2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Kundrotas: gimtųjų vietų ilgesys tik stiprėja

2015-09-24
 
Juozas Kundrotas

Juozas Kundrotas

 

Juozas Kundrotas - Kaišiadorių kraštietis, gimęs Žaslių seniūnijoje. Išleidęs per 30 knygų: romanų, apysakų, apybraižų. Dirbo Ignalinos, Jonavos rajonų redakcijose, net 23 metus - Radijo ir televizijos komiteto Kauno vyriausiojoje redakcijoje. Pelnęs keletą respublikinių literatūrinių premijų, apdovanotas medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai". Neseniai išėjo jo knyga ,,Artuma". Ta proga apie šią knygą ir kitą J. Kundroto kūrybą kalbasi ,,Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktorius Jonas Laurinavičius.

 

 

,,Artuma" - viena iš naujausių jūsų knygų - esė apie gimtąjį Pustakiemio kaimą (ir Gilučius), apie aplinkines gyvenvietes, jų žmones, savo susitikimus su jais. Kai kas mano,  kad rašyti tokius esė lengviau nei ką kita: juk beveik visus pažįsti, žinai jų džiaugsmus ir rūpesčius, o kitiems atrodo kitaip, kad tai ypač sunku, nes skaitytojai reiklūs, jie irgi daugmaž tą patį žino, yra išgyvenę, todėl negali nieko išgalvoti, pagražinti, suklysti. Jie skaito ne tik eilutes, bet ir tarp eilučių, nes mato ne tik tai, ką esi parašęs, bet ir ką nutylėjęs arba nežinąs. Tai didelė atsakomybė prieš amžininkus, prieš būsimuosius skaitytojus. Kokia tamstos nuomonė apie tai? Iš kur atsiranda paskatos rašyti tokius esė, ypač gręžiotis atgal, netgi į tolimą praeitį?

 

 Kad ir kur būtum, ką beveiktum, su metais gimtinės traukos jausmas, gimtųjų vietų ilgesys tik stiprėja. Žiūrėk, mintimis jau ir braidai po vaikystės pievas, kuriose ganosi galvijai, avys, o tavo rankose - knyga... Vis regi artimuosius - triūsiančius, užsiėmusius, kas be ko, ir prie bendro stalo... Būti tarp artimųjų anais laikais,  rodos,  buvo taip kasdieniška,  įprasta ir sykiu taip jauku,  nuoširdų,  nepakartojama.

Jaučiu ir graužatį, kurios negalėčiau vienu sakiniu apibrėžti: tėvai man per daug davė, o aš Jiems, taip pat broliui ir sesei, - niekuo neatsidėkojau. Guodžia tik tiek, kad ne aš vienas taip mąstau.

 Skola tėviškei irgi iš sąmonės niekaip neišsitrina. Tėviškėnai mane prisimena, rengia susitikimus, knygų pristatymus, aplanko Kaune. Todėl ,,Artuma" atsirado iš dėkingumo...

 Rašyti apie pažįstamus, artimus žmones - ir gera, ir atsakinga. Rodos, kai ką žinai, o dar daugiau nežinai. Ne visada nuspėjamas vidinis gyvenimas, kas kita - biografiniai faktai. Bet vien tik jų vardijimas ar kosmetinis paryškinimas nėra patrauklus užsiėmimas. Rasti racionalų grūdą, kad personažo vidus susišauktų su jo profesine veikla,  pašaukimu, - itin nelengva. Kurpiant beletristinį kūrinį turi laisvas rankas, gali prisigalvoti kas tik šauna į galvą, jei siužetas leidžia, o fakto tekstuose esi suvaržytas. Bet reikia ir tokių. Laiko dvasią, bendruomenės ar atskiro žmogaus gyvenimą at-spindinčios knygos reikalingos ne tik šiandien, bet ir ateičiai. Tai svarbūs paliudijimai.

 ,,Artuma" - nei studija, nei monografija, žanriniu požiūriu kažkokia mišrainė, visko čia yra:  apybraižų, eseistikos, publicistikos, net novelių. Tai laikyčiau knygos trūkumu. Suvokiu po laiko - paskubėjau išleisti. Be to, kai kuriose vietose sureikšminu save, tarsi būčiau svarbiausias personažas. Apie tėviškę ir tėviškėnus būtina kalbėti širdies balsu, gerai įsižiūrėjus, įsiklausius į triūsiantį žmogų,  jo dvasinę būtį. Gilučių gyvenvietės bendruomenės, kuriai skirta nemenka knygos dalis, dar negraužia susvetimėjimo virusas, kas itin džiugina. Bandžiau suvokti, kas bendruomenę vienija, telkia. Ar pavyko, ne man spręsti.

 

 

1967-aisiais,  Spaudos dienos proga (gegužės 5 d.), Kaišiadorių rajono redakcija kreipėsi į keturis žurnalistus, kilusius iš mūsų rajono (L. Pažūsį, A. Kadžiulį, B. Juršę ir J. Kundrotą), prašydama pasidalinti mintimis apie savo darbą, rūpesčius, siekius. Jūs, tuometinis ,,Jonavos balso" redakcijos atsakingasis sekretorius, be kita ko, taip atsakėt:  ,,...Ant kalnelio pūpso smėlio kauburėlis. Ten ilsisi motutė. Bet jos žodžius: ,,Didžiuokis žmogumi!" - ir šiandien nešioju širdyje, jie tarsi priesakas skamba apie žmogaus didybę, apie jo grožį ir tyrumą. Todėl  ir mano tyriausieji žodžiai - apie žmogų." Ir štai prabėgo net 48-eri metai nuo to parašymo. Skaitant jūsų kūrybą, man atrodo, kad jūsų nuostatos ligi šiol nepasikeitė.

 

Šviesaus atminimo Vacys Bukauskas (žurnalistas, poetas, vertėjas), tuo metu dirbęs Kaišiadorių rajono redakcijoje, paprašė, kad Spaudos dienos proga parašyčiau nedidelės apimties straipsnį. Ką tik buvau palaidojęs Motiną, jos netektį giliai išgyvenau. Norėjosi Ją minėti ir minėti. Dėl to atsirado tokia, jūsų padiktuota, frazė. Dabar Ji pasakytų kitaip - paprasčiau, žmoniškiau ir šilčiau. Pakilūs žodžiai ne visada įprasmina pačią esmę.

Dirbant žurnalistinį darbą,  sutikau nemaža įdomių žmonių, spalvingų asmenybių, suprantančių savo atsakomybę. Daug ko iš jų pasimokiau, dėl to esu dėkingas likimui. Žmogų, nesvarbu kokios profesijos, visada gerbiau ir gerbiu, stengiuosi užtarti, suprasti, užjausti...

O kiek pakito arba nepakito principinės nuostatos, man pačiam pasakyti sunku. Turbūt visą gyvenimą esu savęs ieškojimų kelyje, bet ne visada lydi sėkmė. Žiūrėk, puikybė, pavydas, pasipūtimas jau ir tempia nuo giedro idealizmo į pragaištingas miglas. Tuomet išsikvepia ir gražesnio gyvenimo ilgesys, kuris turėtų vesti į tolesnį gyvenimo tikslą. Atsvarų, įkvėpimo ieškau knygose. Tai ir būdas pabėgti iš banalios realybės į gražesnę gyvenimo regimybę.

 

Su daugeliu mūsų rajono žurnalistų jūs nuo seno buvote pažįstamas, artimai arba epizodiškai esate bendravęs, ypač su tų laikų (septintojo dešimtmečio) garbinamąją ,,redaktoriaus Zenono Lapinsko gvardija". Pirmiausia su jūsų kraštiečiu Vaciu Bukausku, Jonu Raudeliūnu,  Pranu Dubosu, Benjaminu Uždraviu,  Pranu Grabijolu (su apgailestavimu tenka pastebėti, kad nė vieno iš jų tarp mūsų nebėra)... O  štai Z. Lapinskas, palikęs mūsų redakciją, tapo Kauno radijo ir televizijos vadovu. Kokie jūsų prisiminimai išlikę apie šiuos žurnalistus?

 

Su B. Uždraviu, P. Grabijolu ir P. Dubosu pabendrauta tik epizodiškai. Šiek tiek daugėliau su V. Bukausku: papostringauta apie kūrybą, literatūrą, žurnalistiką. Su J. Raudeliūnu dvejus metelius kartu triūsėm ,,Jonavos balse", vienoje laiptinėje gyveno mūsų šeimos. Beje, jį, atleistą iš Kaišiadorių redakcijos, aš ir atitempiau į Jonavą. Visi žinome, kokio talento buvo žurnalistas, gaila, kad tokią Dievo dovaną sužlugdė jo paties silpnybės.

 O su Zenonu Lapinsku tuometinėje Valstybinio radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijoje išdirbau 23-jus me-tus. Pagal pareigas buvo vyriausiasis redaktorius. Tai buvo puikus vadovas, žmogus pozityvistas, kupinas geradarystės, lengvos rankos ir dailaus braižo žurnalistas. Yra išleidęs knygelę ,,Anapus miško,  panemunėj". Sakėsi, parašęs per savaitę. Jam vadovaujant darbuotojų skaičius nuo dvidešimties išaugo iki gero pusšimčio. Tai galėtinai spalvingas kolektyvas. Ne vienas kūrybinis darbuotojas save laikė svarbia persona,  asmenybe. Vis su savo įnoriais, ambicijomis. Z. Lapinskas su visais rasdavo bendrą kalbą, mokėjo sutelkti bendram tikslui - redaktorius, vaizdo ir garso režisierius, diktorius, dailininkus, operatorius, inžinierius, technikus, montuotojus, fonotekininkes, mašininkes... Dar keli vairuotojai, kelios  valytojos, ūkvedys! Šias profesijas ir specialybes vardiju tam, kad skaitytojas suvoktų, jog be jų nei televizijos, nei radijo mechanizmas veikti negali, juolab - kaip laikrodis! Z. Lapinskas nebuvo nei smulkmeniškas, nei priekabus,  veikiau atlaidus, pasitikintis.

 Kas be ko, buvo ir tokių, kurie jo nemėgo. Tai vis stikliuko ,,šlovintojai",  žmonės be iniciatyvos, kūrybinės ugnelės. Kita vertus, tokia jau vadovų dalia, kad už jų nugarų niurzgėtų, burnotų ir juos keiksnotų. Tačiau kai naujas RTV direktoratas Z. Lapinską netikėtai atleido, supratome, ko mes netekome, pamatėm, kiek yra padaręs gero! Jam vadovaujant dviaukštis redakcijos pastatas ūgtelėjo dar vienu aukštu,  prie jo prigludo ir priestatas, kurio šviesiuose kabinetuose įsikūrė kūrybiniai darbuotojai, o kiek pasirūpinta ir įdiegta naujos aparatūros! Žinant, kad niekas nieko lengvai neatkiša. Prisiminėm, kad ne vienam išrūpinęs butą, telefoną, pasirūpinęs sveikata ar kelialapiais į sanatorijas... Atleidimo farsą esu aprašęs savo naujausioje knygoje ,,Būti ar atrodyti". Beje, čia yra apie Z. Lapinską ir buvusių bendradarbių itin šiltų atsiliepimų, pamąstymų, pasažų.

 

Jūsų kūryboje ryškią vietą užima knygos apie knygnešius, daraktorius, liaudies skulptorius - dievdirbius. Ta tema išleidote tris romanus. Knygos literatūrologų, skaitytojų buvo palankiai įvertintos. Kas paskatino gilintis į tą gadynę, kai buvo draudžiama lietuviškoji spauda, į dievdirbių kūrybos gyvastį?

 

Kai man buvo keturiolika ar penkiolika metų, perskaičiau dar Smetonos laikais išleistą Molio romaną ,,Knygnešio tragedija". Knygos personažo pasišventimas itin kilniam tikslui, jo tragiška mirtis Sibire mane stipriai paveikė. Tada ir pasižadėjau, kad ir ką gyvenime beveiksiu, būtinai imsiuos knygnešystės temos - mat jau paauglystėje rašinėjau šiokius tokius tekstelius. Šio darbo ėmiausi dirbdamas radijo žurnalistu. Likimas lėmė sutikti garsiausio knygnešio Jurgio Bielinio vaikaitį - inžinierių Jurgį Algirdą Bielinį, kuris suteikė nemaža medžiagos apie savo senelį. 1970-ųjų liepos 2-ąją,  tik išėjęs atostogų, pradėjau savo ,,ilgametę" kelionę knygnešių takais. Tam tikslui paaukojau ne vienas atostogas. Tai, ką užčiuopiau ir ,,perdirbo" mano smegenys, sugulė į knygas.

 Vaikščiodamas knygnešių takais, Kėdainių krašte pataikiau ir į kryždirbio Vinco Svirskio pėdsakus. Pagyvenusių žmonių pasakojimai mane tiesiog užkūrė. Bet apybraižoms faktų buvo per maža. Žmonių prisiminimai, kad ir nuoširdūs, jau apaugę mitais, todėl rinkausi novelės žanrą. Rašiau stalčiui, netikėjau,  kad iš to rašymo gali kas nors išeiti. Sykį sutikau Laimoną Inį,  tuometinį ,,Nemuno" vyr. redaktorių. Paklaustas, ką dabar rašau, ėmiau ir prisipažinau, kad turiu novelių ciklą apie V. Svirskį. O jis: atnešk! Nešiau ir netikėjau. Juk buvo tamsūs K. Černenkos laikai, ateizmo reikėjo, o ne pasakojimų apie kryždirbius.  Novelė pasirodė po dviejų mėnesių. Šis faktas man suteikė nemaža vilčių, šitos temos jau neužmečiau, kol nesusidėliojo į novelių romaną, kuris autoriui pelnė šiokių tokių laurų...

 

Negaliu nepaklausti apie jūsų knygas - žymių žmonių biografines apybraižas: apie Petronėlę Orintaitę, Stasį Santvarą, Raimundą Samulevičių, Vladimirą Beresniovą, netgi Sergejų Jeseniną, kitus - iš viso daugiau kaip dešimt knygų. Kuo šie kūrėjai patraukė jus, kad ėmėtės apie juos rinkti medžiagą ir rašyti?

 

Kiekviena knyga - tai savita istorija, o istorijos vienu sakiniu nenusakysi, bandysiu bent apgraibom. Pradėsiu  nuo S. Jesenino.

Ilgą laiką UAB ,,Dajalita" vertėsi tik knygų platinimu. Paskui sumanė leisti apie garsias asmenybes seriją ,,Likimai". Norėjo pradėti Jeseninu. Imtis šio darbo paprašė manęs ir L. Inio. Laimonas atsisakė ir pasiūlė tai serijai savo vertimus apie Dostojevskį ir Vašingtoną. Aš beveik metus galinėjausi su Jeseninu. Po to norėjau parašyti aštuonias noveles apie aštuonias poeto meiles (tiek žmonų ir pusiau žmonų jis turėjo). Apsakymą ,,Šagane" sukurpiau, o kitų rašymą sutrukdė knygos apie P. Orintaitę (,,Gyvenimas kaip legenda", 2000)  ir  S. Santvarą (,,Atsigręžęs į šviesą",  2002).

 O viskas nutiko taip: ,,Varpo" leidykla, kurioje darbavausi (po to, kai Kaune uždarė radiją), leido viena po kitos P. Orintaitės, gyvenusios Los Andžele, grožines knygas, suprantama, jos pačios pageidavimu. Aš su ja susirašinėjau (turiu apie 30 jos laiškų). Būdama 90-ies metų  P.  Orintaitė  rašė romaną ,,Dangaus deglų žėrėjime" (išleidome jau po autorės mirties).  Man tai kėlė nepaprastą nuostabą - būdama tokio amžiaus galinėjasi su romanu! Tą nuostabą išsakiau laiške, pridurdamas sakinį:  ,,Jūs verta knygos!" Kitame jos laiške skaitau: ,,Tai jūs ir parašykite..." Še tau, boba, ir Devintinės... Negana to, pati ėmė raginti savo buvusius mokinius, kad siųstų man savo atsiminimus (prieš karą  ji  mokytojavo). Taigi aš neturėjau kur dėtis... Panašiai nutiko ir su S. Santvaru. Kaune buvo susikūrusi poeto vardu pasivadinusi brolija, kurios branduolį sudarė R. Staliliūnaitė, D. Kazlauskienė, R. Keturakis,  E. Stancikas.  Artėjo  poeto ginimo l00-osios metinės. Brolija pasičiupo mane - rašyk knygą! Rašyt tai rašyt, o laiko iki jubiliejaus vos keli mėnesiai! Spyriojausi, bet neatsispyriau. Knygą parašiau per penkis mėnesius, nes padėjo ir medžiaga, ir konsultacijomis. Iš poeto žmonos sulaukiau ganėtinai palankių atsiliepimų ir padėkų. Man smagiausia, kad neiškraipiau faktų.

Dramaturgą R. Samulevičių pažinojau, jis laikė mane šiokiu tokiu savo kraštiečiu, mat Jonavoje aš gyvenau dvylika metų, o dramaturgas čia mokėsi vidurinėje, netoli Jonavos turėjo sodybą, kurioje su šeima esu praleidęs ne vieną savaitgalį. Taigi yra tekę šnekėti ir išsišnekėti įvairiausiomis temomis. Knygelę skubėjau rašyti ir išleisti R. Samulevičiaus 70-ojo gimtadienio garbei. Rezultatas nekoks, skubant vieni faktai praslydo, kiti netyčia pasimiršo...

 Apie dailininką karikatūristą Vladimirą Berezniovą knygelė susiklostė lyg ir savaime. Jis yra apipavidalinęs keliolika mano knygų. Jo darbo metodus, stilių, būdus mačiau iš arti. Be to, jis yra žinomas ir už Lietuvos ribų.  Aktyviai dalyvauja tarptautiniuose karikatūrų konkursuose, yra pelnęs ne vieną medalį, diplomą, prizą. Žmogus be ,,fanaberijos".

 Šiame cikle norėčiau minėti ir dvi knygas apie Tamstą - ,,Pilnatvė" ir ,,Be atoslūgių", kurių atsiradimą įkvėpė personažo (Jono Laurinavičiaus)  išskirtinė kūrybinė aistra, pasišventimas savo pašaukimui, nuoseklus siekis išsaugoti tai, kas tradiciška, maitina ir stiprina dvasią, tautos sąmoningumą, tai, kas šiandien dar YRA, o rytoj jau gali sunykti ir NEBŪTI. O  juk visa tai  atsispindi jūsų kūryboje, knygose, kurios sudaro ištisą lentyną!

Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas čia paminėtas savaip individualus, unikalus savo patirtimi, menine raiška, kalbėjimu, gyvenimo jutimu,individualiai interpretavo pasaulį ir savo santykį su juo. Tad įspūdingos asmenybės, ryškūs jų gyvenimai, iš kurių yra ko pasimokyti.

 

Viena iš naujausių jūsų knygų - romanas ,,Skardis". Kai kurie literatūros žinovai jūsų knygą lygina su V.  Mykolaičio-Putino romanu ,,Krizė", respublikinė spauda negaili gražių žodžių apie ją. Ji laikoma viena reikšmingiausių jūsų kūryboje, siejama su Atgimimo laikais populiaria televizijos laida ,,Krantas", su J. Marcinkevičiumi... Ar iš tikrųjų tai buvo impulsas rašyti ,,Skardį"?

 

Dėl ,,Skardžio" atsiradimo ,,kalčiausia" V. Sventicko knygos frazė:  ,,Po tos  laidos  (,,Krantas", 1991 06 06) antryt ar už dienos kitos  J. Marcinkevičius pro langą pamatė Mildos gatvele vaikštantį V. Matulevičių, pirmyn atgal. Pagaliau užėjo" (V. Sventickas. ,,Apie Justiną Marcinkevičių", 2011). Sukau, sukau sau galvą ir nieko gero neišsukau, o mintis ligi šiolei tebevinklioja: reikia turėti kiauliškas akis, kad išdrįstum praverti Poeto namų duris po to, kai šitaip jį apdergei! Kilo noras parašyti novelę - ,,Pirmyn atgal". Bet mano nuostabai, žaibiškai išsišakojo pagrindinės romano siužetinės linijos ir nieko nelaukdamas sėdau rašyti. Mane buvo užvaldęs stiprus įkvėpimas, pyktis, panieka ir dar velniai žino kas, tad ir romaną, pradėtą Naujųjų metų dieną, parašiau per pusantro mėnesio. Kai kas mano, jog rašiau apie J. Marcinkevičių, ieško paralelių. Gal kažko ir yra, bet... Argi mes, skaitydami kad ir užsieniečių rašytojų knygas, nerandame savęs? Vis dėlto kūriau savo sumanyto personažo pa-veikslą. Jame šiek tiek yra ir mano gyvenimo atspindžių...

 Negalėčiau pasakyti, kuo ,,Skardis" panašus  į  V. Mykolaičio-Putino romaną ,,Krizė", nes, mano gėdai, šio veikalo nesu skaitęs.

 

Jūs jau atšventęs 80-ties metų jubiliejų. Su tokio amžiaus žmonėmis kartais daugiau kalbame apie negalavimus, ligas negu apie darbus, kūrybą, tačiau su jumis tai netinka: jūs žvalus, trykštantis pakilia nuotaika. Maga paklausinėti, ką, be rašymo, jūs veikiate, kuo domitės, ką skaitote, kokios jūsų darbo ir poilsio valandėlės, kaip laikosi šeima, ką reikšmingesnio likimas jums yra padovanojęs? O gal ką svarbaus jums nepavyko įgyvendinti? Ką manote apie savo darbo metų ir šių laikų žiniasklaidą? Ir - ko aš nepaklausiau, o jūs  norėtumėte dar pasakyti?

 

Šis jūsų klausimas išskaidytas dar ir į daugybę klausimų. Atsakant kai kas gali ir praslysti.

Pradėsiu nuo senatvės ir žvalumo... Senatvė yra senatvė, nepašokinėsi kaip varlė prieš dalgį, iš jos nepasišaipysi, nes ji yra virš visko - tavo ambicijų, troškimų, noro atrodyti, pasirodyti... Stengiuosi sutarti, nors visko būna, visko pasitaiko. Kartais ima ir smogia iš peties... O to tariamo žvalumo, apie kurį užsiminėt, stengiuos ,,prisigraibyti": anksti atsikeliu, išklausau himną, gerą pusvalandį mankštinuos, po to vandens procedūros, pusryčiai ir... Pro duris. Su dideliu ūpu keliauju į turgų ar parduotuvę, ne tam, kad daug prisipirkčiau, - tik šio to ir šiek tiek, kad rytoj vėl būtų proga išeiti.

 Žingsniuoju ne pačiu tiesiausiu keliu, o vingiais ir lankais, kad to kelio susidarytų kiek galint daugiau.

Tai vis kūno ,,reikalai". Bet argi jie svarbiausi? Kažin. Jeigu dvasia merdi, tai merdi ir kūnas. Dvasiai susitelkti padeda knygos, jos užpildo didelę mano gyvenimo dalį. Jei nebūtų knygų, nežinau, ką aš daryčiau, skaitau tik rimtą literatūrą (nemėgstu pramoginės, lėkštos nuotykinės). Neseniai ,,pervariau" visas lietuviškai  pasirodžiusias H. Hesės knygas, F. Dostojevskio ,,Brolius Karamazovus", V. Daujotytės keletą monografijų apie rašytojus, jos filosofines interpretacijas apie kūrybą, šiuo metu skaitau M. Šiškino ,,Laiškų knygą". Nuolat skaitinėju filosofijos traktatus. Sistemos neturiu. Pagal ūpą, pagal nuotaiką pasigriebiu Platoną, Sokratą, A. Šveicerį, Aurelijaus Augustino ,,Po-kalbius su savimi", A. Šopenhauerį - patinka jo ,,Gyvenimo išminties aforizmai", teigiantys, kad visiškos harmonijos būseną žmogus gali pasiekti tik būdamas su pačiu savimi, savo išgyvenimų pasaulyje, filosofinės knygos palengvina senatvę, amortizuoja sąmonę, o ir patį seną žmogelį tarsi kokiu šilkiniu parašiutu ,,minkštai" nuleidžia į pačius įstabiausius Mėnulio, o paskui ir į visatos Žaliuosius slėnius...

Savo laiku beprotiškai mėgau A. Čechovą. Dešimtį tomų, pasirodžiusių lietuvių kalba prieš penkiasdešimt metų, prarijau vienu gaistu kaip kokią ,,bombonkę", o po to - kas tik pakliūdavo po ranka - ir rusų kalba. Paskaitinėju Čechovą ligi šiol, jo principinė nuostata apie charakterio ,,pažabojimą" - tiesiog puiki! Savo žmonai laiške rašytojas atviravo: ,,Tu rašai, kad man pavydi mano charakterio. Turiu tau pasakyti, kad iš prigimties mano charakteris smarkus: aš ūmus ir taip toliau, ir taip toliau. Tačiau aš įpratau valdytis, nes padoriam žmogui nedera duoti valią." Džiaugiuosi, kad perskaičiau tai būdamas trisdešimties. Nuo to karto,  kai tik užsidegu ar plyksteliu ūmia kibirkštim, prisimenu A. Čechovą ir pradedu „skaičiuoti" iki šimto. Pasirodo, šimto nė nereikia, kad žiežirba išblėstų. Tokia jau ta emocinė prigimtis...

 Dažnokai atsiverčiu H. Radausko, J. Marcinkevičiaus, J. Strielkūno, E. Mieželaičio, J. Aisčio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio, V. Mykolaičio-Putino etc. lyrikos tomus. (Irgi pagal nuotaiką.)  Man poezija - tai vidinio dualizmo žadinimas, kad žmogus nepersisotintų ir neužsnūstų savo tariamos laimės sūpuoklėse. Nes dvasinis snūdas - baisiau nei kūniška mirtis. Kai užsiimu didesniais rašymais, knygoms laiko nelieka.  Dvasios ,,temperatūrą" palaiko ir muzika. Ypač klasika LRT klasikos (radijo) kanalas įjungiamas nuo paties ankstyvo ryto. Turiu įsigijęs kelias dešimtis albumų (kasečių). Tad nuolat skamba Bachas, Mocartas, Haidnas, Hendelis, Paganinis, Šopenas, Bethovenas, Vivaldis... O liaudies melodijas pats pagroju - pianinu ar akordeonu...

Pabrėšiu: muzika man itin svarbi. Būtina! Net ir rašant ji man netrukdo. Padeda!

Dar vis kažką rašinėju. Šis tas pasirodo ir knygų pavidalu. Į savo parašytas knygas žiūriu kritiškai, net įtariai, tarsi pašalinio žmogaus akimis. Per penkis mėnesius parašiau nedidelės apimties romaną (sąlyginis pavadinimas ,,Tikėjome savo laime") - apie savo paauglystę ir pokarį,  jo sudėtingumus ir mažą Žaslių miestelį... Koks jis, tas romanas, dar nevertinu, nes neskaičiau - intensyviai dirbant pavargo akys. Esu įtikėjęs: tiek viskas tikra, tiek tikra, kad nieko negali būti tikriau. O kai pagalvoju, kad faktai taip ,,sodriai" apaugę detalėmis, imu mąstyti kitaip: tiek viskas netikra, tiek netikra, kad nieko negali būti netikriau! Tai va, tezės ir antitezės sankirta viename taške! Buities dalykams aš baisiai netikęs. Tačiau Regina mane pakenčia ir tokį. Užuot trankęsis su kokia ,,chebryte" po kavines, geriau kai sėdžiu prie rašomojo stalo...

Apie neišsipildymus būtų galima parašyti traktatą. Net ir tai, ką laikyčiau ,,išsipildymu", negalėčiau priskirti prie kažkokių laimėjimų ar svaiginančių aukštumų (kūrybine prasme), visas gyvenimas fokusuojasi į žmogaus dvasią. O kad ,,fokusuotųsi", tam reikia daug ir nuolatinių pastangų. Bet tai vienintelis kelias. Sykiu tai ir kelias, teikiantis galimybę giliau suvokti pasaulį, žmogų,  jo siekius ir Būties esmę...

 

Ačiū už pokalbį.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-09-29 11:19
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media