2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: „Virš tuščio kaimo vieversiai negieda…“

2019-04-03
 
Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė
Dusmenų (Trakų r.) krašto metraštininkė

 

Tėvynės pažinimo draugija išleido draugijos pirmininko, žurnalisto ir tautotyrininko Jono Laurinavičiaus knygą „Virš gimtinės nutilo vieversiai". Tai jo atsiminimai, mintys, taip pat medžiaga, surinkta iš archyvų, spaudos. Pats autorius sako, kad šis leidinys - visos jo tautotyrinės veiklos apvainikavimas.
J. Laurinavičius kraštotyra (tautotyra) domėjosi nuo mokyklinių metų. „Buvau apvaikščiojęs, dviračiu apvažinėjęs beveik visus dabartinės Onuškio seniūnijos kaimus, rinkau medžiagą tuometinio Daugų rajono laikraščiui, kurio aktyviu korespondentu buvau, užrašinėjau senų žmonių prisiminimus, kaimų istorijas. Ir po mokyklos, kad ir kur gyvendamas, jei rasdavau knygose, periodinėje spaudoje kokį faktą iš savo gimtųjų apylinkių, viską išsirašydavau, išsikirpdavau ir padėdavau į aplanką. Po truputį, po truputį per kelis dešimtmečius susidarė keliolika aplankų medžiagos. Svarsčiau, ką su ja daryti?", - įžanginiame šios knygos žodyje rašo J. Laurinavičius. 
Ir tuomet atsitiko neįtikėtinas dalykas - į „Kaišiadorių aidų" redakciją, kur tuomet dirbo J. Laurinavičius, paskambino „Versmės" leidyklos redaktorė Živilė Driskiuvienė. Tai buvo 2010-ųjų metų pavasarį. Ji pasakė pradedanti rengti monografiją apie Onuškį iš serijos „Lietuvos valsčiai" ir pasiūlė jam, kaip tautotyrininkui, prisidėti savo atsiminimais, archyvine medžiaga. J. Laurinavičius mielai sutiko. Netgi apsidžiaugė. Beliko tik sudėlioti, suklasifikuoti, papildyti surinktą medžiagą ir atiduoti ją monografijai. 
Tais pačiais metais jis dalyvavo „Versmės" leidyklos surengtoje ekspedicijoje po Onuškio seniūnijos kaimus. „Tačiau to neužteko. Kilo ne vien tik noras, bet ir reikalas pakeliauti savo vaikystės, jaunystės takais, susitikti su bendraamžiais, kurie dar belikę, su jų vaikais, anūkais, išklausyti jų prisiminimus, pasitikslinti vietos istorijos faktus, pasikeisti nuomonėmis apie išgyventus laikus", - rašo J. Laurinavičius. 
Žurnalistas monografijai pateikė net 151 didesnės ar mažesnės apimties tekstą. Tapo aišku, kad tik nedidelė šių tekstų dalis pateks į monografiją, nes surinktos medžiagos buvo labai daug. Tad J. Laurinavičius nutarė savo prisiminimus sudėti į atskirą leidinį. Taip ir atsirado knyga „Virš gimtinės nutilo vieversiai".
Ši knyga apie Onuškio seniūnijos kaimų praeitį, žymiausius įvykius, garbiausius žmones. Ją sudaro 5 skyriai. Pirmasis - „Istorijos vingiuose" - skirtas Onuškio miesteliui. Pasakojama apie knygnešius, apie revoliucinį komitetą, veikusį 1918-1919 m., apie 1942 m. pastatytą karo kryžių ir jo likimą, apie miestelyje vykusius turgus, lentpjūvę, vaistinės veiklą, švietimo ir kultūros situaciją (dramos vaidintojų būrelį, 1939-ųjų metų liaudies šventę), kolūkių kūrimąsi bei jų žlugimą ir kt. Pateikiama ir šiurpi pokario metų kronika. Įdomus straipsnis apie pragaištingąją ištremtųjų į Onuškį veiklą. Žurnalistas teigia, kad Smetonos laikais iš įvairių Lietuvos vietų į Onuškį buvo tremiami už pogrindinę revoliucinę veiklą nubausti asmenys. „Beveik visi ištremtieji, nepaisant to, kad kasdien turėjo registruotis policijos nuovadoje, atkakliai dirbo pogrindinį darbą, agituodavo žmones prieštarauti valdžiai, skleidė pasakėles apie laimingą gyvenimą Tarybų Sąjungoje, per bolševikines šventes kėlė raudonas vėliavas." Pasak knygos autoriaus, tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko Onuškyje ir 1940-1941 m., ir karo bei pokario metais netrūko komunistų ir komjaunuolių. Jų Onuškyje buvo kur kas daugiau nei kaimyniniuose Aukštadvaryje ar Butrimonyse.
Atskirą skyrių „Kur mokėmės rašto ir meilės tėvynei" J. Laurinavičius skyrė Pasamovio pradinei mokyklai, kurioje ir pats mokėsi. 
Skyriuje „Kur degė languos žiburiai" aprašo beveik visus aplinkinius kaimus - Bobiškes (Babiškes), Dembiną, Genionis, Jukniškes, Packiškes, Pajautas, Pasamovį, Pikčiūniškes, Promiezius, Ramanavą, Griovinus, Rieznyčią, Tolkiškes, Vaickūniškes, Jukniškių ir Alešiškių dvarus, o skyrelyje „Nepilka kasdienybė" pateikiami autoriaus prisiminimai apie pokario metų kaimiečių buitį (svarbiausius darbus, maitinimosi ypatumus), papročius, pamaldumą, vartojamų kalbų įvairovę ir kt.
J. Laurinavičius nepamiršo ir savo buvusių kaimynų - Pajautose ir aplinkiniuose kaimuose gyvenusių šeimų. Jiems skirtas skyrelis „Duokš ranką, kaimyne". Autorius prisimena tragiško likimo Baranauskų šeimą (jų sodyboje pokario metais buvo įrengtas bunkeris), daugiavaikę Bernatonių šeimą (augino 7 vaikus), vienintelę namuose kalbėjusią tik lietuviškai, Kazakevičius, kurių sodyboje buvo įrengtas pieno surinkimo punktas, vykdavo gegužinės pamaldos, Rudžius, Kazlauskus. Daug dėmesio skiria savo senelių Vyšniauskų, dėdės Prano Laurinavičiaus bei savo krikštatėvio Stasio Pasaulio šeimų istorijai. Knygos pabaigoje pateikia savo, kaip buvusio kolūkiečio, liudijimus. 
Knyga „Virš gimtinės nutilo vieversiai" labai įdomi ir informatyvi. Tačiau jos autorius apgailestauja, kad jo gimtajame Pajautų kaime šio leidinio jau niekas neskaitys. „Tai man graudu. Nes aš su ja pavėlavau... Kaime nebeliko nė vieno gyventojo - tik jų vėlės sklando virš nedirbamų ir žolynais sužėlusių laukų, virš vienišų liepų ir topolių, sulaukėjusių obelų senose sodybvietėse.
O kur tie vieversiai, pakilę tarp dangaus ir žemės, kurie čirendavo, kad net sustodavai jų pasiklausyti. [...] Tačiau ilgainiui ir juos ištiko tokia pati dalia, kaip ir žmonių - jie nutilo. Virš tuščio kaimo vieversiai negieda..." - rašo J. Laurinavičius.
„Trakų žemės" redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė, rajono laikraštyje pristatydama šią knygą, teigia, kad autorius joje prikelia kaimų istoriją, primena ją, kad bėgantis laikas jų nenusineštų į užmarštį: „Jono Laurinavičiaus naujausias leidinys „Virš gimtinės nutilo vieversiai" įrodo, kad gali mirti kaimai, žmonės, tačiau rašytas žodis neleis nugrimzti praeičiai į užmarštį". („Trakų žemė", 2019, saus. 11)
Iš tiesų, J. Laurinavičius jau atidavė šimtaprocentinę duoklę savo gimtinei. Jis savo kūryboje ryškiai įamžino gimtąsias vietas, kurioms jaučia begalinę nostalgiją, meilę ir dėkingumą. Tai liudija ir knygos „Virš gimtinės nutilo vieversiai" įžanginiame žodyje jo parašytos eilutės: „Pajautos ir aplinkiniai kaimai - tai mano įkvėpimo žemė: „Ji man brangi, visų brangiausia. Jai savo prisirišimą, meilę rodau ne tik publikacijomis monografijoje „Onuškis", ne tik šia knyga, taip pat beletristine trilogija „Tolimosios atodangos", „Vidurnakčio pašvaistė" ir „Pamiškės sodyba", bet ir visa savo kūryba, savo savastimi. Jeigu ši žemė įstengė duoti man tokį stiprų impulsą gyventi ir rašyti, tai ji Viešpaties išrinktoji... Aš jai lenkiuosi..."
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-28 13:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media