Žurnalistų kūryba

Šiemet prestižiškiausią žurnalistinį įvertinimą, Vinco Kudirkos premiją, pelnė Juozas Kundrotas, gimęs ir užaugęs Pūstakiemio kaime, vos 3 km nuo Elektrėnų. Kaime tebestovi jo tėvų sodyba, kurioje bent porąkart per metus vieši ir kolega Juozas. Tiesa, ne pas savus, o pas sodybą nusipirkusio žmogaus sūnų Aleksą Janavičių, gimusį ir užaugusį Gilučių kaime, kasmet pakviečiantį pasisvečiuoti.

2017 m. J. Kundrotas išleido dvi Lietuvos Respublikos šimtmečiui skirtas knygas: romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo", kurioje pasakoja apie knygnešį Jurgį Akelaitį, ir apysaką „Viena knygnešio diena". Pastarajame bando atkurti gimtinėje veikusio knygnešio Petro Gudelio vienos dienos išgyvenimus.

Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas gimė 1934 m. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys išleido apie 40 knygų: romanų, apysakų, apybraižų, esė. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika. Iš tų 40 knygų net 5 pasakoja apie gimtąjį Pūstakiemį, o 8 - apie knygnešius.

Pasak rašytojo, jo tėvoniją, Pūstakiemio kaimą, buvo galima vadinti ir Kundrotų kaimu -`kai augo jame vien Kundrotų buvo dešimt ar vienuolika sodybų, arti pusės kaimo, dar nemažai Zarembų. Ir gretimuose kaimuose prie geležinkelio gyveno daug Kundrotų ir Zarembų. Toli gražu ne visi Kundrotai buvo giminės.

Tėvui Bernardui į akis krito Marijona Kondrotaitė iš to paties kaimo. Kai Bernardas ir Marijona padavė užsakus bažnyčioje, kunigas įspėjo - jeigu paaiškės, kad jie yra giminės arčiau negu per keturias kartas, abu atskirs nuo bažnyčios. Tėvui tai buvo didelis rūpestis, „dideli imbarasai". Važinėjo kunigai, vartė ir tikrino bažnytines knygas, bet giminystės ryšių neatsekė. Taip 1898 m. gimęs Bernardas Kundrotas 1924 m. susituokė su penkeriais metais jaunesne Marijona Kondrotaite. Jos naujoji pavardė nuo mergautinės šaknyje skyrėsi tik viena balse...

Kolega Juozas iš pasakojimų žino keturių giminės kartų likimus. Jo senelis iš tėvo pusės Juozas Kundrotas su jauniausiu broliu Jonu į Pūstakiemį buvo parvežęs „daraktorką nuo Kazokiškių", kad pramokytų savo ir viso kaimo vaikus. Tai J.Kundrotas yra aprašęs ir knygoje „Neblėstantys atsiminimai", romane „Įskelti titnagą".

Kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek fantazijos? Rašytojas pastebi, kad geografiškai ten viskas tikra. Ir pavardžių daug tikrų. Tiesa, „daraktorkos nuo Kazokiškių" istoriją išgirdo ne iš senelio Juozo, beveik neprisimena ir senolio Jono, tik tėvelis pasakojo.

„Kaip ten viskas vyko, Dievulis težino... Romano turinys yra daugiau vaizduotės vaisius. Tik grūdai nubirę iš realaus gyvenimo, pats ten užaugau, daug pasakojimų girdėjau", - sakė J. Kundrotas.

Tėvelis Bernardas jį, dar vaiką, dažnai paimdavo važiuodamas malti grūdų į Pastrėvio malūną, kad turėtų kam žodį ištarti. Važiuodamas prisimindavo ir malkaujant sutiktus vilkus ir viešnagę pas Abromiškių grafą Pliaterį su žemuogių stiklinaite, už kurią gavęs auksinį pinigėlį. Taip pat ir įvairių nutikimų Pirmojo pasaulinio karo metais, apie vokiečių kareivius, senelio sumušimą už tai, kad kamaroje slėpė arklį, Raudonosios armijos dalinio įžengimą į kaimą 1919 m. pavasarį ir mėginimą sulaikyti svetimuosius, tačiau jėgos buvo nelygios ir šautuvą teko užkasti spaliuose, o bene dažniausiai prisimindavo knygnešystės, daraktorių laikus.

Kolega Juozas pastebėjo, kad broliai Juozas ir Jonas rizikavo ir, grumdamiesi su baime, pasiryžo mokyti vaikus ir kitus kaimiečius skaityti ir rašyti lietuviškai. „Kiek įveiksi baimę, tiek turėsi gyvenimo", - pacitavo J. Kundrotas kažkieno mintį, kuri puikiai nusako tų spaudos draudimo laikų Lietuvos gyvenimą ne tik Pūstakiemio kaime...

Iš tų pasakojimų rašytojas žino, kad tarp prosenelio Tamošiaus ir jo vyriausiojo sūnaus Juozo būta konfliktų. Tamošius turėjo smuikelį, kartais pakaušdavo, kai žmona mirė, susidėjo su našle, kartais pasisemdavo grūdų iš aruodo ir nešdavo parduoti, sūnus pastodavo jam kelią.

J. Kundrotas savo meilę muzikai, įprotį, kai liūdna čiupti akordeoną ir pagroti ar bent pasiklausyti širdžiai mielos muzikos, mano paveldėjęs iš senelio Juozo.

Senelio Juozo, kaip ir visų sodiečių, gyvenimas vinguriavo tarp žemės rėžių. Nebuvo matęs nei Trakų pilies, nei Vilniaus „kuorų", turbūt toliausiai nukakdavo į Žaslių turgų, kuris anuomet plačiai garsėjo, o sekmadieniais - į bažnyčią.

Senelis Juozas su žmona užaugino 2 sūnus ir 3 dukteris, jų gyvenimo vingiai vis šmėsteli rašytojo knygose.

Mamos Marijonos, gimusios 1903 m., giminės likimas į jo knygas beveik nepateko. Seneliai buvo darbštūs ūkininkai, jie buvo trumpam išvykę į JAV, bet netrukus grįžo į Lietuvą. Jų dukros gimė Lietuvoje, o sūnus Edvardas - JAV. Seneliai turėjo 14 ha žemės, dar miško, didelę dviejų galų gryčią ir labai tvarkingai gyveno, „niekas neuliavojo". JAV praleistus metus priminė kelios nuotraukos šeimos albume. Vienoje jų - Juozo mama, maždaug dešimtmetė mergaitė, puošnia šviesia suknute.

Mamos brolis Edvardas dirbo ūkyje, vėliau - kolūkyje, anksti mirė. Sesuo Joana mokytojavo Gastilonių pradinėje mokykloje Kaišiadorių r., Bronė gyveno Kaune, dirbo Dailės kombinate.

Kolegos Juozo tėvai Bernardas ir Marija turėjo 7,5 ha žemės, jų troba buvo didelė, dviejų galų, jie patys vis sukdavosi ūkio darbuose - toks buvo visų to meto ūkininkų gyvenimas. Abu turėjo gražius balsus ir mėgo dainuoti, giedoti religines giesmes, juos kelių kaimų žmonės kviesdavo giedoti per laidotuves ir mirusiųjų „keturnedėlio", metinių paminėjimus.

Kaip pastebėjo J. Kundrotas, pasikeitusi santvarka jiems buvo „labai ne prie širdies", žodžiai „komunistas", „komjaunuolis" jiems skambėjo kaip keiksmažodžiai. Net ardamas tėvas galėjo nusikeikti, „kad jį komunizmas griebtų", o kumelei išėjus iš vagos ją pavadinti „tikra komsomolka", mat tie žodžiai buvo nepasitenkinimo ir pykčio ženklai.

Senelio brolio Jono dukraitė Adelė buvo partizanų ryšininkė, atvedė prie tėvų namų durų sužeistą partizaną. Kundrotai nedvejodami jį priglaudė ir mėnesį gydė. Jeigu kas nors būtų sužinojęs ir „pakišęs liežuvį", šeima būtų atsidūrusi tremtyje. Adelė Kundrotaitė tremties neišvengė, sugautą nuteisė 20 metų kalėti Mordovijos lageriuose, į Lietuvą ji grįžo tik prasidėjus Nikitos Chrusčiovo laikų atšilimui.... Beje, tremties neišvengė ir Juozo brolis Zigmas, bet apie tai vėliau.

J. Kundrotas pasididžiuodamas ištarė, kad jo giminėje buvo labai gerbiamas mokslas. Tėvai labai norėjo išmokslinti vyriausią sūnų Zigmą. Tėvai jį, baigusį Gabriliavos pradinę mokyklą, išleido mokytis į gimnaziją Kaišiadoryse. Tačiau trečioje klasėje dėl ligos Zigmui teko nutraukti mokslus. Tada tėvai suplanavo kitaip - Zigmui liks ūkis, o į mokslus eis Juozas.

Dvylikamečiui Juozui, baigusiam tą pačią, kaip ir brolis, Gabriliavos pradinę mokyklą, kuri netrukus tapo septynmete, tėvai „nusamdė" butą Kaune ir išleido mokytis. Tačiau šeimai išmaitinti sūnų Kaune pasirodė besą sudėtinga, mat periodiškai grįžti į namus pasiimti produktų Juozukas negalėjo, o kažkaip perduoti maisto tėvai nesugebėjo, duoti pinigų neišgalėjo.

Todėl kitais mokslo metais Juozą leido mokytis jau į Žaslių gimnaziją ir kambarį nusamdė ten. Į Žaslius jis, trylikametis, nueidavo kiekvieną savaitę beveik 11 kilometrų pėsčiomis, o į Pustakiemį grįždavo tik savaitgaliais. Tačiau ir jam po 4 metų teko nutraukti mokslus.

Kundrotų namuose nepasitenkinimas sovietų valdžia ir oficialia ideologija nebuvo slepiamas, todėl aiškios buvo ir Juozo nuostatos. Jis su draugu ne kartą klijavo atsišaukimus prieš valdžią Žaslių geležinkelio stotyje. Kartą draugas įkliuvo, buvo tardomas saugumo būstinėje. Bičiulis prasitarė, kad atsišaukimų davė ir Juozui, tik laimė, visko neišplepėjo, kas leido išvengti didelių represijų. Po tardymų Juozas buvo raginamas bendradarbiauti su saugumu, bet nesutiko, tėvai, bijodami didesnių bėdų, iš Žaslių jį parsivežė į Pūstakiemį ir sudegino visas aptiktas Juozo knygas, užrašus, eilėraščius, kartodami maždaug taip: „Ne Vorkutai tave mokėme". Tėvų sodyboje Pūstakiemio kaime 1950-aisiais suliepsnojo ir jo Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė", Mahatma Gandi knygelė ir kitos Juozui išskirtinai brangios knygos. Tik kažkokiu stebuklu išliko A. Puškino ir S. Nėries eilės.

Dirbti Juozas pradėjo anksti, vos 16-metis. Įsidarbino Gabriliavos klube-skaitykloje, tačiau jį vis „prisimindavo" saugumas, o jis nebuvo komjaunuolis, greitai darbo neteko. Tada dirbo geležinkelyje, o greitai buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo Vilniuje.

Po tarnybos Armijoje Juozas vėl sumanė mokytis, tačiau žinojo, kad aukštųjų mokyklų durys jam uždarytos. Tik tai, kad laikraščiai spausdindavo jo rašinių, leido rusenti šiokioms tokioms viltims.

J. Kundrotui pavyko įstoti į Kultūros švietimo darbuotojų technikumą, vėliau pervadintą į Vilniaus kultūros mokyklą, netrukus perėjo į Buivydiškių žemės ūkio technikumą, kurį ir baigė. Pasukti į žemės ūkio mokslus skatino tai, kad rašydavo „Valstiečių laikraščiui", tikėjosi jame dirbti. Nemažai rašė ir Vievio r. laikraščiui „Leninietis", kuriame atsakingu sekretoriumi dirbo jo draugas Vincas Verbus. Abu rašė eilėraščius, grojo akordeonu.

Draugas ragino Juozą rašyti ir kitiems laikraščiams, ieškojo redakcijų, kurioms reikia darbuotojų. Nuvyko J. Kundrotas į Kaišiadorių rajono laikraščio redakciją, redaktorius pirmiausia paklausė, ar jis komjaunuolis. Kai atsakė, kad ne, pasakė, kad negali priimti į darbą. Vėliau sužinojo, kad darbuotojo reikia Pabradės laikraščio redakcijoje. Nuvažiavo ten, vėl išgirdo tą patį klausimą ir atsakymą.

Galop sužinojo, kad darbuotojo reikia Ignalinos rajono laikraščiui „Nauja vaga". Nuvažiavo ten, priėmė dirbti nė nepasidomėję apie komjaunimą, pamatę jo rašinių iškarpas. Tačiau šis klausimas greitai iškilo dirbant. Kai paaiškėjo, kad J. Kundrotas ne komjaunuolis, redaktorius pasakė, kad turi stoti į komjaunimą, antraip negali dirbti redakcijoje. Taip būdamas 26-erių, dirbdamas laikraščio „Nauja vaga" žurnalistu ir jau sukūręs šeimą, Juozas įstojo į komjaunimą, o netrukus įsidarbino „Jonavos balso" laikraštyje Žemės ūkio skyriaus vedėju.

Sovietiniais metais „Jonavos balsas" pasirodydavo 3 kartus per savaitę ir buvo spausdinamas Kaune, tad Juozas, tapęs laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, su korektore kas antrą dieną važiuodavo į tą miestą skaityti spaudai rengiamus puslapius. Kartą Kauno spaustuvėje J. Kundrotą pakvietė prie telefono. Skambino Valstybinio radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijos vyriausias redaktorius Vladas Stankevičius ir pakvietė dirbti pas juos. Pirmąkart nieko nepažadėjo, V. Stankevičius paskambino po kelių mėnesių.

Svarstant apie darbo pakeitimą, svarbiausias motyvas, pasak J. Kundroto, buvo pažadėta kone dvigubai didesnė alga (žinoma, su honorarais). Buvo kiek pabodęs ir atsakingojo sekretoriaus darbas: tik skaitai rankraščius, verti naujienų agentūros TASS tekstus, kai ką atrenki iš ELTOS, maketuoji naują numerį, net rašyti nelieka kada...

Gerai prisimena pirmas darbo dienas Kauno RTV redakcijoje: kabineto draugas - poetas ir vertėjas Petras Palilionis, mažakalbis, daugiau klausinėjęs negu pasakojęs, o viena pirmųjų užduočių buvo pakalbinti generolą Adolfą Urbšą - ant nosies Klaipėdos išvadavimo data...

„Jei Jonavos redakcijoje kalbėdavome apie priesvorius, primilžius, procentus - apie tai, kas sveriama ir matuojama, Kaune vėrėsi kitos temos, į redakciją dažnai užeidavo kultūros, literatūros žmonių", - pastebėjo J . Kundrotas.

Tačiau noras mokytis aukštojoje mokykloje Juozui vis nedavė ramybės. Buvo įstojęs ir į Žemės ūkio akademiją, bet su ja atsisveikino perkalbėtas kolegų: „Ko ten nori išmokti, kuo pasidaryti? Rašyti ir kalbos ten tavęs neišmokys. Negaišk laiko". Jis jau buvo 1961 m. mokęsis žurnalistikos neakivaizdiniu būdu prie SSRS Žurnalistų sąjungos - laiškais gaudavo užduotis ir siųsdavo atliktus darbus. Tuo metu buvo leidžiamas tarprajoninis laikraštis lietuvių, rusų ir lenkų kalba, jo lietuviškai parašytus tekstus vertėjai išversdavo į rusų kalbą, tad be rūpesčių galėdavo juos siųsti. Belikdavo tik atlikti teorines užduotis.

Beje, ilgiausiai, 1967-1991 m., J. Kundrotas dirbo Kauno TVR redakcijos redaktoriumi, vėliau tapo ir Radijo skyriaus vadovu.

J. Kundrotas mano, kad jo susidomėjimą knygnešiais labiausiai lėmė giminės istorija ir paauglystėje perskaitytas romanas „Knygnešio tragedija". Jam tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į kitokį suvokimą, uždegė norą pasigilinti šia tema.

Knygnešių temos ėmėsi dirbdamas radijo žurnalistu. 1970-ųjų vasarą, išėjęs atostogų, ryžosi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose. Sutiko žmonių, kurie jį dar atsiminė. Taip išvaikščiojo Suvalkiją, Aukš­taitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Parašė dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė", parengė radijo laidą Kauno radijui. Buvo dar 1971 m. parašęs knygą apie knygnešius ir įteikęs rankraštį „Minties" leidyklai. Tačiau 1972-ųjų gegužės 15 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, po to leidinys apie knygnešius tapo visiškai nepriimtinas. Tik 1990 m. išleido knygą „Knygnešių šventa gadynė", o pasirodžius romanui apie knygnešį Jurgį Bielinį, kito knygnešio Jurgio Akelaičio duktė Laima pradėjo jo prašyti, kad parašytų romaną ir apie jos tėvą. Ir ta mintis po truputį sukosi galvoje. Tik siužetą brandino 28 metus...