkas jis brendo, dirbdamas Šiauliuose statybos pramonės įmonėje, rašydamas ekonomikos mokslų disertaciją statybų klausimais ir ypač - 14 metų vadovaudamas žurnalui „Statyba ir architektūra", kur sukaupė kritinį analitinį patyrimą apie ano meto planinę ekonomiką. Ši gyvenimo patirtis ir padėjo sukurti didelės apimties monografiją.

- ,,Statybos ir architektūros" vyriausiasis redaktorius Jonas Vėlyvis  teisėtai galėtų būti vadinamas tuometinio Laikraščių ir žurnalų  susivienijimo ,,Periodika" naujų redakcijų pastatų statybos pradininku, - vakare kalbėjo buvęs šio susivienijimo generalinis direktorius, žurnalistas ir poetas Ipolitas Skridla. - Jis pirmas savo redakcijai Vilniuje pastatė tuomet Alytuje serijomis gaminamą blokinį namą, pritaikęs jį redakcijos reikmėms. Jo įdėja man patiko. Pastatėme rajoninių laikraščių redakcijoms daug naujų Alytaus namų.  Įsimintinas  ir jo dzūkiškas nuoširdumas, draugiškumas, geranoriškas dalijimasis patirtimi, jo  tolerancija".

 

 

Poetas, mokslininkas, dėstytojas

 

Vakare buvo prisiminta ir J. Vėlyvio poezija. „Draugystė su poezija prasidėjo dar kaimo mokykloje, Rudnioje. Skelbiau eilėraščius ir rajoniniame laikraštyje. Kai vaikystėje eilės rašiau, tai man priekaištaudavo, kad jos beidėjinės. Dabar vėl bandau savęs paklausti, kas įdėjo man poezijos idėją", - sakė Jonas, atnešęs savo eilėraštį „Kas įdėjo man idėją" žurnalistų poezijos knygai. 

2010 metais jis išleido savo eilėraščių knygą „Lūžtvė". Pluoštą eilėraščių pateikė ir žurnalistų poezijos knygoms „Šitas aidas toli girdis..." ir „Sušvieski, saule". 

"Prieš einant į vakaronę, skirtą paminėti Jonui Vėlyviui, pavarčiau dar kartą jo poezijos knygą „Lūžtvė". Autoriaus  poetinėje mąstysenoje patraukia  filosofinio būties, etninės kultūros apmąstymo pastangos, šiandienos pilietinio susirūpinimo proveržiai, kurie sumaniai įvelkami į grotesko, hiperbolės, satyros rūbą ar nuspalvinami ironija bei autoironija", - sakė kolega Albertas Vaidila.

J. Vėlyvis pasireiškė ir kaip aktyvus mokslininkas, dėstytojas. 1980 m. jis apgynė ekonomikos mokslų disertaciją. 1992-1996 m. dėstė ekonomiką Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros studentams. 1996-2005 m. - dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete. Daug rašė statybos, socialinėmis, ekonominėmis ir valdymo temomis. Išleido knygas „Spaudos laisvė ir jos gynimas", „Vienkiemiai Lietuvoje 1945 -1989 metais". Vadovėlius moksleiviams ir studentams „Europos sutartis", „Verslas", „Statyba", „Verslas pasaulio prekybos sąlygomis", „Euroverslas: laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas".

 

Eugenijos Vėlyvienės pasiaukojimas

 

2017 metų vasarą sulaukiau netikėto skambučio iš Eugenijos Vėlyvienės, J. Vėlyvio našlės: "Išleidau Jono romaną apie Joną Basanavičių."

Prisipažinsiu, kurį laiką stovėjau pasimetęs.  Su kolega Jonu, klastingos vėžio ligos pakirstu, atsisveikinome 2014 metų rugsėjo 9 dieną.  Tiesa, po kurio laiko Eugenija išleido jo romaną "Tegul saulė Lietuvos" apie Vincą Kudirką. Teko rašyti recenziją. Vėliau Žurnalistų namuose gražiai sutikome Eugenijos Vėlyvienės atsiminimų knygą apie jos vyrą " Be tavęs, su tavimi". Po kolegos Jono mirties praėjo beveik trys metai - ir ką, vėl nauja jo knyga!?

„Taip, - aiškina Eugenija, - Po Jono mirties jo kompiuteryje liko daug įslaptintos informacijos. Kai, anūkas, kompiuterių žinovas, sugebėjo surasti slaptažodį, paaiškėjo, kad ten buvo jau sumaketuotas ir spaudai paruoštas romanas. Už šeimos lėšas jį ir išleidome".

Ir štai mano rankose naujas kolegos Jono romanas "O, kad prašvistų Lietuvos dvasia!" Tai istorinis romanas apie Joną Basanavičių. Aprašoma jo gyvenimo kelio atkarpa nuo 1880 metų, kai išvyko dirbti į Bulgariją iki 1913 metų vasaros, kai Amerikoje rinko aukas Tautos namams statyti.

Tačiau knygą autorius baigia žinia, kad 1918 m. vasario 16 dieną, Jonas Basanavičius, tuomet pirmininkavęs Lietuvos Tarybai, pirmasis pasirašo Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Čia atsiranda keturių metų tarpas. Gal tai ir buvo priežastis, dėl kurios jis šio romano neišleido būdamas gyvas? Gal norėjo šią laiko spragą užpildyti antru tomu? Juolab romaną baigia ne žodžiu "Pabaiga", o įdeda nedidelį piešinuką - ranką, laikančią plunksna. Deja, atsakymą į šį klausimą kolega Jonas nusinešė į nebūtį.

O jo žmonos Eugenijos triūsas, leidžiant po mirties vyro palikimą, susilaukė garsių ir nuoširdžių vakaro dalyvių katučių. Jos pasiaukojimas visus giliai sujaudino.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-22 13:24
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media