2018 m. rugpjucio 20 d., Pirmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Nauja kolegos Antano Andrijono knyga - „Sūduvos šiaurė. Šakiai“

2018-05-23
 

Petras Vytautas Vaitkus

 

Nauja žurnalisto, poeto ir aktyvaus kraštotyrininko Antano Andrijono knyga „Sūduvos šiaurė. Šakiai" buvo pristatyta Šakių kultūros centre, kur vyko renginys „Sugrįžau į gimtinę". Šiame renginyje koncertavo Vilkaviškio kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Rudenėlis", Pilviškių kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Jovaras", Šakių neįgaliųjų draugijos ansamblis „Siesartis", šeimyninio muzikavimo grupė „Antaniukai", Šakių kultūros centro pagyvenusiųjų liaudies šokių grupė „Vijūras".
Kolega Antanas yra kilęs iš Gelgaudiškio, Šakių krašto. 1978 metais Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Dirbo dienraštyje "Vakarinėse naujienose", savaitraštyje "Autoekspresas", leidyklose "Trys žvaigždutės", "Versmė". Ir visą šį laiką nenutraukė ryšių su savo gimtuoju Šakių kraštu. Išleido knygas "Kalbos ir literatūros dienos Šakių krašte 1973-2007" (kartu su J. Augustaičiu, 2007), "Pramintais gimtinės takais" (2009), monografiją "Gelgaudiškis" (I-II d., 2011), "Kalbos ir literatūros dienos Šakių krašte 1973-2012" (2012), monografiją "Nemuno sūnūs sugrįžta" (2008). Tėviškės, gimtinės motyvai skamba ir jo eilėraščių knygose "Gelgaudiškio dvaro papėdėj" (1997), "Atveriu langą į Nemuną" (2001)," Sidabrinių klevų skambesy" (2011). Kolega Antanas nuo 2006 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 2013 metų - nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, valstybės pripažintas meno kūrėjas.
Naujoji kolegos Antano knyga „Šiaurės Sūduva. Šakiai" - ilgai rengtas leidinys Šakiams. Tai padėka Nemunui, šio krašto žmonėms, pasakojimas apie Šakių rajono savivaldybės 14-ka seniūnijų.
Sūduvos šiaurėje išsidriekęs Šakių kraštas - vienintelė šio regiono vieta, kuri siekiasi su didžiausia Lietuvos upe Nemunu. Per istorijos tūkstantmečius Nemuną legendomis apipynė ir dainomis apdainavo ne tik mūsų krašto kūrėjai, bet ir svečiai iš tolimų kraštų. Jis vadintas mažuoju Reinu, kitais širdžiai maloniais sinonimais. Nemuną minėjo senovės romėnai, vadino jį vardu Chronus.
Ar turime kitą upę, kuriai išgarsinti dar XVI a. būtų parašyta poema ir išleista knyga? Eleginė giesmė? Daugelis Renesanso laikotarpio knygų tapo klasika, o jų autoriai - pasaulinio garso kūrėjais. Ir štai tuo Atgimimo laiku apie Nemuną pasirodo eleginė giesmė. Ji parašyta 1553 metais Krokuvoje, per ilgus amžius išliko iki mūsų dienų, saugoma Jogailos bibliotekoje Krokuvoje. Ta knyga buvo 15 puslapių, parašyta lotynišku pentametru.
O kada pirmoji lietuviška knyga parašyta, Martyno Mažvydo? 1547-aisiais. Tik 6-ri metai teskiria pirmąją lietuvišką knygą ir knygą apie Nemuną lotynų kalba. Šis faktas rodo, koks svarbus buvo Nemunas, kokia didžiulė reikšmė jam skirta. Tik 1570 metais išleista knyga apie Reiną. Dar vėliau apie Dunojų.
Tai kas buvo tas drąsuolis, kuris prabilo apie Nemuną, kai dar tylėjo didžiųjų Europos valstybių poetai, galėję apdainuoti savo krašto upes - Reiną, Dunojų ar Vyslą?
Odę Nemunui sukūrė Adomas Šrėteris (1525-1572) iš Silezijos, o eleginę giesmę pavadino „De fluvio Memela Lithuaniae" („Apie Lietuvos upę Nemuną"). Jis priklausė lotyniškai rašiusių Renesanso epochos poetų kartai. Šios epochos žodžio meistrai teigė nepraeinančią poezijos reikšmę, kuri yra patikimiausia priemonė išsaugoti atminimą apie žymių asmenų heroiškus poelgius. Knygų dedikacijose jie dažnai minėjo Aleksandrą Didįjį (Aleksandrą Makedonietį), kuris net savo kariniuose žygiuose kiekvieną vakarą prieš miegą skaitė Homero hegzametrus. 
XVI a. literatūros tyrėjų nuomone, A. Šrėteris buvo ne tik tobulai įvaldęs eleginį distichą, bet ir originaliai sukompanavo kūrinį, sujungė antikinės ir Naujųjų laikų epitalaminės kūrybos topus (kalbėta jau apie kitą A. Šrėterio kūrinį - jis apdainavo visoje Europoje garsias Žygimanto Augusto trečiąsias vedybas, parašė „Eleginę giesmę apie Žygimanto Augusto ir Kotrynos vestuves"). A. Šrėterio epitalamijuje galima atsekti tiek antikinės tradicijos, tiek ir Renesanso kūrėjų įtaką.
Eleginėje giesmėje apie Nemuną A. Šrėteris rašė:
„Tai, kas sukuriama rašytiniuose paminkluose ir poetų kūriniuose, pasižymi daug didesniu patvarumu ir negali būti pamiršta per jokį laiką. Juk kas žinotų apie Aleksandrą Didįjį, apie jo šlovingus ir didingus žygdarbius, (apie tai, kad) jis per trumpą laiką pajungė visą pasaulį savo valdžiai? Kas (žinotų) apie Julijų, apdovanotą nemažesnėmis dorybėmis ir fortūna? Kas - apie Hektorą ar Achilą? (...). Kas gi, sakau, sužinotų apie šiuos tokius iškilius vyrus, jeigu jie nebūtų įgiję nemirtingumo išsilavinusių žmonių pastangomis?"
Nemuno praeitimi labai domėjosi XIX ir XX a. Atgimimo dalyvis, visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius.
1847 m. vokiečių istorijos žurnalas „Neue Preussische Provincialblatter" rašė, kad Gelgaudiškyje aptiktas keturkampis aptašytas akmuo su keistais įrašais. Akmuo pūpso malūnininko kieme. Jis buvo ištrauktas iš Nemuno ir užvilktas ant kalvos. Tuo akmeniu domėjosi J. Basanavičius, kuris ne kartą lankėsi Gelgaudiškyje.
Ta žinutė, kuri vokiečių žurnale pasirodė dar J. Basanavičiui negimus (gimė 1851 m.), jį labai sudomino. 1905 m. apie tą žinutę jis parašė „Vilniaus žiniose", straipsnelį pavadinęs „Gelgaudiškio inteligentams". Išdėstęs vokiečio Zschokke paskelbtą informaciją apie Gelgaudiškyje rastą akmenį su neperskaitomu įrašu, J. Basanavičius rašė:
„...Pranešdamas apie tai Gelgaudiškio inteligentams, prašau jų apžiūrėti akylai vietas, kur šios dienos malūnai stovi, ir kitus Gelgaudiškio kampus, ar neatsiras viršminėto akmens su neperskaitomais ženklais; jeigu dar akmuo tebebūtų ant vietos, prašyčiau jį aprašius ir išmatavus, gerą „rašto" kopiją nuimt ir „Viln. žin." redakcijon atsiųsti".
Nemunu ir jo apylinkėmis visais laikais žavėjosi šia upe praplaukiantys upeiviai ir šio krašto svečiai. Tie pėdsakai išlikę ir knygose. Susižavėjimo mūsų Nemunu negalėjo nuslėpti net okupantai.
Knygoje „Sūduvos šiaurė. Šakiai" rašoma apie pirmuosius Šakių krašto kalendorius, Jono Totoraičio (1872-1941) ir Pranciškaus Būčio (1872-1951) ginčą dėl žodžio „zanavykas", apie ilgiausią pasaulio tiltą, kuris XVIII a. iš Kauno vedė į Šakius. Prisiminta Alicijos Rūgytės 2-jų tomų knyga „Zanavykija", autorės šeimos istorija Sintautų krašte, Rūgių kaime. Knygoje pasakojama apie kitas rečiau minimas šeimas iš Šakių krašto. Iš tokių pažymėtina Olekų giminė, gyvenusi Barzdų vls., Gražiškių, Žardelių kaimuose. Žardeliuose gimė būsimasis gydytojas Motiejus Oleka (1856-1912). Medicinos mokėsi Maskvos universitete, tapo žymiu vaikų ligų gydytoju. Besimokydamas įsijungė į aktyvią veiklą prieš caro režimą. Dėl to negavo paskyrimo, Maskvoje užsiėmė privačia gydytojo praktika. Darbas jam sekėsi - įsigijo nuosavą namą, karietą su samdomu vežiku. Per atostogas žmonos ieškojo Lietuvoje - vedė Lietuvos mokytojų patriarcho, Veiverių mokytojų seminarijos direktoriaus Tomo Žilinsko (1840-1925) dukterį Matildę, Lietuvos kaimo mokytoją. Iš Lietuvos gydytojas parsivežė virėją ir vaikų auklę, taip pat - vežiką.
Olekų šeimoje užaugo du sūnūs, garsūs Lietuvos menininkai - režisierius Andrius Oleka-Žilinskas (1893-1948) ir operos solistas Petras Oleka (1895-1975). Pastarasis kūrė Lietuvos operos teatrą, dainavo pirmojoje operoje, G. Verdi „Traviata" (Daktaras). Vedė pirmąją Lietuvos baleto šokėją Jadvygą Jovaišaitę (1903-2000). Jų šeimoje gimė Vikis Petras Oleka (1932) - inžinierius architektas, technikos mokslų daktaras, automobilių sporto meistras, nusipelnęs treneris...
Knyga „Sūduvos šiaurė. Šakiai" skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui.
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 13:15
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas

2018-06-21 12:26

Sveikinu kolegą Antaną su nauja knyga.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media