2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Žurnalistė, kultūrologė Dalia Savickaitė: Svarbu žmonės ir jų rūpesčiai

2018-10-02
 
Dalia Savickaitė ir Algirdas Kavaliauskas

Dalia Savickaitė ir Algirdas Kavaliauskas

 

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Visaginas

 

Žurnalistė ir kultūrologė Dalia Savickaitė daug rašo įvairiausiuose šalies leidiniuose. Jos rašinių viena pagrindinių temų yra žmogus su savo problemomis, su savo rūpesčiais šiame sparčiai besikeičiančiame gyvenime. Jau kelinti metai ji dirba „Utenos apskrities žinių" laikraštyje. Jos paruoštas projektas „Protakos" pasirodo kaip šio laikraščio trečiadienio priedas. Jame išskirtinis dėmesys skiriamas žmonių bendravimo kultūrai, jo ryšiams su gimtuoju kraštu.

Žmogaus mąstymas nuo daug ko priklauso. Priklauso ir nuo individo socialinių šaknų, nuo istorinės raidos tautos, kurioje formavosi asmenybė, jos identitetas, individo tapatybė. Yra žmonių, kuriems užkliūna tauta, liaudyje tapatinama su vėliau atsiradusios nacijos sąvoka. Nacijos atskiriems individams ar jų grupėms, taigi nacionalizmui būdingas ekstremalumas, jis negali būti taikomos visai nacijai, tautai, todėl negali būti, pavyzdžiui, žudikų nacijos  ar tautos ir pan. Žinia, dėl savo neišmanymo ar negražių kėslų, gyvenime piktavaliai visko prasimano.

Neseniai Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus pabrėžė, kaip yra svarbu  neatitrūkti nuo savo tautos šaknų. Suprantama, atitrūkus nuo šaknų - žūstama: nudžiūnama, mirštama. Detalizuojant galima pasakyti: nuo tautos, nuo šeimos šaknų, O sudėtingą Lietuvos istoriją galima įvairiai interpretuoti, net nutolstant nuo istorinės tiesos, nuo tautos šaknų. Šventasis Tėvas ne kartą pabrėžė, kad nėra žmogaus be savo šaknų, svarbu jas suprasti ir nuo jų neatitrūkti. Tą prisiminiau skaitydamas Dalios Savickaitės  publikacijas ir publikacijas apie ją, jos darbą, visuomeninę veiklą.

Būsimoji žurnalistė ir kultūrologė Dalia augo senųjų Klaipėdos krašto gyventojų tradicijų apsuptyje, gražiuose Giruliuose prie pat lietuvių apdainuotos Baltijos. Žinome, kad Klaipėda -daugiakultūris, etniškai ir kalbiniu požiūriu  margas, industrinis, visiems vėjams atviras miestas. Jūra - laisva, nevaldoma stichija, skatinanti svajoti ir siekti pažinti nežinomus dalykus.

Atitekėjusi 1984 m. į Ignalinos rajoną, ji susipažino su vietinių žmonių gyvenimu, papročiais, esamu kultūros paveldu. Rajono šiaurėje prie Zarasų rajono buvo pradėtas statyti atominis energetinis kompleksas. Ji pradėjo dirbti energetikų gyvenvietės bibliotekoje. Gerai pažino ne tik Ignalinos rajono, bet visos Rytų Lietuvos gyvenimą. Profesionaliai supranta socialinės apsaugos (neįgaliųjų, bendruomenių veiklos, tautinių mažumų identiteto palaikymo ir integracijos bei kt.) problemas. Nagrinėjo nacionalinės kultūros išsaugojimo ir reprezentavimo, profesionalaus meno, paveldosaugos, turizmo plėtros klausimus.

Buvo pirmoji kultūrologė Valstybės saugomų teritorijų sistemoje. Analizavo archyvinę informaciją, asmeniškai ir su ekspedicijomis tyrinėjo Ignalinos atominės elektrinės regioną, Rytų Aukštaitijos žmonių gyvenimą. Aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, kartu su „Nalšios" ansambliu džiugino žmones  sumanytomis programomis.

Gamtininkas dr. Bronius Šablevičius, gerai pažinojęs Dalią, rekomendavo ją Aukštaitijos nacionalinio parko laikraščio „Ladakalnis" vadove. Įdomu tai, kad iš didelio būrio šio parko darbuotojų jis negalėjęs rasti tinkamo, galinčio įveikti laikraščio leidimo sunkumus. Mokslininkas pastebi, kad „gal ne visiems yra žinoma, kad norint leisti periodinį leidinį, reikia turėti keletą kartų didesnę kompetenciją, nei atrodo surenkamoje medžiagoje laikraščiui. Ji turėjo organizuoti ir laikraščio leidybos darbus, ir kovoti už jo finansavimą. Lygiagrečiai su šiuo darbu, Dalia buvo nacionalinio parko kultūrologė, ekspedicijų ir etnografinių renginių organizatorė, vedėja ir „siela". Jos Sekmines, Medkopio pabaigos (kurią ji padarė tradicine, respublikinio reikšmingumo), sezono atidarymo šventes Palūšėje žinojo visa Lietuva. Jos iniciatyvos padėjo išgelbėti  bežlungančią Palūšės turistinę bazę. (...) Dalia tapo žinoma kaip plačios pasaulėžiūros ir erudicijos asmenybė."

Veikli žurnalistė, besirūpinanti žmonėmis - žmonės ir jų rūpesčiai visada jos interesų rate. Tokią Dalią  matė LR Seimo narys, pakvietęs dirbti savo padėjėja.

D.Savickaitė stažavosi Norvegijos Karalystėje. Jai teko bendrauti  ne tik su karalystės kultūrologais, bet ir su tuometiniu Norvegijos premjeru. Diskusijose apžvelgė daug ir Lietuvai aktualių klausimų. Dalia kaupė profesines žinias, tobulino savo darbą, Patyrimu dalijosi įvairioje šalies spaudoje. Jos kūrybinis darbas įvertintas ministerijos, kelių Rytų Aukštaitijos savivaldybių merų, redakcijų  diplomais, Padėkos raštais. Motinos profesinis tobulėjimas ir aktyvi pilietinė pozicija buvo pavyzdys dukrai Mildai, kuri, baigusi VU, įgijo Kultūros istorijos ir antropologijos specialybę, ir toliau VU J. Greimo centre magistratūroje studijuoja semiotiką.

2008 m., įgijusi magistro laipsnį (Socialinis darbas su specializacija - sociokultūrinis darbas bendruomenėse), Dalia Savickaitė laimėjo konkursą Visagino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojo kultūrai pareigoms.

Atėjusiai  dirbti į Visagino savivaldybę, be kitų darbų, jai teko ruošti tarptautinį tautų kultūrų festivalį „Rudeninės", rengiamą pirmą kartą. Ilgai ieškojusi savos pozicijos, ji pateikė koncepciją, kad visų tautų žmonės siekia saugumo, ryšio su kitu žmogumi.  Kad žiūrovams būtų geriau suprantama, ji į Visaginą pirmą kartą pakvietė Gyvosios archeologijos klubus iš Lietuvos ir Latvijos. Jų demonstruojamas senasis gyvensenos modelis sukūrė šventei pamatą, bendrino įvairias Visagino tautų patirtis, kurios  vėlesnėse programos dalyse išsiskleidė kultūriniu savitumu. Juokaudama pamena, kad susidūrė su dar nepažintu faktu: Visagino žmonės iš įvairių šalių į statybas suvažiavo tarybmečiu, kuris neigė senųjų kultūrų egzistavimą. Savo meno kolektyvuose daugelis pristatė  kolūkinio meto kultūrinį palikimą ir net teigė, kad pas juos nieko panašaus į tai, kaip senąją rusų kultūrą pristato „Aukso paukštės" nominantai Churakovai ar lietuviai - net nebuvo. Šį mąstymo barjerą reikėjo įveikti, reikėjo sudaryti sąlygas pasigilinti į etninių tėvynių kultūrinį paveldą, nes būtent jis pristato žmogiškąją bendrystę. Dalia pamena, kad kai Visagino paplūdimyje įrengė archeologams demonstracijos vietas, jos vizualiai  nepažįstančios Visagino senutės sakė, kad į „kultūrą" atėjo dirbti „lietuvė nacionalistė", bet smagiausia, kad tos pačios senutės, pamačiusios girnas, slaviškai džiaugėsi, kad ir jų mamos tokias turėjo, kad kalvės dumplės tokios pat... Tuometinė Utenos apskrities administracija renginį vertino labai teigiamai ir kultūrinio turizmo plėtotės nominacijoje Visagino savivaldybė buvo apdovanota "Aukso pasaga".

Taip pat sėkmingas buvo visaginiečių dalyvavimas TV projekte „Super miestas". Visaginiečiai tapo bronziniu (III-čia vieta) miestu. Dalia atrinko  kolektyvus prisistatymui, rūpinosi jų ir sirgalių kelionėmis į Vilnių, parašė gausybę straipsnių į kaimyninių rajonų ir vietos laikraščius, raginančius balsuoti už visaginiečių pasirodymus. Visos šios veiklos mažino Visagino kultūrinę izoliaciją, skatino pažinti ir susidraugauti su Lietuva.

Spauda apie Visaginą, dažniausiai, rašo atominės jėgainės problemų kontekste. D, Savickaitės jau penketą metų ruošiamas „Utenos apskrities žinių" priedas „Protakos" (Utenos regione sukurto ir kuriamo kultūrinio savitumo sklaida) bene vienintelis informuoja apie kultūrinius įvykius, žmones ir tautų kultūras Visagine - kaip vienos iš šešių apskrities savivaldybių savitumus. Jos straipsnių apie Visaginą regiono kontekste rasime  ir „Mūsų Respublikoje", ir „Vorutoje", „Mūsų giriose‘, Ignalinos rajono laikraščiuose ir kitur. Žaviai pateikti Visagino žmonių portretai jos knygoje „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji", miškų istorija knygoje „Ignalinos miškų urėdija-krašto turtų sergėtoja. Palankūs atsiliepimai glosto širdį visų tautų žmonėms, mažina atskirtį, skatina bendrauti, keistis informacija ir net išmokti perskaityti; kas gi gero apie tave ar tavo artimą parašyta...

Dalia diskutavo  su  TV laidų žurnalistais, kurie buvo linkę Visaginą vadinti Utopiniu miestu. Ji teigė, kad utopija negalima vadinti to, kas yra. Tai, dažniausiai, ne nuo vietinių žmonių valios priklausę gyvenimo pasirinkimai ir  jiems jau čia atvykus, dažnai pačių lietuvių nesupratimo ar aplaidumo pasekmė - atvykėlių  negebėjimas pažinti Lietuvos kultūrą, išmokti kalbą, nes renkamieji į valdžią su jais kalbėjo nelietuviškai...

Dalią Savickaitę neramina  IAE tolesnis likimas. Jai atrodo, kad tiek Seimo nariai, tiek europarlamentarai elgiasi šiuo klausimu aplaidžiai, nepakankamai principingai ir gal net  neprofesionaliai. O bandymai į Visagino savivaldybės teritoriją vežti atliekas iš kitur, suformuotų naują, problemą.

Dalios Savickaitės nuomone, atliekamas pavojingas eksperimentas su žmonėmis. Ji pasakoja, kad IAE regionas įdomus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Čia atliekamas eksperimentas su gyvais žmonėmis: ar išliks gyvybė šiame regione, kuomet radioaktyvių atliekų saugykloje pasibaigs šių atliekų saugojimui skirtas laikas, tik  25 metai, O kas bus toliau, niekas nežino.

Vasarą Visagine lankėsi ES politikų komanda Susirinkusieji svarstė, kaip vyksta atominės elektrinės uždarymo darbai, kaip tvarkytis su finansavimu, skirtu jiems atlikti. Nekalbėta, kas bus su išmontuotomis radioaktyviomis atliekomis, neaptarinėta, kad Lietuva - kaip ir su atomine elektrine, taip ir su saugykla - lieka branduoline valstybe, neaptarta, kas darytina ištikus  avarijai ir kt., Pagaliau  grėsmė visos Lietuvos gėlo vandens atsargoms, nes požeminiai šaltiniai susisiekia.

Pasigirsta balsų, jog problemas turi spręsti savivaldybė. Naivu.  Viena savivaldybės taryba neišspręs visų galimų grėsmių šalinimo klausimų, Politikai „pasigavo" Astravo atominės temą, tai, žinoma, svarbu, bet visaginiečiams nemažiau svarbu artimiausios galimos problemos. Ji pastebi, kad nesigirdi jog būtų ruošiami dokumentai, kad visapusiškai galvojama  apie regiono žmones, pavyzdžiui, kaip elgtis atsitikus nelaimei. Tikėkimės, nelaimės nebus, tačiau žmonių išmintis sako, kad tie, kurie saugojasi, tai juos ir pats Dievas saugo. Dalios Savickaitės  manymu slėptuvės, kelių priežiūra, gydymo įstaigos, neprognozuojamų pasekmių šalinimas, pasiruošimas įvairių galimų priklausomybių ligų gydymui šiose teritorijose turėtų sulaukti vyriausybės didesnio dėmesio ir papildomų dotacijų, didesnės paramos iš ministerijų, nes tai aktualu ne tik beveik trisdešimčiai tūkstančių Visagino savivaldybės gyventojų, bet ir kitiems Lietuvos žmonėms.

Aukštos kvalifikacijos kultūrologė, mokslininkė, žurnalistė Dalia Savickaitė savo žinias ir sukauptą patyrimą naudoja kiekvieno žmogaus savo tautos istorinių šaknų suvokimui, per jas - asmenybės praturtinimui,  nacionalumo (atmetant nepriimtinas ekstremas), kaip vienijančio tautos žmones supratimui. Ne tik tautiškumo, bet ir globalumo supratimui. Neatitrūkstant  nuo tikrovės ir nuo savo tautos šaknų. Kaip Vilniuje, kreipdamasis į jaunimą, pasakė Šventasis Tėvas, globalaus solidarumo sklaidai. Sakyčiau, būti atviriems  pakantumo ir gėrio globalinei sklaidai ir įtvirtinimui. Pradedant nuo regiono, nuo savęs. Ir apie tai žiniasklaidoje sumaniai, profesionaliai ji pateikia skaitytojams.

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-01-05 13:54
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media