2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Dusetų dailės galerijoje - Valentino Juraičio žvilgsnis į aukštaitišką buitį iš vidaus

2017-04-19
 
Anelė. Gudeniškių viensėdis, Utenos rajonas.Valentino Juraičio nuotrauka

Anelė. Gudeniškių viensėdis, Utenos rajonas.Valentino Juraičio nuotrauka

 

Dusetų dailės galerijoje veikia fotografo ir žurnalisto Valentino Juraičio fotografijos paroda. Išskirtinis dalykas tas, kad  šeimininkai  fotografą Valentiną Juraitį  įsileisdavo į pastatų vidų, ir leido  interjerus nufotografuoti kartu su šeimininkais. Tai padėjo sukurti autentišką pasakojimą apie Aukštaitijos kaimų gyvenseną. Padėtis yra ta, kad daugeliui  po vieną gyvenančių šeimininkų šiandien yra apie 70 metų. Taigi po kelerių metų padėtis keisis. Ar tėvų, senelių vietą užims vaikai - emigrantai. Ar aukštaitiška sodyba kardinaliai keisis, valdoma miestiečių vasarotojų?

Kelių autorinių fotoalbumų, tarp jų „Plikomis akimis", „Senoji Marijampolė fotografijose", „Karaliaučiaus kraštas" autorius V. Juraitis šiuo metu  pasinėręs į Aukštaitijos etnografinio paveldo tematiką, ir ši paroda  apie Aukštaitijos kaimą.

    Ankstensiais  darbais  europiniame kontekste autorius yra žinomas sukrečiančiais industriniais peizažais iš Jonavos, Uralo metalurdijos regionų,o Stalino paminklo pervežimo fotografijos buvo publikuojamos daugybėje  leidinių, žurnalų. Atgimimo laikotarpiu autorius aktyviai dirbo  laisvai samdomu fotografu  Sipa press agentūroje Paryžiuje, Hollandse hoogte Amsterdame.  Tokiu būdu nemažai lietuviškų vaizdų  pasklido vakarietiškoje žiniasklaidoje. V. Juraičio fotografijų yra įsigiję   Lietuvos, Šveicarijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai. Parodos autorius yra fotožurnalo ,,Vyzdys" ir svetainės www.vyzdys.com  redaktorius, knygų leidėjas.

 

,,Rytų Aukštaitijos kaimai"

 

Kalbant apie šią temą reikia pasakyti, kad mažai dar yra užfiksuotas  žmonių  buities gyvenimas. Buitis iš vidaus. Žmonės saugo savo privatumą, bijo vagių. Su draugų ir bendranimčių pagalba fotografui pavyksta prisijaukinti herojus, nufotografuoti  jų namus ir tvartus iš vidaus, kur kepami blynai, bliauna avys ir ožkos...

Senųjų pastatų ir jų šeimininkų užfiksavimas fotografijoje - vertinga ir nykstanti informacija. Autorius sau kelia tikslą  rodyti namo šeimininkus ir erdvę, kur jų giminė pragyveno kelias kartas, kur beveik kiekvienas daiktas mena senuosius gyvenimus atskleidžia savitą aukštaitišką stilių.Taip gimė fotografijų lakštai, pasakojimai Guntauninkų kaimas. Virginija; Makšiūnų kaimas. Gintutė; Stalgonių kaimas Stanislava ir kiti.

Autorius pasidalino mintimis apie pasirinktą tematiką ir įspūdžius lankantis Rytų Aukštaitijos namuose.

- Gyveni Vilniuje, tačiau dažnai tave galima matyti Aukštaitijoje. Kodėl  būtent etnografiniai, sakyčiau, architektūriniai dalykai šįkart sudomino?

Kraštovaizdis yra Lietuvos įvaizdžio dalis, kiekvienas tą įvaizdį supranta skirtingai, vieniems reikia fasadinio  reklaminio blizgesio, kitiems etnografinio dokumentalumo. Mane domino realistinė aplinka, žmogus ir vieta, kur jis gyvena.

Galbūt pritarimą ir paramą šiam projektui gavau ir todėl, kad šiandien, pučiant globalizacijos vėjams, ryškėja ypač pavojingos tendencijos naudojant naujas statybines medžiagas ir statybos metodus  industrializuoti, o tuo pačiu ir naikinti unikalų Lietuvos etnografinį kaimą.

Sunku papūsti prieš vėją, tarptautinių korporacijų brukamą produkciją. O sunaikinti turizmo traukos objektus - senąsias sodybas ir nususinti savitą Aukštaitijos ir ne tik šio regiono kraštovaizdį labai lengva.

Fiksavau audėjų, kalvių, bitininkų ir kitų amatų specifiką ir sąlygas. Įrankiai, maisto gaminimo (pvz.: duonos kepimo, žuvų rūkymo) procesas... ir t.t. Jų sukurti ir naudojami buities, meno dirbiniai puošia ne vieną erdvę ar kiemą, bet neretai atsitinka, kad išsibarsto po Lietuvą, iškeliauja į užsienį.

- Suprantama, nauji sodybų savininkai nenori gyventi archajiškuose kaimo namuose, be šiuolaikinių komunalinių patogumų, be interneto. Matyt, todėl kaip grybai  kyla „špokinyčios", pastatytos iš  šiuolaikinių medžiagų, kur daug plastiko ir profiliuotos skardos...

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos specialistai yra išleidę keletą katalogų - rekomendacijų, kaip reikėtų naujai  statyti ar rekonstruoti sodybas, kad  išsaugotume  regiono etnografiškumą. Leidiniai-katalogai „Aukštaitija", „Dzūkija", „Suvalkija", „Mažoji Lietuva" yra puikus vadovas statybininkams.

Svarbiausia, patys namų šeimininkai, turėtų norėti suvokti, kas brangu, kas vertinga. O tai yra žymiai gilesnis, daugiasluoksnis, švietimo ir savivokos klausimas.

Taip, tenka atverti akis faktams.  Šiandien  fotografijų herojams Ignalinos, Utenos, Švenčionių, Šalčininkų krašte, namų šeimininkams ir šeimininkėms  yra  apie 70-80 metų amžiaus. Kas jų turtą ir tradicijas perims po kelerių metų, kai  dauguma jų atžalų  jau emigravo į užsienį duonos užsidirbti...

Perims miestiečiai, atėjūnai? Kaip jie pritaikys namus šiandienos poreikiams?  Tai etnografijos vertybių, o ne  vien fotografavimo klausimas. Taip pat ir Lietuvos įvaizdžio, turizmo plėtojimo (kas lankys šalį, jei ji neišsaugojo savitumo) klausimai. Tai  ir paskatino mane imtis šios temos.

- Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas  šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų pamatęs ryškias mūsų tautos  genocido tendencijas: kaime: daug kur  neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiose gamtos vietovėse jų beveik nėra?

Sodybos tuščios,  nutilę ir  išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atvejų tik  miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, čia plėtojantys viešbučių, baidarių verslus. Su baidarininku iš Ginučių Remigijumi Šimkūnu važiavome per Vižių kaimą. Nė vieno senbuvio, sodybos tuščios, apleistos, tik du  sodžiai  sutvarkyti, suremontuoti - miestiečių vasarnamiai. (Vižiai, kilę nuo žodžio vižas -žaltys, taigi šis  ištuštėjęs kaimas byloja apie gilią baltų kultūros istoriją, prisimename  iš lūpų į lūpas pasakotas  legendas, kai dar nebuvo mūsų  raštijos. Apie Eglę Žalčių karalienę, seniausią  baltų sakmę apie  Senį Kaulių ir t.t.)

Pasižiūriu į Kudabiškes. Kaimas  tik pora šimtų metrų nuo Baltarusijos sienos.  Bet namai tušti. Kas  čia gyveno? Namai buvo puikūs,  palangės  meistriškai išraižytos, langinės  dar gerai išsilaikę. Buvo tvarkingi, darbštūs žmonės... Labai jauki, miela aplinka, sveika žmogui gyventi. Tačiau kaime, kuris anksčiau ūžė nuo  dainų ir  klegesio, tėra viena   apgyvendinta sodyba. Kaimas mirė.

Nebeverk  prie kapo narsiųjų draugų, jie krito kovoj už tėvynę, - pasakytų  Vardėnas Pavardėnas, ironiškai šyptelėjęs. Mūsų kaimiečiai niekur nedingo, jie kažkur tolimoj emigracijoj, kažkur  judraus megapolio kavinės  buitiniam  prieangyje plauna  lėkštes ir šakutes su šaukštais...

- Aukštaitiška sodyba, kuo ji tau patraukli, kuo skiriasi nuo kitų regionų, pvz., nuo suvalkietiškos „stubos" ar lietuvininkų būsto?

Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės  senoviškos grindys, žymiai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama  ištisus dešimtmečius.

Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. Tokį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių  leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja „vesternus", tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno" aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių „ikejiškų" baldų pagundai.

Prieš keletą metų esu fotografavęs „Gurbšilio" apylinkių žmonės Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, ir jų aplinką, ten daugiau dėmesio kreipiau į socialinę žmonių būseną, provincijos nuotaikas dviejų amžių ir santvarkų keitimosi laike. Tą fotoparoda nukeliavo į Čikagą, aplankė įvairių bangų emigrantai. Tikrų suvalkietiškų dviejų galų sodybų nedaug beliko.

Kaliningrado srityje išlikę Mažosios Lietuvos lietuvininkų namai yra mūriniai, dengti čerpėmis. Lyginant juos su Rytų Aukštaitijos būtina prisiminti istoriją. Čia baudžiava buvo panaikinta 60 metų anksčiau. Čia gyveno laisvesni žmonės, pavaldūs tik karaliui, o ne vietinio kaimo ponui. Todėl  ir namai kitokie. Ne šiaudiniais stogais, kur viename namo gale būstas, o kitame tvartas.

- O kas konkrečiai vertingo,  tavo akimis,  yra Aukštaitijoje?

Man labai patinka  aukštaitiška krosnis.  Tai namo širdis. Kiek aplankiau namų, jos visos vienodos, tarsi to paties meistro mūrytos, baltai kalkėmis nušvarintos. Šildo visus kambarius. Krosnyje erdvi viryklė su pirmaskyle, antraskyle. Orkaitė, krosnis duonai. Tai tikras kombainas.

Netoliaregiški tie namų savininkai, kurie krosnis griauna ir įveda centrinį šildymą. Atsisako malkų, pelenų ekologinei daržininkystei. Kai nugriaus, gailėsis.

Nuostabios pirtys, prigludę ežero pakrantėje. Kluonai su nuožulniais stogais.

Turime vienintelį šalyje Vidiškių dvarą, kur yra atkuriamas ir rūmų vidus su tikėtina ano amžiaus aplinka: baldais, paveikslais, kilimais. Kituose dvaruose kol kas atkuriama pastatų sienos, kontūrai. Džiugu, kad toks kultūros centras yra Lietuvoje.

Taigi šį paveldą svarbu ne tik saugoti ir panaudoti šalies įvaizdžio kūrimui, bet ir dokumentuoti fotografijose    atstatymą ir atgimimą.

 

Kalbėjosi Aldona Ramanauskienė

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 12:49
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media