Žurnalistų kūryba

2016 metai kolegai Jonui Laurinavičiui išskirtiniai, ypatingi. Šį rudenį sukako 50 metų kai jis dirba žurnalistu ir 25-eri metai, kai redaguoja „Kaišiadorių aidų" laikraštį. Ta proga žurnalistas, rašytojas, redaktorius, leidėjas JONAS LAURINAVIČIUS atsako į Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio redaktoriaus VYTAUTO ŽEIMANTO  klausimus.

Kolega Jonai, šie metai Jums ypatingi. 55 metus dirbote žurnalistu. Ar negaila praleistų metų? 

Laimingas tas žmogus, kuris įgyvendino savo svajonę. Jau Pasamovio (Trakų r.) pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų, juolab tėvų, - nes tėtis buvo visiškas beraštis, o mama tik „per save" išmokusi skaityti ir šiek tiek rašyti, juk visame gimtajame Pajautų kaime nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, baigusio bent pradinį mokslą, - mano vienintelė svajonė buvo „rašyti į laikraščius". Tą svajonę įgyvendinau. Su neetatinio korespondento, paskui su profesionalaus žurnalisto plunksna nuėjau visą gyvenimą - 65-erius metus (iš 78), iš jų 55-erius dirbdamas redakcijose. Dirbau Šalčininkų ir Vilniaus rajonų laikraščių redakcijose bei Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose, o ilgiausiai - Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje - 41-erius metus, Mažeikių rajono redakcijoje - 11 metų. Lygiai 25 metus (nuo 1991 m. spalio 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) buvau „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktorius. Mokydamasis Onuškio vidurinėje mokykloje dviračiu išvažinėjau tolimiausias apylinkes,  rinkdamas medžiagą savo rašiniams. Vyresnėse klasėse retas tuometinio Daugų rajono laikraščio numeris išeidavo be mano informacijų, korespondencijų, reportažų. Rašiau ir respublikinei spaudai. Už aktyvų bendradarbiavimą jau dešimtoje klasėje buvau apdovanotas jaunimo dienraščio  Pagyrimo raštu. 1972 m. mane priėmė į Žurnalistų sąjungą. Rekomendacijas parašė Romualdas Ozolas, Zenonas Lapinskas (radijo ir televizijos Kauno redakcijos vyr. redaktorius) ir Stasys Čižas, pedagoginės spaudos žurnalistas. Be redaktoriaus, tuo metu buvau tik vienas ŽS narys Kaišiadorių rajono redakcijoje.

Iki šių metų net 25-erius redagavote laikraštį „Kaišiadorių aidai". Ar redaktoriaus duona buvo skalsesnė?

Redaktoriumi tapau Lietuvos nepriklausomybės metais. Tuo metu buvau redakcijos laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėjas, taip pat buvau pirmosios kadencijos rajono tarybos deputatas (taip tada vadinosi tarybos nariai). Pirmojoje tarybos sesijoje buvau kone vienbalsiai (vienas prieš) išrinktas rajono tarybos pirmininko pavaduotoju (kas dabar atitinka mero pavaduotoją). Tačiau redaktoriumi tapau be galo sunkiai - tik iš trečio karto. Dėl redaktoriaus pareigybės vyko įnirtinga kova. Taryboje maždaug po vienodai buvo Sąjūdžio remiamų ir Sąjūdžio neremiamų deputatų. Kadangi tuo metu laikraštis buvo rajono tarybos, nė viena pusė nenorėjo iš savo rankų išleisti redakcijos, juolab kad ir aš buvau neutralus, nepriklausiau nė vienai tarybos deputatų grupei, atėjau laimėjęs rinkimus prieš Sąjūdžio rajono skyriaus tarybos pirmininką. Redakcijos žurnalistai irgi skilo perpus, turėjau tik vieno kolegos persvarą.

Darbo pradžia redaktoriaus kabinete buvo pats įdomiausias mano žurnalistinės veiklos laikotarpis. Būdavo, iš ryto ateina buvęs partinis darbuotojas, po jo dvasininkas, kolūkio pirmininkas, tremtinys... Be to, kai nebūdavo rajono tarybos pirmininko, pas mane ateidavo interesantai įvairiais gyvenimiškais reikalais. Vienu metu tris mėnesius, kai pirmininkas buvo tarnybinėje komandiruotėje Danijoje, buvau ir redaktorius, ir laikinai einantis rajono tarybos pirmininko pareigas. Turbūt toks atvejis buvo vienintelis Lietuvoje. Suktis reikėjo kaip reikiant.  Gerai buvo, kad ir tarybos pirmininko, ir redaktoriaus kabinetai buvo ne tik tuose pačiuose rūmuose, bet ir tame pačiame aukšte.

Bet tas laikotarpis buvo ir pats sunkiausias, kiek aš dirbau redakcijoje. Nei popieriaus, nei degalų, nei pinigų. Smaugte smaugė Maskvos ekonominė blokada. Įvairios firmos siūlė popieriaus, bet iš anksto reikėjo sumokėti, nes jos pačios neturėjo už ką jo atvežti iš Rusijos. Rajono taryba paskolino 290 tūkst. rublių. Bet kur garantija, kad toji firma, paėmusi pinigus, nedings?! Nebus nei popieriaus, nei pinigų... Žiauru net prisiminti, kaip buvo sudėtinga. Bet, ačiū Dievui, išsisukome, neįkliuvome į sukčių pinkles. Laikraščio leidyba nesustojo, popieriaus ritinių pavyko gauti tiek daug, kad jo atraižų kasdieniam vartojimui turime ligi šiol.

Kai laikraštis buvo privatizuotas, susikūrė uždaroji akcinė bendrovė, susibūrė kolektyvas, turintis maždaug po vienodą akcijų skaičių, pasidarė kur kas lengviau redaktoriauti. Visos žurnalistės, kurios prieš 25-erius metus pasirašė raštą rajono tarybai, kad nori mane matyti redaktoriaus poste, dirba iki šiol. Nereikia nė pusės žodžio, jau iš žvilgsnio, iš žingsnio, iš nuotaikos per tiek metų suprasdavome vieni kitus. Patirtis - tai didžiulė vertybė.  Kiekviena žurnalistė (redakcijoje vien moterys) žino, kur būtina eiti, ką padaryti. Redaktoriaus pareiga atstovauti redakcijos interesams,  kaip dabar įprasta sakyti, viešojoje erdvėje, dalyvauti reikšminguose rajono renginiuose, bendrauti su redakcijos svečiais, palaikyti ryšį su Žurnalistų sąjunga, važiuoti į žurnalistų konferencijas ir t. t. Tačiau aš, ne taip, kaip daugelio kitų rajonų laikraščių redaktoriai, buvau rašantis redaktorius, retas kuris laikraščio numeris išeidavo be mano publikacijos.  Kartais mano straipsnių būdavo daugiau nei kitų žurnalistų. Man administracinis darbas ne ką atimdavo laiko, be to, aš daugiausia rašydavau (arba redaguodavau medžiagą) po darbo valandų, savaitgaliais, per atostogas. Gyvenime nesu atostogavęs, neturėjau jokio laisvo savaitgalio. Kadangi man kūryba, rašymas - mielas darbas, dirbdamas jausdavau palaimą, negreit pavargdavau. Už visa tai, kiek esu padaręs, esu dėkingas savo kolegėms: aš joms stengiaus netrukdyti rašyti, jos man.

Tačiau visgi yra ir antroji medalio pusė. Kai visi lygūs akcininkai, niekas, kol kojas pavelka, nenori išeiti į pensiją. Kai daugiau nei pusė žurnalistų - pensininkai, palengva tai atsiliepia  laikraščio kokybei, nes darosi svarbiausia ne ką pasakysi, o kokia šiandien sveikata: ar pakilęs kraujospūdis, ar labai skauda galvą? Tad gyvenama kone šia diena. Kartu tai rūpestis tiems, kuriems dar likę kokių dešimt metų iki pensijos. Jaunų žmonių nelabai kas iš bendrovės narių nori priimti, o ir rasti jų ne taip paprasta, kai dirbti reikia daug, o atlyginimas ne ką didesnis už minimalų. Pensininkus toks atlyginimas daugmaž patenkina,  nes jie gauna dar ir pensiją. Manau, kad su panašiomis problemomis susiduria visų rajonų redakcijų uždarosios akcinės bendrovės. Jų laukia sudėtinga ateitis. Bus reikalingi ryžtingi pokyčiai.

Vilniaus universitete juk studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Tais metais (1959-aisiais) į žurnalistikos specialybės stacionarą be dvejų metų darbo stažo Vilniaus universitetas, atrodo, nepriimdavo. Tokio stažo aš neturėjau. Į lituanistiką priimdavo, nors irgi atskiras konkursas buvo tik vidurinę baigusiems, atskiras tiems, kurie buvo grįžę iš kariuomenės ar turėjo dvejų metų gamybinio darbo stažą. Štai kodėl į lituanistiką  stojo tokie dabar žinomi žurnalistikos asai kaip Justas Vincas Paleckis, Romualdas Rakauskas, dar keli. Po pirmo kurso, kai atsirado galimybė pereiti studijuoti žurnalistikos į stacionarą, jie taip ir padarė.  O aš kažkodėl pasilikau, neperėjau. Gal todėl, kad tuo metu buvo akcentuojama, jog redakcijoms reikia įvairių specialybių žmonių, mokančių rašyti: agronomų, ekonomistų, inžinierių ir t. t., taigi ir lituanistų.

Taip, žurnalistikoje daug nuveikėte. Esate apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". Bet žinau, kad Jūsų veikla - ne tik žurnalisto. Savo namų bibliotekoje turiu keletą Jūsų knygų. O kiek iš viso knygų esate parašęs, išleidęs?

Knygas mėgau nuo pat vaikystės. Kokių penkerių šešerių metų jau pakraigėje skaičiau. Senelių, tėvų pakraigėse gulėjo seni elementoriai, spaudos draudimo metais knygnešių iš Prūsijos atnešti į mūsų kaimą, iš jų daraktoriai mokė ir mano senelius,  seneliai savo vaikus, o mano mama - mane. Dar buvo lenkiškų ir rusiškų elementorių, šiaip visokių knygelių. Kaimas buvo trikalbis: lietuvių, rusų, lenkų, kasdieniniame gyvenime daugmaž visas tas kalbas mokėjau, visomis galėjau skaityti eidamas į pirmą klasę. Niekada nesimokiau gerai, nes per knygas, bendravimą su redakcijomis mokslams neturėjau laiko. Antra vertus, tiksliųjų mokslų nemėgau, o humanitarinių mokslų mokyklų programos man atrodė vaikiškai juokingos, man kur kas giliau skverbtis norėjosi. Visą gyvenimą gyvenau su gausybe knygų. Nuo mokyklos dienų rašiau atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Išspausdinta daugiau kaip du šimtai tokių atsiliepimų, recenzijų, apžvalgų. Apie šimtas jų sudėta į mano knygą „Atradimų džiaugsmas". Kurį laiką buvau Lietuvos knygų bičiulių draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. 1991-1995 m. buvau bibliotekininkų žurnalo „Tarp knygų" redakcinės kolegijos narys.

Ačiū, kad domitės mano kūryba, kad turite savo namų bibliotekoje ir keletą mano knygų. Aš tai jų turiu ne keletą, o kelias dešimtis... Manęs kolegos, pažįstami irgi klausia, kiek iš viso esu išleidęs knygų. Bet kaip atsakyti? Juk knyga knygai nelygu. Štai 2016 m. „Naujojo lanko" leidykla Kaune išleido mano knygą „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte" (sudarė Z. Vėžienė). Ji 304 puslapių. O yra visai plonų knygelių, brošiūrų. Bibliografai juos registruoja kaip autorinių leidinių vienetus. Žurnalistas Julius Norkevičius savo monografijoje „Skvarbiu žvilgsniu" (2015) pateikia 118 mano knygų, knygelių, brošiūrų sąrašą. Be to, jis teigia, kad aš parengęs ir redagavęs 21 knygą, vien redagavęs 68 knygas, o apie mane išleistos 8 knygos. Dabar šie skaičiai  pasikeitę: 2016 m. išėjo dar dvi mano knygos, trys parengtos ir redaguotos, dvi redaguotos. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek per mano rankas perėjo knygų, knygelių, brošiūrų - 214.

Ne tiek svarbu, kiek knygų parašiau ir išleidau, o kiek jos reikalingos, svarbios žmonėms. Kad turėtumėte šiokį tokį vaizdą, kokios tos mano knygos, pavardysiu keletą pavadinimų: „Kaišiadorių miesto kronika" (dvi laidos, medžiagą kaupiau 40 metų), „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų", „Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai", „Kaišiadorių krašto šviesuoliai", „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys", „Kazimieras Brazauskas" (su G. Ilgūnu, apie A.Brazausko tėvą), „Tremtiniai" (iš Kaišiadorių rajono), dvi knygelės apie buvusį mano kaimyną Olimpinių žaidynių prizininką ir Europos čempioną krepšininką Ramūną Šiškauską, knygelę apie kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinę Guronių kaimą, Žaslių ir Palomenės bažnyčių istorinės apžvalgos... Pastebite: viskas sukasi apie vieną regioną - Kaišiadorių kraštą. Kai kas buvo spausdinta „Kaišiadorių aidų" laikraštyje, respublikinėje spaudoje, kai kas niekur nebuvo publikuota. Vargu ar tos knygos per daug ką sudomintų Utenoje, Plungėje ar Rokiškyje. Iš tikrųjų turbūt du trečdaliai knygų, knygelių  parašyta apie tuos rajonus, kur gimiau (Trakų) ir dirbau (Kaišiadorių ir Mažeikių). Kai tiek daug publikacijų laikraščiuose (55 rajonų laikraščių komplektai), dar rūsyje krūvos respublikinės spaudos, daugybę laiko turi gaišti, kol surandi  kokią savo publikaciją, o ką kalbėti apie kitus žmones, kurie rašo remdamiesi mano surinkta ir paskelbta medžiaga. Tad nieko kito nebeliko, tik svarbiausias publikacijas sudėti į knygas ir išleisti. Ir pačiam patogu, ir kitiems. Taip darau jau keliolika metų. Tik dar daug ir nesudėliotų rašinių.

Jūs buvote ir veiklus Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos narys, kun. Silvestro Gimžausko publicistinių rašinių knygnešystės ir daraktorystės  temomis konkurso laureatas.

Be galo malonūs prisiminimai. Kelerius metus buvau šios draugijos pirmininkės pavaduotojas. Trijų Baltijos valstybių XVI mokslo istorikų konferencijoje Vilniuje 1991 m. skaičiau pranešimą „Apie knygnešius vyskupijos archyvuose", kurį laiką rašiau gausybę straipsnių įvairių rajonų ir respublikinei spaudai, išleidau ar ne šešias knygas. Mano giminėje knygnešių ar daraktorių nebuvo, tačiau mano tėvų sodyboje kadaise vis apsilankydavo buvęs daraktorius Pranciškus Glinskis. Jau panaikinus spaudos draudimą, Pirmojo pasaulinio karo metais jis beveik visus Packiškių, Dembinos, Pasamovio kaimų vaikus buvo pramokęs rašyti ir skaityti. Ir mano tėvai, ir aš jautėme jam didelę pagarbą. Tai daugiausia mane ir paskatino rašyti apie žmonių švietimą lietuviškosios spaudos draudimo metais (1864-1904) ir kiek vėliau, kol susikūrė nepriklausoma Lietuva. Dauguma tų publikacijų sudėta į mano knygą „Knygnešių dalia". Ji išleista Kaune „Naujojo lanko" leidykloje 2015 m. Nebėra jau nė vieno knygnešių ir daraktoriaus vaikaičio, kurių prisiminimais naudojausi rašydamas apie jų senelius. Vadinasi, nespėjau...

Esate kilęs iš seno Pajautos kaimo, Onuškio valsčiaus. Kaimo, atrodo, jau neliko, bet  jūsų kūryboje jis, jo žmonės vis dar gyvi. Kodėl vis grįžtate prie šios temos?

Aš negaliu kirsti šaknų, kurios mane maitina - tai gimtojo Pajautų kaimo. Mėgstu keliauti, esu išleidęs dvi kelionių įspūdžių knygeles, daug įdomaus esu matęs, tačiau niekas manęs taip nejaudina, kaip gimtinė. Mano tėvų sodybos seniausiai nebėra, nebėra ir kaimynų, o jei yra - tai tuščios trobos, vien šabakštynai. Glaudžiuos prie medžių, kurie irgi tiek pat paseno, kiek ir aš, rankas suvilgau kūdroje, kuri jau baigia užželti, bandau prasibrauti pro krūmus, kuriais užaugo mano takai, vedę į pradinę mokyklą, stengiuos prisiminti žmones, kurie čia vargo, bet niekuo per daug nesiskundė, girdi, tokia Dievo valia. Taip greit prabėgo metai, dešimtmečiai. Kai kartą paklausiau pusamžio vyro, važiuojančio dviračiu kaimo keliuku, kas jis toks, jis pasisakė pavardę. „O! - nudžiugau. - Su tamstos tėvu esu pradinėje mokęsis." O jis pataisė: „Turbūt ne su tėvu, o su mano seneliu..."

Jau vidurinėje mokykloje pradėjau rinkti medžiagą apie savo gimtąsias apylinkes: dokumentus, nuotraukas, iškarpas iš laikraščių, laiškus, išrašinėti žinutes iš knygų, žinynų. Per kelis dešimtmečius susikaupė keletas neplonų aplankų. Ką su jais daryti? Ir kartą iš „Versmės" leidyklos paskambino Živilė Driskiuvienė - pasiūlė gal aš sutiksiąs bendradarbiauti rengiant monografiją „Onuškis" (iš serijos „Lietuvos valsčiai"). Pataikė man į patį dešimtuką! Aš jau buvau vartęs monografijas apie kitus valsčius ir entuziastingai sutikau. Atsivėrė galimybė savo plunksna padaryti gimtinei malonią dovaną - parašyti apie ją monografijai. Dalyvavau leidyklos surengtoje ekspedicijoje, šešerius metus vasaromis važinėjau susitikti su žmonėmis, pasidalyti su jais prisiminimais. Ir rašiau. Leidyklai pateikiau 152 įvairios apimties savo rašinius. Dabar laukiu pasirodant didelės apimties (per 1300 p.) knygos. Tiek medžiagos, kiek aš surinkau, netilps ir į monografiją. Kas liks, gal išleisiu atskira knyga.

Antra vertus, monografijai reikalingi faktai, įvykiai, datos, literatūra, šaltiniai... Tai gerai, savaime suprantama. Bet kur dėti emocijas, širdies virpulį, vaikystėje girdėtus žodžius, prisiminimų jaudulį?!. O jie per mane ritosi nesiliaujančia banga. Nieko kito nebeliko daryti, tik kas į monografiją nesudėta - sudėti į noveles, vaizdelius, beletristinius eskizus. Taip ir padariau. Parašiau knygą „Tolimosios atostogos". Išgirdau palankių atsiliepimų. Tada parašiau antrą - „Vidurnakčio pašvaistė". Tamstai toji knyga žinoma, parašėte jautrią recenziją, kuri išspausdinta „Žurnalistikos" almanache (2015). Ačiū. Paskui netikėtai atsirado ir trečia knyga - atsakant į Dusmenų metraštininkės Onutės Trepuilaitės-Virginavičienės  interviu klausimus. Gimtinei parašiau ir kelis eilėraščius. Man džiugu, kad vienas posmelis jau ne kartą buvo cituotas įvairių autorių, esu girdėjęs jį skaitant renginiuose:

O tėviške!

Tu toks tylus atodūsis

Ir ašara, nuo skruosto

Tyliai nubraukta...

Matyt, ne mane vieną tokios mintys užplūsta. Užplūsta ir kitus, kurie, po daugelio metų atvykę į savo gimtinę, išvysta tik plynus arba šabakštynais apaugusius laukus, be sodybų, be vaikystės lazdynų, be rasotų pradalgių pievose, be šunų amsėjimo, be basakojų gandrų paupėse...

Neilga mano Pajautų kaimo istorija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia tebuvo Packiškių viensėdis, o nepriklausomybės metais, vykdant žemės reformą, Jukniškių dvaro žemės buvo išskirstytos mažažemiams ir bežemiams. Kaimas buvo pavadintas Pajautomis, nors seni žmonės jį ir Packiškėmis tebevadino. Beje, gimimo metrikose įrašyta, kad aš gimęs Packiškių kaime, nors oficialiai tokio kaimo jau nebebuvo, o tik Pajautos.

Likimas buvo negailestingas mano kaimui. Jis žiauriai talžė kiekvieną sodybą. Vienas kaimynas su medaliais ir ramentais grįžo iš fronto, partizanų bunkeris, keturi lavonai, Sibiras, priverstinis kolūkis, sudeginta ferma, duoklės, šūviai ir ašaros... Bet palengvėle viskas nurimo. Tik kartą mačiau Onuškyje ant grindinio numestą lavoną. Turbūt paskutinį miškinį.

Dus daugiau

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.