2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Priešnuodis prieš agresyvų, „sintetinį“ šių dienų amoralumą – žmogiškumui nusilenkusi kolegų knyga „Neliksi vienišas“

2017-02-10
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

 

 

 

            Juk jau senokai pajutom, kad mes, lietuviai, savo nenatūraliai sočiu abejingumu naikiname savo gentinį bendruomeniškumą, pilietiškumą, savosios valstybės žmogiškumą, be kurio šlubčiojanti visos valstybės egzistencija, t.y. gyvenimas, būtis, be ko sunku susilaukti pasaulio pagarbos ir pasitikėjimo. Neveiklumas, smurtas, abejingumas mūs mažoje Lietuvoje užmuša atjautą, gailestį, sąžiningumą, - ar ne Lietuvos tragedija yra užmuštasis Kėdainių keturmetis berniukas Matukas ir DAUG kitų vaikų, senelių. Sibiro tremtyse tokio žiaurumo netekę patirti iš savųjų. NIEKO švento. Dabar daug širdžių suledėjusios. Drumstapročių tik daugėja. Kaip mes nužmogėję laisvaisiais, kapitalistiniais laikais, kai, regis, šveicariškai galėtume gyventi prie Dubysos ir Nemuno, prie Vilnelės, Neries ir Baltijos. Žodyje „pyragas" yra žodis „ragas". Ponystė - raguota. Daug kur ramybę sudrumsčia „baisbobės".

            Kodėl žūsta vaikai? Kodėl tarytum Sosnovskio barščių skėčiai keroja patyčių kultūra, nenoras susikalbėti, - „Nutilk, filosofe". Lyg kramtytum tortą „Stervelatas". Bet faktai kalba už save. Mano, tavo, mūsų, lietuvių moralės nenaudai, svarstyklės krypsta į visuotinę Neapykantą, vienas kito panieką, moralinį genocidą,  niekuo nepateisinamą grubumą, - et, Nemeilę.

            Poetas Vytautas Brencius teisingai klausinėdavo 1989 metais „Lietuvos žvejo" redakcijos sekretoriate: „Gedi, gal tu atsakytum - į kokį pasaulį paleidžiam vaikus? Jis visas užminuotas beširdžių žmonių neapykanta, apgaulėmis - vaiko siela yra tyra, kaip ašara, bet jam taip sunku užaugti Žmogumi, kuris patikėtų savo augintojais ir kiekvienu, kas jį supa. Nes daug kas nešasi mirtį. Bus daug kraujo, griuvenų ir mirčių Lietuvos egoistų kapitalizme. Apiplaukiau pasaulį. Pats kapitalizmas yra kasdieninis karas. „Brežnevo laikai" - tik mūsų šviesūs sapnai", - menu, net be vyno stiklinės išvyniojo tai, kas skauda, Klaipėdos poetas, širviškasis dubleris ir publicistas, palangiškio marinisto Igno Pikturnos pašnekovas Vytautas Brencius.

            Tarsi maža žalios Vilties lemputė 2017-ųjų sausio 27-ąją mano žvilgsnio užuovėjoje suspindo dar 1990 metais mūsų namuose Saulėtekio take viešėjusio, pasaulio vandenynus „išbraidžiusio" ir kranto gyvenimo metraštininko Aloyzo Urbono (1935 - 2013) dovanotoji jo su Kęstučiu Trečiakausku rašytoji, 1984 metais „Minties" operatyviai išleista, realių gyvenimo faktų įkvėpta 120 puslapių dokumentinė apybraiža „Neliksi vienišas".

            Žurnalistikoje, leidyboje ryškų, savitą pėdsaką jau palikęs Kęstutis Trečiakauskas - taip pat pagarbos vertas vyras, jo moralų darbštumą puikiai prisimenu dar iš bendrų darbų Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje Konarskio g. 49, 1970 metais.

            Knygelė „Neliksi vienišas" buvo operatyviai išversta į rusų, esperanto, gruzinų kalbas, išleista net Brailio raštu.

- Paimk mūsų su Kęstučiu rašytą knygą atminčiai, Gediminai, - širviškai kalbėjo Palangoje 1990 m. Aloyzas Urbonas. - Tai - trumpoji mūsų dienų „Žmogiškumo enciklopedija", kurią pavartę, žmonės kada nors klausinės: „Ar dar ir TOKIŲ žmonių būta?" Būta, Geduk, būta, pats žinai, kad ne tik būta, bet ir yra, - šypsojosi šilto ir šalto regėjęs žurnalistas, knygų autorius, buvęs net Klaipėdos ekspedicinės silkių žvejybos bazės jūreivis, geranoriškų patarimų negailėjęs „Tarybinės Klaipėdos" jaunimui ir pačiam redaktoriui-poetui Antanui Stanevičiui. O ir į „Lietuvos žvejį" užsukdavęs mano žmonos Vladislavos Marijos žemietis iš Radžionių Rokiškio apskrityje Aloyzas Urbonas.

Kai perskaitai žinelę „Mirė Kėdainiuose žiauriai sumuštas keturmetis", kai tomografiškai išanalizuoji sveiku protu, logika nesuvokiamus abejingos Lietuvos valdininkijos veiksmus jau net ir ant Baltijos kranto širdį ir sielą skaudžiai „užveržia" klaustukas: „O ką MES VISI padarėme ir ko nedarome, kad lietuviškoji XXI amžiaus visuomenės, valdininkijos moralė nesusižvalgytų jai visai nebūtinų „protezų"? Dabar kai ką gali įžeisti norėdamas padovanot... knygą. Yra girtųjų begėdystė, bet ne mažiau baisi blaiviųjų panieka vertybėms.

            Gerus kai kurių idealistų-havelistų ketinimus praryja, deja, neišsenkantis Abejingumo šulinys, kuris į daugelį net prabangių lietuvių kiemų vedasi skausmą ir sielvartą, klausiant: „Kur TAS dievas, kad vienas kito neklausom?". „Nejaugi mes tokie „slabai?". Net viena „purvapilė" televizijos studija teigia: „Lietuvoje nenormalu būti normaliam". „Ne mano kiaulės, ne mano pupos". „Nevyniokim lazankų" tingim subines nuo stalų su kavike ir brendžiu savo darbo vietose pakelti ir spręsti skausmingus žmonėms klausimus,  mes jau visai „išpindėjom", - Palangoj iš kapų man diktuoja savo SMS teisybei neabejingas dailininkas Jonas Vaišė. O aš noriu pacituoti ištraukėlių iš A.Urbono ir K.Trečiakausko dokumentinės knygos „Neliksi vienišas":

            „...Įvykis paskatinęs rašyti šią knygą, panašus į stebuklą. Skaitytojui jis gal ir ne naujiena. Apie tai buvo plačiai skelbta laikraščių ir žurnalų puslapiuose, televizijos ir radijo laidose. Didelis tarybinių žmonių susitelkimas, neregėtas operatyvumas išgelbėjo mažos mergaitės gyvyvę ir sveikatą... Unikali chirurginė operacija, puikus mūsų medicinos laimėjimas... Buvo pasakyta daug šiltų žodžių medikams, aviatoriams, kitų tarnybų darbuotojams.

            Jei kas nors prieš keletą dešimtmečių būtų tvirtinęs, kad įmanoma priauginti vaikui abi nukirstas kojas - vargu ar patikėtume. Jau vien tai, kad pavykdavo išgelbėti gyvybę panašioje situacijoje, atrodė nepaprastas dalykas.

            Tačiau taip buvo.

            1983 metų liepos 10 dieną „Izvestijų" laikraščio korespondentai papasakojo, kaip buvo gelbstima Radviliškio rajono Vadaktų kolūkio mechanizatoriaus Vytauto ir lauko darbininkės Vitos Prascevičių dukrelė Rasa, netekusi abiejų kojų. Neturinčią pavyzdžio pasaulio medicinos praktikoje operaciją atliko dviejų stambių medicinos įstaigų - TSRS medicinos mokslų akademijos sąjunginio chirurgijos mokslinio centro ir vaikų chirurgijos klinikos - specialistai. Operavo jaunas talentingas chirurgas, medicinos mokslų daktaras Ramazis Datiašvilis.

            Už vaiko sveikatą kovojo daugelis žmonių. „Pasitrauk, mirtie! - taip galėtume pavadinti šią operaciją, pasibaigusią visiška pergale. Didvyriškumo trąsą - tikrą gerumo estafetę, plačiau papasakoti apie operacijoje dalyvavusius žmones.

            Šio įvykio pasvarstymas - įtaigi ir naudinga pamoka ateičiai. Prisiminkite: nuo nelaimės akimirkos, kai šienapjovės ašmenys negailestingai rėžė per blauzdas, iki tol, kol Ramazis, numetęs kaukę ir plonytes chirurgo pirštines, nubraukė nuo kaktos nuovargio rasą ir pirmąsyk tą dieną nusišypsojo, praėjo vos apie aštuoniolika valandų. O kiek įvykių per tą nepilną parą būta! Nervingai ir atkakliai skambėjo telefonai ligoninėse, atsakingų medicinos darbuotojų butuose, aviacijos dispečerinėse, netgi karinėse dalyse. Prastais kaimo keleliais lėkė kolūkio pirmininko „Niva", ir kilo į audrotą tamsų nakties dangų lėktuvas. Sunkus, galingas daugiavietis lėktuvas vienai mažytei Raselei...

            Nelaimėje pažinsi draugą, - sako liaudies išmintis. Taip jau susiklostė, kad mergaitę gelbėjo įvairių mūsų šalies respublikų, daugelio tautybių žmonės. Nelaimės akivaizdoje patikimiausia jėga buvo tarybinių tautų vieningos šeimos jausmas. Jis tiesiog nušlavė visas kliūtis ir kliūteles, kurių visuomet pasitaiko kelyje, nes toksai gyvenimas.

            Štai kodėl su ypatingai šviesiu jausmu širdyje mes prisimename optimistinę tragiško įvykio baigtį ir vėl kartojame viltingus, padrąsinančius, sakytume, šventus žodžius: neliksi vienišas. Niekada neliksi vienišas! (Atoriai)

            Šioje vietoje įterptini ir jautraus, bet kokią „Bežmogystę" ir 1969-aisiais tarybiniais metais smerkusio, viešinusio, niekinusio aktoriaus-poeto Kęstučio Genio eilėraščio posmeliai iš knygos „Neišduokim Lietuvos":

                        Argi Tiesa, kuriai sulaužyti nugarkaulis ir kojos

                        Dabar, kaip klounas cirke ant galvos neatsistoja?

                        Argi virvė po kupolu prieš minią įtempta

                        Tiesos krauju ir prakaitu nesutepta?

            Argi patyčios - žiovulys ir piktas juokas -

            Nėra tas atpildas ir ta lemtis,

            Kuriais menkystos šiandien jai užmoka

            Vergvaldiško dosnumo apimti?

                        Argi lyg muilas ant prekystalio nesuvynioti -

                        Žmogaus orumas, jo garbė, jo sąžinė ir protas?

                        Argi tironai, išsigimėliai ir žmogžudžiai

                        Nepostringauja šiandien apie laisvę išdidžiai?

                                    (Šilalė, 1969.IX.9, iš eil. „Argi ne tu?")

            Vis dėlto TADA žmogiškieji idealiai idealai, jausmai buvo vertinami labiau, negu 2017 m. laimėtas milijoninis loterijos prizas. Primintina daug kur net pasaulio platumose gaivų „country šaršalą" sukeliančio lyderio tautą vienijančio „Akacijų alėjos" festivalio Kulautuvoje, pakauniuose, „krikštatėvio", Palangos publikos irgi laukiamo Virgio Stakėno dainos „Mažas žmogus" mintys, lyg negyjančios sielos stigmos:

„...O kodėl, o kodėl

     Reikia mirt,

     Nors neteko

     Dar beveik gyvent?" -

     Klausia žvilgsnis

     Sūnaus nebylus,

     O tėvai tegalėjo

     Jam tik tiek ištart:

     „Mažas esi ir siprasti

     Nieko negali,

     Mažas esi ir pakeisti

     NIEKO negali"...

            Lyg medžioklės džiunglėse varovai išaugome „brežnevinės kultūros" drapanas. Lietuviai kantrūs, bet kas Anametyje buvo svarbiausia? Gimtoji kalba ir tradicijos. Pilietinė pozicija. Kolektyvinė sąmonė. Savitarpio pagalba bet kuriuo paros metu. Ašaromis nespekuliavome. „Esam biedni, bet būkim teisingi". Ženkliai mažiau galėjai sutikt egoistinių „pilvanaudžių". Žmonės nebuvo ABEJINGI. Retas stovėjo „po medžiu". Čia - ne komjaunuoliško „peckelio svaičiojimai" - 1969 metais pradėjau oficialią 33 metų darbinę veiklą literatūriniu darbuotoju „Komunistinio žodžio" laikraščio redakcijoje Kelmėje, o užbaigiau - 2008 metais katalikiškosios šviesuomenės savaitraštyje „XXI amnžius", tad teko spręsti, pažinti lietuviškosios gyvensenos „kryžiažodžius tarp smuklių ir bažnyčių", kolūkiuose ir mokyklose, teismuose, ogi, visur, kur liepė kasryt sąžiningas Baltas Lapas. Net latriukai vyno butelį tuštindavo, pasislėpę giliuose krūmynuose už Kražantės, nes suvokė, kad bet koks viešesnis „paradas" Kelmės centru - gėda, dar „kokia kaiminka gali į redakciją paskambint, Mūsų pipirui". Spausdintu žodžiu 1969 metais, žinau, Liolių, Šaukėnų, Paprūdžių žmonės „dieviškai" tikėjo... Kolūkių pirmininkai, atidėję ne vieną darbelį, pataikavo į kaimą atidulkėjusiems „Moskvičiuku" rajono centro korespondentams: „Geriau taikiai sugyventi, velns žino, kokių faktukų anie, po svietą klajodami, turi susirinkę... Su partkomu ir redakcijomis reikia atsargiai, diplomatiški žalčiai"...

            Šiandien meluoti nereikia: žmogus žmogui veržėsi padėti. Buvom kaimyniškesni, nuoširdesni, atjautesni ir „be jokio botago iš viršaus", vien tik asmeninio - „Sąžinės dievo parėdymais", širdies intiucija. Tada visi lietuviai buvome diplomatai. Laikmetis išmokė egzistencinės adaptacijos. O gerumas - įgimtas. Tai liudija ir 2017-ųjų žiemą ypatingai vertinga kolegų - žurnalistų Kęstučio Trečiakausko ir Aloyzo Urbono metraštinė knyga „Neliksi vienišas" (1984). Tai - „Haveliškos žmogiškumo kultūros" iliustracija, kuri visiems, visur ir visais laikais įsakmiai primena, jog... Likimas sprendžiamas dabar, o noras norėti gimdo norą galėti. Nuodėmė - galvoti vien apie save. Nužvalgęs jūrą gelbėtojo akimis nuo Palangos tilto, niekad nepamirštu,  jog bangų mūšoje netikėtai gali pastebėti čia išnyrančią, čia vėl štormingos bangos skara paslepiamą silpstančio žmogaus galvą. Žinau, kad, bėdą pajutęs, šokčiau į siautulingas bangas nedvejodamas, - tik menkystos dreba dėl savo kailio".

            Laimei, Palangoje per tris vasaras 2002 - 2005 Gelbėjimo stotyje tokių sutikti neteko. Palangiškiai - narsi tauta. Iš jų gali pasimokyti vyriškumo. Tokie - ir knygos „Neliksi vienišas" herojai, ir jie vertingesni už literatūriniuose balzakų romanuose išgalvotuosius.

            Optimistine lietuvio prigimtimi ir 2017-ųjų vasario 16-osios išvakarėse tikiu, jog nepavirtom bejausmių egoistų teritorija, kurios gyventojus vienija „TIK Kasos langelis". „Esam biedni, būkim teisingi". Laimė valstybėje prasideda nuo laimingų bendraveidžių šeimoje, gerbiant kitą, padedant vienas kitam, apsaugant ir nuo dvasinio nusigyvenimo.

            Raselės Prascevičiūtės nelaimė 1983 m. birželio 17 dieną smarkiai išgąsdino ne tik Radviliškio rajono, bet ir visus Lietuvos gyventojus, bet ji ir išryškino lietuvių su „kokybės ženklu" bruožus, širdžių gerumą, - ak, juk draugą pažinsi nelaimėje... Tada abejingų niekur nebuvo.

            „... Stovi šienapjovė vidury nebaigto pradalgio. Peiliai prie aukštųjų varnalėšų prisiglaudę. Ant nukirstos žolės stiebelių - kraujas. Ir Rasos kojytės čia pat guli. Viena aukščiau pėdos sąnario, kita - vos ne prie pat kelio įstrižai nukirsta. Su lengvais batukais, kojinėlėmis. Kai pamatė tėvas tas kojeles, tai sustingo, lyg drobė išbalo. Negali iš vietos pajudėti, stovi lyg įkastas, kumščius sugniaužęs.

            Gerai, kad žmona netoliese buvo, išgirdo vaiko klyksmą. Griebė sužalotą dukrelę ant rankų, bėgte parbėgo namo, paguldė Rasą lovelėn, plėšė savo suknelės diržą, užveržė aukščiau kelių kojas, kad kraujas srovėmis nesilietų...", - rašė A.Urbonas ir K.Trečiakauskas.

 

            LIKIMAS SPRENDŽIAMAS DABAR

 

            Radviliškio ligoninės priimamajame visko pasitaiko pamatyti: siaubingų žaizdų, sunkiai sužalotų žmonių. Beldžiasi nelaimės ištiktas bet kuriuo laiku, dažnai ir vidurnaktį, ir paryčiais. Nieko čia nenustebinsi - tokia tarnyba, nežinanti net poilsio dienų.

            Visgi budinčiai seselei truputį netikėta, kad tiesiog po langu sustoja apdulkėjusi „Niva", pro duris sugriūna keturiese: moteris su kūdikiu ant rankų, dar viena moteris užverktomis akimis, vidutinio amžiaus vyras ir jaunas vaikinukas lyg ir matytas, gal radviliškietis.

            - Štai ir suspėjome, - kalba ta, kuri laiko šviesiaplaukę mergaitą, suvyniotą į antklodėlę. - Dabar, sesele, reikia pirmiausia atšaldyti kojas. Ir kuo greičiau atšaldyti! Ji ne prašo, ne aiškina, bet reikalauja. Tai kažkaip neįprasta. Seselė pakelia antakius:

            - Kokias kojas?

            Elena Krivickienė atsargiai paguldo kūdikį ir atskleidžias antklodėlę.

- O viešpatie!

Seselė nieko neklausinėja, iš karto griebia telefoną, skambina budinčiam gydytojui Raimondui Aganauskui. Šis tiesiog lėkte nulėkė laiptais iš antro aukšto. Elena kartu su Raselės motina pasakoja, kaip viskas atsitiko. Klausydamasis moteriškių, žiūrėdamas į sužalotą vaiką, Raimundas įtemptai galvoja, ką pirmiausia daryti. LTSR sveikatos apsaugos ministerijos aplinkraštį jis prisiminė tuoj pat. Šiltoje aplinkoje išbuvusios galūnės dėl audinių irimo tik šešias valandas tinka replantacijai, o atšaldytas galima prisiūti ir praėjus dvidešimt keturioms valandoms.

- Kada tai atsitiko?

- Maždaug prieš valandą.

- Sesele, paruoškite kojeles atšaldymui!- sako gydytojas, tuo iš karto nuramindamas Eleną Krivickienę.

Budinčiai seseriai jis trumpai ir aiškiai nurodo, kaip tai padaryti. Paskui priduria, kad pats padėsiąs. Mergaitę liepia vežti į operacinę. Palydėjusiems dėkoja už greitumą, motinai leidžia pasilikti.

Durys užsidarė. Atsisveikindama E.Krivickienė dar spėjo paklausti:

- Kaip bus, daktare?

- Viską padarysime. Viską.

Greitai visa ligoninė žinojo apie skaudų įvykį. Atvykusiam chirurgui Benediktui Devėnui jau reikėjo pradėti apendicito operaciją. Laikas nelaukė.

- Tu žiūrėk mergytės, - pasakė jis Raimundui. - Daryk viską. Man padės kitas gydytojas.

 

AR BŪNA SVETIMAS SKAUSMAS?

 

Į operacinės bloką įbėga budinti medicinos sesuo. Vėl skamba telefonas! Pavargusi gydytojo ranka kelia ragelį.

- Mikrochirurgijos centras, Vitkus.

- Tai Radviliškis, Raimundas Aganauskas.

Pokalbis nuliūdino. Sukrėtė įvykio tragiškumas. Mergaitę reikia gelbėti - dėl to nekyla net mažiausia abejonė. Tiktai neaišku - kaip. Operaciniai stalai užimti. Mikroskopai užimti. Žmonės be poilsio, be mažiausios pertraukėlės dirba štai jau visą dieną. Baigiasi ta diena, tačiau operacijoms galo nematyti. Gerai, kad Kęstutis baigia tam jaunam vyrui nykštį prisiūti. Galės pasirūpinti mažyliu iš Skuodo...

Susimąstė Vitkus vyresnysis. Nepavydėtina padėtis. Su karčia šypsena prisiminė kažkur girdėtą pasakymą, kad atseit mažiausiai skauda svetimą dantį. Ar įmanoma palyginti, kieno skausmas didesnis, ar iš viso tokie dalykai lyginami? Pokario metais, studentiškos jaunystės laikais gyveno Kaune, šaltame Karmėlavos priemiesčio bute. Pats rūpinosi kuru. Kaimynas paskolino benzopjūklą - tais laikais retą ir neįprastą įrankį, ir Mečislovas su studijų draugu Juliumi Trumpuliu, irgi būsimuoju mediku, Karmėlavos miške nuleido sausuolę eglę. Paskui pjaustė rąstelius, skaldė malkas. Medžio kamienas po lietaus buvo šlapias, slidus. Dešinioji ranka, atsirėmusi į glitų kamieną, nepatogiai slystelėjo, ir pjūklo ašmenys, užuot smigę į rąstą, įsirėžė į Mečislovo kairiąją ranką žemiau alkūnės, grybštelėjo kailinių rankovę, švarką ir jau ėmė kabinti odą. Per stebuklą pavyko atitraukti ranką.

Tas nelinksmas, tačiau laimingai pasibaigęs atsitikimas atmintyje dažnai persekioja. Galbūt jis padeda gydytojui labiau užjausti kitus, suprasti jų nelaimę. Ypač vaikų, kurie dažnai nesuvokia, kaip pavojinga žaisti su aštriais įrankiais. O tėveliai? Tik ne visada spėja sužiūrėti. Ne paslaptis, būna ir aplaidumo...

Tada man tikrai niekas nebūtų prisiuvęs rankos, galvoja M.Vitkus. Ką gi, iš bėdos būčiau gyvenęs ir su protezu, tačiau mikrochirurgija šiandien užsiiminėti netektų. Rankos - chirurgo laimė. Kas žino - gal tas mažiukas iš Skuodo, kuris netrukus turi būti čia ir gulti ant operacinio stalo, yra apsigimęs gydytojas chirurgas?

Štai dabar operacinėje guli du ligoniai. Trečiąją netrukus atgabens sanitarinės aviacijos lėktuvas. Ketvirta mažylė laukia Radviliškio ligoninėje, jos padėtis ypač tragiška. Tačiau ar gali kilti šventvagiška mintis bent vienam iš jų pasakyti, kad, girdi, tavo skausmas yra mažesnis, žaizda ne tokia pavojinga ir sunki - palauksi... Gydytojui tokia  mintis nekils. Jis padarys viską, kad visi būtų sveiki.

Pagaliau Radviliškyje aidi ilgai lauktas skambutis iš Vilniaus.

- Mikrochirurgijos centras, Vitkus, - pro traškesį ir trukdymus girdėti pavargęs, truputį prikimęs pagyvenusio žmogaus balsas. Vadinasi viskas bus gerai, Raselę išgelbės, - taip nusprendė Raimundas Aganauskas. Jaudindamasis, tačiau taupydamas laiką ir žodį, jaunasis gydytojas aiškina, kas atsitiko ir kas padaryta. Daktare, reikėtų kuo greičiau sanitarinės aviacijos lėktuvo, prašo Raimundas. Laikas mums dabar labai brangus...

- Suprantu, - atsako Vitkus. - Suprantu, bet kol kas nežinau, kaip padėti.

Atsakyta buvo be jokio entuziazmo. Iš balso galėjai suprasti, kad mikrochirurgijos centro vadovui iškilo nepaprastai sunkus uždavinys.

- Man reikia čia kai ką išsiaiškinti, - tęsia tas pavargęs, bet su kiekvienu žodžiu vis tvirtėjąs balsas. - Budėk prie telefono, aš paskambinsiu. Budėk ir lauk.

M.Vitkus atidaro drabužių spintelę, susiieško švarko kišenėje mėlyną, gerokai aptrintą užrašų knygutę. Tada pasako vyrams, kad toliau operuotų be jo, jis tik užeisiąs patarti, pakonsultuoti, o dabar turįs skambinti neatidėliotinais reikalais. Jis jau žino, ką darys. Greitai bėga žemyn, eina į ligoninės kiemą, skuba link kaimyninio korpuso, kur budi respublikos sanitarinės aviacijos tarnybos darbuotojas. Čia gydytojo laukia nusivylimas. Lėktuvo dabar nėra ir greit nebus. Be to, jei net ir būtų - vargu ar patenkintų Mečislovą Vitkų. Mat nedideli sanitarinės aviacijos lėktuvai paprastai skraido tik respublikos teritorijoje. O M.Vitkus mano, kad mergaitę iš Radviliškio reikia kuo greičiausiai pristatyti į Maskvą. Pirmiausia todėl, kad laukia unikali, negirdėta istorijoje operacija, rizikuoti labai nesinorėtų. Maskvoje dirba pasaulinio garso specialistai. Jeigu jie nepadarys - vadinasi, nebuvo įmanoma. Visa viltis - Maskva. Antra vertus, iki gilaus vidurnakčio neatsiras vietos operaciniame bloke. Tos kelios valandos yra lemtingos.

Dabar M.Vitkus skambina į Lietuvos civilinės aviacijos susivienijimą. Budintis jam paaiškina, kad paskutinis lėktuvas į Maskvą jau seniai išskridęs, kitas bus tik rytoj, septintą valandą ryto. Rytoj bus per vėlu, aiškina M.Vitkus. Lėktuvo reikia šiandien, darbar, tuoj pat.

- Ar nėra budinčio, atsarginio lėktuvo?

- Yra. Tiksliau sakant, buvo. Išskridęs su skubia užduotimi.

Išgirdęs mikrochirurgo centro vadovo paaiškinimą, kas atsitiko Radviliškio rajone, budintis tvirtai pažada:

- Nesijaudinkite, daktare. Lėktuvas bus. Mes viską padarysime. Tuoj pat skambinu kaimynams į Minską, Rygą. Galioja mūsų nerašytas įstatymas - bėdoje vieni kitiems padėti.

Aerouosto darbuotojai Eduardas Rubcovas, Aleksandras Zubariovas perėmė gerumo estafetę./.../

Mečislovas Vitkus neatsitiktinai pradėjo nuo to, kas sunkiausia. Nujautė, kad ypač sudėtinga gali būti mergaitę iš Radviliškio rajono skubiai nugabenti į Maskvą. Ir neapsiriko. O gydytojų, geriausių profesorių jautrumu ir pagalba jis nė akimirką nebuvo suabejojęs. Pats medikas, savo kolegas pažįsta. Todėl dabar, skubiai skambindamas į Maskvą, kaip didžiausią brangenybę vartė rankose tą mėlyną, apšiurusią knygutę. Joje - svarbiausi adresai, pavardės, ir telefonų numeriai. Yra žmonės, kurie sunkią valandą tikrai padės.

Profesorius Viktoras Krylovas, mikrochirurgijos skyriaus vadovas... Profesorius Georgijus Stepanovas, TSRS valstybinės premijos lauretas, Maskvos 51-osios ligoninės ekstramikrochirurgijos skyriaus vedėjas... Sostinės klinikų, ligoninių telefonai, adresai.

Su profesoriumi Viktoru Krylovu M.Viktus gerai pažįstamas. Gerbia jį kaip talentingą chirurgą, garsų mokslininką, nenurimstantį entuziastą, ypač žavisi to mokslininko noru kuo nuoširdžiausiai perduoti kitiems savo sukauptas žinias, patyrimą, visokeriopai skatinti mikrochirurgijos vystymąsi kituose miestuose, visose Tarybų Sąjungos respublikose ir srityse.

LTSR sveikatos apsaugos ministerijos budintis gydytojas Domas Miliūnas budėjimų žurnale įrašė:

„Birželio 18 d. 0 val. 55 min.

Sanitarinės aviacijos dispečerė Sigita Ramanauskaitė paprašė leidimo išrašyti sanitarinės aviacijos užduotį pergabenti į Maskvą su šienapjove amputuotomis abiejomis kojomis 4 metų mergaitę iš Radviliškio.

Vilniaus mikrochirurgai užimti - neseniai pradėjo operuoti ligonį, atvežtą iš Latvijos, laukia kito ligonio.

Su Maskvos klinikomis sutarta, lėktyvą duoda Rygos aviatoriai. Duotas sutikimas išrašyti sanitarinės aviacijos užduotį".

Bendromis kitataučių bendraminčių pastangomis tada buvo sukurtas stebuklas - Lietuvos mažametė mergaitė Raselė iš Radviliškio kaimelio, gruzino Maskvoje operuota, buvo laiku išgelbėta ir, po netrumpo reabilitacinio gydymo Nemenčinėje užaugo graži ir sveika, kaip liepa Birutės parke, Palangoje. Dabar jau ji pati - mama...

Filosofijos mokslų daktaras, profesorius Bronius Genzelis:

Seneka yra pasakęs: ignis aurum probat, miseria - fortes viros - ugnis išbando auksą, nelaimė - žmonių tvirtumą. Šį kartą ji išbandė ne tik tvirtumą, bet ir mūsų žinias, mūsų draugystę. Ir atsitraukė!

Rasos išgelbėjimas - ne eilinis medicinos laimėjimo faktas. Bet jis turi kur kas gilesnę prasmę - humanizmas neįmanomas be savitarpio supratimo, be draugiškumo, be dvasinio ir materialinio dosnumo. Dabar, kai pasauliui yra iškilusi dilema - būti ar nebūti - šis gražus tautų bendravimo pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad sutelktomis pastangomis žmonija gali išspręsti ir sunkiausią uždavinį. Jeigu įmanoma išgelbėti vieną žmogų, tai ar nereikia padaryti viską, kad būtų išgelbėta žmonija? Taika - toks pat trapus kūdikis, ir jos likimas - mūsų visų likimas!" - šiais žodžiais akcentuoja talentingi laikmečio metraštininkai Kęstutis Trečiakauskas ir Aloyzas Urbonas knygoje „Neliksi vienišas".

Taškas mano plunksnos nekalbina, „dar Senelis neužsnūdo, pasaka - nebaigta"...

Rankose - 2011 metais išleista Lietuvos laisvės armijos 70-mečio jubiliejui išleista dvitomė knygos „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje" antroji dalis. Ten išspausdinta ir mano išsamus aprašas apie kelionę 2006 metų rugpjūčio 19-ąją iš Palangos į Platelius - „Išdidūs kovojančių patriotų metai sušildė ne tik Platelių sambūrį". Mitinge miesto centre artimiau pažinau ir neslepiu, suglumęs, be kitų, gėrėjausi išdidaus šaulio nuo paauglystės metų, iškilaus Lietuvos valstybės vyro, Lietuvos rekonstrukcinės mikrochirurgijos centro sukūrėjo ir vadovo (1982), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už ginkluotą pasipriešinimą 1940-1990 metais apdovanoto Mečislovo Vitkaus (1923-2012) kalbą:

„1944 metų vasarą Platelių miškuose buvo surengti karo bei partizanų taktikos mokymai. Tada ir aš su jaunatviška energija su kitais žemaitukais pradėjau savo tikro, niekam nepasiduodančio ir žmogaus neišduodančio kovotojo kelią už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Buvau Lietuvos laisvės armijos Kaltinėnų štabo narys, mat, mano tėvo Prano Vitkaus namuose, Dirgėlų kaime ir buvo įsikūręs slaptasis štabas.

Kovojau ir 1953 metų rugpjūčio 23-ąją žuvusio Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo - Žemaičio būryje. Esu labai laimingas, nes dar regiu ir žvalius, Lietuvai atsidavusius savo vado Vlado Montvydo vaikus ir tuos bendros kovos už Lietuvos laisvės idėją bendražygius, kuriems Dievas skyrė šansų išgyventi ir tarnauti savo tautai, aukštinant patriotiškąją lietuvio garbę. Mes - gal klystantys, bet visada - kuriantys, turintys savigarbą, kitaip tariant, okupacijoms nepavaldų „stuburą" žmonės. Tokie lengvai nepasiduoda ir neišduoda, bet broliškai padedame kiekvienam savo tėvynainiui", - vėl po dešimtmečio primenu pavyzdingo inteligentiškos šeimos tėvo, žymaus Lietuvos gydytojo, humanisto Mečio Vitkaus žodžius, sykiu džiaugdamasis, kad žurnalistika man padėjo išryškinti, paviešinti ir pagarbos vertus kolegų ir herojų darbus.

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radi ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 09:26
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Juozas

2017-02-12 10:39

Gaila Aloyzo Urbono. Labai anksti jis išėjo, mus paliko.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media