Žurnalistų kūryba

Heiko Mayer

Mėnraščio ,,Baltische Rundschau" vyr. redaktorius

Iš tiesų, per dvylika  profesinės žurnalisto karjeros metų aš buvau daugiau ar mažiau nuolat matomas ar nematomas, turėjau dirbti pagal pagrindines taisykles ir laikytis žurnalisto etikos, kas buvo savaime aišku pradėjus dirbti mano gimtojoje šalyje Vokietijoje. Deja, šiuo metu kai kurios taisyklės yra ginčytinos, nes į Vakarų Europą atėjo sunkesni laikai.

PIRMA DALIS: ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Girdėjau, kad dauguma Lietuvos žurnalistų karjeros pradžioje negauna pagrindinio išsilavinimo ir darbo sutarčių su darbdaviais (netgi ilgai atidirbę). Aš papasakosiu kaip  atėjau į žurnalistiką, kad jūs įsivaizduotumėte kas prieš dešimt metų vyko Vokietijoje.

Atlikęs praktiką laikraštyje, radijuje ir televizijoje, 1993 m. nusprendžiau, kad spauda man labiausiai tiko. Šiek tiek sėkmės ir  pradėjau 2 metų trukmės "volontariat" žurnalistikos studijas, orientuotas labiau  į praktinę pusę. Kitu atveju, man būtų reikėję pirmiausia studijuoti žurnalistiką universitete ir po to stoti į "volontariat", arba stoti į kelias didelių Vokietijos leidyklų įsteigtas žurnalistikas mokyklas. Mokslai vyko vieno iš didžiausių TV žurnalų redakcijoje. Po dviejų metų, 2,5 mln. skaitytojų galėjo patikrinti mano išsilavinimą  kas  dvi savaites, nes taip buvo spausdinamas žurnalas.

Šio TV žurnalo ir kt. žurnalų  leidykla pasiūlė man kontraktą pagal vadinamus tarifus, taip  susitartą tarp Vokietijos žurnalistų sąjungų ir leidėjų. Mano laikais žurnalisto profesija buvo turbūt geriausiai apmokama Vokietijoje: atlyginimas apie 2400 Lt per mėnesį. Tam, kad suprastumėte mano kontraktą, tam tikras darbo sąlygas, esmė tame, kad  buvo reglamentuojama  penki svarbūs dalykai:

1.) atlyginimas, 2.) įskundimo taisyklės, 3.) socialiniai mokesčiai, 4.) kas atsitiktų ligos atveju 5.) atostogų trukmė

Tačiau po dvejų metų 1997 m. mano situacija visiškai pasikeitė, tapus laisvai samdomu žurnalistu. Aš tai padariau tikslingai, nes įsitraukiau į keletą įdomių projektų, kuriant naujus žurnalus kitoje didelėje leidykloje. Kadangi nebuvo aišku iki paskutinio momento ar mūsų nauji produktai galiausiai įsitvirtins rinkoje, nei vienas darbdavys negaudavo ilgalaikio kontrakto (visiems mums šis paaiškinimas daug reiškė), bet jaunoje komandoje buvo svarbesnis dalykas du ar tris kartus didesnis atlyginimas, palyginus su žurnalistų atlyginimais dirbančiais su darbo sutartimis.

Taigi, prieš keletą metų tūkstančiai mano Vokietijos kolegų  pasekė mano kaip laisvai samdomo žurnalisto pėdomis, ir daugelis iš jų - ne savo pasirinkimu dėl palankių aplinkybių paskutiniame dešimtmetyje. Aš pripratau prie sąlygų,  man patiko būti pačiam sau bosu ir vadybininku. Redakcijos buvo suinteresuotos duoti gerai apmokamus darbus laisvai samdomiems žurnalistams ir dar kartu buvo ir tebeegzistuoja puikus draudimas laisvai samdomiems žurnalistams,  vadinamas ,,menininko socialiniu draudimu". Apdraustieji moka kiek žinau tik trečdalį reikiamo pensijos, socialinio ir sveikatos draudimo. Kitą trečdalį apmoka žiniasklaidos darbdaviai, o likusią dalį - valstybė. Neturėdami šio specialaus draudimo, šiandien dauguma žurnalistų turėtų pragyvenimo problemų,  bet girdėjau, kad vis sunkiau ir sunkiau apsidrausti šiuo draudimu.

Šiandien Vokietijos žurnalistai gyvena nuolatiniame strese ir dauguma laisvai samdomų žurnalistų jaučia, kad jiems reikės maldauti dėl geros kokybės straipsnio  publikacijos. Kaip gali tai atsitikti, jeigu kiekvieną dieną reikia užpildyti puslapius ir programas?

2001-2002 m. žiniasklaidos krizės metu, dauguma kolegų liko bedarbiais, nors kai kurie buvo dideli profesionalai ir turėjo aukštus postus. Be abejo, redakcijos niekada nedidins buvusio žmonių skaičiaus netgi geresniais laikais ir leidėjai tuo pasinaudojo. Tai yra kita kapitalizmo pusė ir žurnalistai turi susitaikyti su nauja situacija: tas pats darbas atliekamas su mažiau žmonių,  daug daugiau konkurencijos tarp ieškančių darbo kolegų. Tai reiškia, kad daugelis iš jų turi sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą ir blogesnėmis darbo sąlygomis. Tūkstančiai yra  laimingi, kad tik išlaiko darbo vietą. Tokia tiesa.

Be to, dauguma žurnalistų priklauso žurnalistų sąjungai ir ji turi daug įtakos, sėkmingai kovodama prieš blogesnes sąlygas. Profsąjungos turi ilgalaikę tradiciją Vokietijoje ir iš patirties žino, kaip buvo sunku ir kiek daug metų užtruko užtikrinti priimtinas darbo sąlygas sąjungos nariams. Dabar tai reiškia jiems duoti galimybę "žingsnis po žingsnio". Bet aš žinau kad mano kolega iš Vokietijos žurnalistų sąjungos gali jums išsamiau papasakoti apie dabartinį socialinį dialogą Vokietijoje...

ANTRA DALIS: ŽURNALISTŲ STATUSAS

Mano supratimu, kaip išmokau iš pradžių, žurnalistas yra iš esmės asmuo, kuris pasakoja istoriją. Šis pasakojimas turi būti tikras, patikrintas iš abiejų atsirandančių pasakojime pusių. Bet kuriuo atveju, jis turi pripažinti tikrovę, bet nekurti savos tiesos, netgi jei būtų kartais sunku pasakoti nuobodžią tiesą vietoj įdomaus melo! Arba pridėti mažą detalę ar gandą, kad pasakojimas būtų įdomus. 

Nesilaikant etikos taisyklių, išdėstytų Vokietijos spaudos kodekse, yra spaudos taryba, kuri gali peikti žiniasklaidą. Jeigu blogas pranešimas sukelia blogas pasekmes ar įžeidžia žmones, šie žmonės išsireikalauja per teismą oficialiai ištaisyti publikuotą informaciją  toje pačioje žiniasklaidoje. 

,,Viskas, kas rašoma naujienose yra teisinga", taip tebegalvoja daugelis žmonių. Jeigu jie galvotų kitaip, daugumai žurnalistų būtų galas. Todėl mums labai turi rūpėti darbo kokybė.

Žinoma, yra skirtingų žurnalistikos žanrų ir aš kalbu apie rimtus korespondentus ar naujienų redaktorius, o ne apie pokalbių šou vedėjus, nors žinau, kad jie vadina save irgi žurnalistais,  galbūt jie yra ...

Kitas svarbus dalykas, kuris parodo profesionalumo lygį - laikytis kiek galima ,,toliau" nuo straipsnio, ypač kalbant apie poliarizacijos dalykus tokius kaip politika. Jeigu yra dvi pusės, korespondentas turi abi jas parodyti. Subalansuotai! Nesvarbu kokia būtų jo asmeninė nuomonė apie tai. Pavyzdys: kai praeitą vasarą ėmiau interviu iš Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskich, jis užsiminė, kad beveik visa Lietuvos žiniasklaida neigiamai pranešdavo apie jo asmenybę ar partiją. Jis netgi apkaltino Lietuvos žiniasklaidą už neprofesionalų darbą ir išankstinį nusistatymą. 

Nežinau, kiek jis buvo teisus, bet šiuo atveju, žurnalistai privalo laikytis neutralios pozicijos, išskyrus žinomus komentarus. Profesionalūs korespondentai žino, kad netgi neutralūs reportažai gali parodyti žmogų iš neigiamos pusės arba juokingai iš jo/jos žodžių arba vaidybos. Mūsų darbas - parodyti skaitytojams ar žiūrovams, kas vyksta ir jie patys nuspręs, kas yra teisinga ir neteisinga. Bandyti įtakoti - NE gero korespondento darbas.

Kitas svarbus ir dažnai diskutuojamas dalykas - žiniasklaidos laisvė. Vokietijoje žurnalistai gauna daug gražių pakvietimų į prezentacijas, o ypač žurnalistai, rengiantys reportažus apie  keliones ar automobilius. Sunkiais laikais šie pakvietimai netgi išlaiko kai kuriuos laisvai samdomus žurnalistus. Pavyzdžiui, pakvietimas į Pietų Amerikos kelionę kartu su penkių žvaigždučių viešbučiu ir dovanomis vaikams išbandyti naujos kartos automobilį dykumoje. Kelionės pabaigoje automobilių kompanijos atstovas spaudai tapo geru draugu. Argi žurnalistas galės ką nors blogai rašyti, jeigu jis norės gauti pakvietimą kitiems metams?

Tiesa, tai buvo kraštutinis pavyzdys, bet bandymas įtakoti gali būti įvairiose detalėse. Jūs galite paklausti muzikos žurnalisto apie išleistų įrašų tekstus iš įrašų kompanijų arba opozicijos partijos apie vadovaujančios vyriausybės vadovavimą pastaruosius 6 mėnesius. Arba jūs galite paminėti kompaniją tik vienu sakiniu dėl mažos paslaugos, nes  jie jums pažadėjo užsakyti kitą reklaminį straipsnį laikraštyje.

Žinau iš mažų Vokietijos miestelių apie neįtikėtinai stiprų visuomenės spaudimą. Vienas blogas komentaras apie įsitraukusį į politiką verslininką Nr.1 mieste ir vietinis žurnalistas turės problemų ramiai pereiti gatvę. Vokietijos ilgalaikis kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl) bausdavo žiniasklaidą,  kai  blogai apie jį rašydavo. Po 16 metų vadovavimo, jis duodavo interviu tik keliems laikraščiams. Visi kiti priklausė ,,uždraustam sąrašui".

Prieš keletą mėnesių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schröder) bandė daryti tą patį , pvz.: pakvietimai tik ,,simpatiškai" jo atžvilgiu žiniasklaidai į užsienio keliones. Prasidėję masiniai protestai iš visų masinių informacijos priemonių, kurios šiuo atžvilgiu palaikė viena kitą, ir ši taktika greitai pasibaigs. Politikos žurnalistai yra irgi tuo suinteresuoti, nes jie priklauso nuo partijos kalbančiųjų simpatijos, kurie gali perduoti geresnę ar ankstesnę informaciją, ar pareiškimus.  Bet kartais gali būti sunku - žurnalistai neturi patenkinti vieną  savo darbo pusę, jie privalo išvengti draugystės dėl medžiagos straipsniui. TIESA yra mūsų pagrindinis draugas ir mūsų užsiėmimo įrankis. 

Laimei, nepaisant blogų pavyzdžių, Vokietijoje žiniasklaidos laisvė veikia gana gerai. Valdžia turi gerbti žiniasklaidos teisę gauti pagrindinę, aktualią visuomenei informaciją . Žurnalistai netgi turi specialią teisę neatskleisti informantų asmens tapatybės. Didžiulis žiniasklaidos susitelkimas gali būti užblokuotas ir buvo valdžios sustabdytas netgi šias laikais. Nors žiniasklaidos koncentracija vyksta pamažu, nes dauguma nedidelio tiražo laikraščių ir mažų leidyklų turi užleisti vietą kitiems dėl  aštrios  konkurencinės kovos. Iš kitos pusės, valdžia diskutavo, ar nereikėtų slapta sekti žurnalistų per telefoną  dėl antiteroristinių veiksmų, naudojant slaptas žvalgybų paslaugas. Aš nesu 100 procentų įsitikinęs dėl paskutinių pateikto pavyzdžio naujienų,  bet vien tik diskusijos apie tokią galimybę, mano akimis žiūrint,  yra labai keista šaliai, kuri tiki demokratiniu procesu ir įstatymų leidimu.

Šiandien visame pasaulyje yra tendencija apriboti žurnalistų teises , gerai žinomu pavyzdys - taip vadinama ,,įmontuota žurnalistika", praktikuojama JAV valdžios institucijų Irako karo metu. Pasiūlytas iš pirmo žvilgsnio saugumas - pagrindinė šios strategijos kryptis, buvo visiška informacijos kontrolė. ,,Įmontuoti" žurnalistai galėjo daugiau ar mažiau publikuoti informaciją, gautą iš JAV valdžios institucijų. ,,RAND bendradarbiavimo" tyrimas, kuris pavadintas kaip ,,palanki JAV vyriausybei" institucija, ši bendradarbiavimo strategija priešingai priskyrė ,,įmontuotą žurnalistiką" kaip labai ,,sėkmingą strategiją, kurioje visuomenė tikisi stebėti konfliktus".

Vokietijos žurnalistų sąjungos lyderis Michaelis Konken (Michael Konken) pateikė priešingą poziciją  šiam atvejui:  ,,Nors karo žurnalistas turėjo galimybę pateikti laisvo turinio ir objektyvius pranešimus, bet su ,,įmontuota žurnalistika" tai buvo neįmanoma" .

TREČIA DALIS: Naujoji žiniasklaida

Anksčiau nepaminėjau vieno svarbaus dalyko, kuris turi būti užfiksuotas laisvai samdomų žurnalistų darbo sutartyse. Tai yra apie jų darbo ,,autorines ir naudojimosi teises". Paprastai laisvai samdomas ar  samdomas žurnalistas parduoda savo tekstą ar įrašytą juostoje medžiagą, kad ji būtų publikuojama vieną kartą. Kodėl daugiau? Vieną kartą sumokėta, vieną kartą atspausdinta. Tai logiška, ar ne? Kiekvienas ūkininkas, auginantis karves su tuo sutiktų. Bet leidėjai gana dažnai turi problemą dėl papildomo užmokesčio už papildomą spausdinimą. 

Internetas sukūrė visiškai naują situaciją. Jau ilgą laiką straipsniai publikuojami internete. Ar užtai reikėtų papildomai mokėti? Vokietijoje reikia ir ypač laisvai samdomiems žurnalistams. Kai kurie rimti ir didelio tiražo laikraščiai bandė diktuoti kontraktus,  gauti iš autorių ,,neriboto naudojimosi teisių" sutartį. Vokietijos žurnalistų sąjunga iš karto sureagavo ir liepė nesirašyti žurnalistams tokių sutarčių.  

Vos prieš dvi savaites teko paskutinį kartą susidurti su internetu, kai atsitiktinai radau vieną iš savo straipsnių užsienio tinklapyje, kuris neprašė leidimo ir neinformavo manęs dėl straipsnio paskelbimo. Kadangi tai buvo pusiau komercinis tinklapis, sutarėme greitai. Jie specializavosi hašišo ir marihuanos straipsnių rašymo tema , tai aš jų paprašiau nemokamos nuotraukos mano būsimam straipsniui... su daug dūmų joje...

Nuo redaktoriaus:

Ši vokiečių kolegos kalba buvo pasakyta prieš dešimt metų. Tada ji, gaila,  nebuvo paskelbta. Neseniai ji pateko į rankas. Pamaniau, kad ji aktuali mums ir šiandien.

Vytautas Žeimantas