2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: sūrus prakaitas ir bimbalai (8 dalis)

2020-07-30
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Sūrus prakaitas ir bimbalai

 

Juozas Stasinas

Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.

Pamario užliejamose pievose anksti patyriau sūraus prakaito skonį ir betarpišką žmogaus ryšį su gamta. Negaliu pasakyti, ar aš buvau geras pagalbininkas šienpjoviams, bet jie nuošaly manęs nepalikdavo. Kai tik tėvas išsiruošdavo su vyresniais mano broliais į šienautę, įsakmiai „pakviesdavo" ir mane į darbo kelionę. 
Po karo Pamario platybėse nusidriekusiose ir potvynių primirkytose pievose Šilutės gyventojai vidurvasarį išskubėdavo į Nemuno užliejamas pievas šienautei. Čia ištisomis savaitėmis būriai šienpjovių ruošdavo pašarus galvijams. Vidurvasaris - pats karščiausias pašarų galvijams ruošimo metas, pareikalavęs daug jėgų ir sveikatos.
Anuomet daugelis šilutiškių šeimų laikė gyvulius, kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį, todėl pakankamai pašarų prisigaminti privalėjo kiekviena, galvijus laikanti šeima. Kai kurie pasistengdavo taip padirbėti, kad dalį sukaupto šieno galėjo net parduoti kitiems. 
Šienavimo Pamario užliejamose pievose vaizdai mano gyvenimo pynėje išliko labai įsimintini. Pačiame vidurvasaryje, liepos mėnesį, tėvas bei vyresnieji mano broliai Petras ir Kazys, susimetę į vežimą dalgius, grėblius bei kitą žolės pjovimui reikalingą techniką, pasiėmę krepšį mamos prigaminto valgio, kelioms dienoms iškeliaudavo į Pamario pievas. Žinoma, nepalikdavo jie ramybėje ir manęs, vadinamojo „trečiojo brolio". 
Nepasakyčiau, kad labai norėjau palaikyti jų kompaniją ir imtis šio darbo, nes dar ir dalgio negalėjau tvirtai išlaikyti rankose, bet patyrę šienpjoviai „skatino" keliauti kartu ir pratintis prie sunkesnio darbo. Jie žinojo, kad šienautėje visiems - dideliems ir mažiems - darbo visuomet atsiras... 
Nuo ankstyvo ryto primirkusiose pievose tėvas su vyresniaisiais broliais klojo pradalgę po pradalgės, o aš privalėjau jas laikas nuo laiko vartyti, kad saulė ir vėjas šieną džiovintų. Kai tą darbą padarydavau ir šienas išdžiūdavo, broliai į rankas man įbrukdavo grėblį ir su paslėpta šypsenėle sakydavo: „Dirbk, Juozeli, dirbk, čia tau ne prie knygų sėdėti ar kariškus žaidimus žaisti, paskanavęs prakaito, geriau suprasi gyvenimo skonį." 
Išdžiūvusį šieną sugrėbdavome į kupetas, vėliau po keletą jų šakėmis sumesdavome į specialias medines roges, kurias į sausesnę vietą ištempdavo arklys, avėdamas medinėmis klumpėmis. Tos klumpės keturkojui padėdavo tvirčiau atsispirti ir savo liaunomis kojomis iki pilvo nesusmukti į durpingą žemę. Išvilktą į aukštėlesnę vietą prie kelio šieną sukraudavome į kūgius. Tėvo džiaugsmui per keliolika dienų tokių kūgių išdygdavo ne vienas.
Karštomis vasaros dienomis, juolab artėjant lietui, visi dirbome braukdami prakaito lašus nuo kaktos ir nuo nosies galo. Dažnai šis skystis net per mūsų kinkas varvėdavo. Prie visų tų nemalonių dalykų dar prisidėdavo visokie vabzdžiai, kurių lakiojo ištisos tuntai. Bimbalai, ištroškę prakaito ir kraujo, šienautojus negailestingai atakuodavo ištisomis dienomis iki pat saulėlydžio. O ir saulei nusileidus vienas kitas vis dar nenurimdavo. Įžūlūs būdavo žabalai, akliai ir daugybė kitokių vabzdžių. Apie uodų įkyrumą artėjant vakarui nėra ką ir besakyti. 
Šie visi kraugeriai ypatingai negailestingai elgdavosi karštomis dienomis ir ypač prieš lietų. Nori nenori turėjome juos pakęsti ir ieškoti būdų, kaip nuo jų apsiginti. Supratome, kad šios durpingos šlapios pievos yra jų buveinė ir gera veisykla. Todėl jų čia buvo devynios galybės ir perdaug ant jų neturėjome teisės pykti: mūsų lašelis kraujo - jų išgyvenimo būtinybė.
Vabzdžių atakos šienautojus skatino labiau judėti, o trumpų atokvėpių metu savo kūną vaduoti nuo jų žolių ir karklų šluotelėmis. Tik tokiu būdu nors šiek tiek buvo galima sumažinti jų skausmingų įkandimų serijas. 
Šienpjoviai pievose anksti keldavosi ir kol saulė neįkaito sparčiai mojuodavo dalgiais. Jie per keletą dienų pripjaudavo tiek žolės, kad užtekdavo per žiemą išmaitinti ne tik savo gyvulius, bet dar ir parduoti Kaliningrado (Karaliaučiaus) gyventojams. Rudenį kaliningradiečiai sunkvežimiais išsiveždavo paruoštą pašarą, aišku, į tėvo delną įspraudę sutartą sumą červoncų (Taip po karo vadinosi rusiški pinigai). Červoncai praskaidrindavo ne tik tėvo, bet ir mūsų visų veidus. Žinojau, kad prieš rugsėjo 1-ąją šiek tiek pinigėlių ir man nubyrės. Galėsiu nusipirkti sąsiuvinių, mokyklai būtinų knygų, pieštukų, rašalo ir keletą plunksnakočių dailyraščiui rašyti. Už tai ačiū Tėvui ir Pamario pievoms.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-30 12:32
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Birutė

2020-08-17 08:15

Dieve, kaip visą tai seniai buvo...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aurimas

2020-08-12 12:19

Šaunuolis ir darbštuolis Juozas. Jam tik baltai pavydėti galima

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Angelė

2020-08-05 16:01

Darbštuolis Stasinas - net vasarą nepamiršta skaitytojų.Panašu į Baltušį

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Romas

2020-08-02 21:12

Miela skaityti įspūdžius iš tuometinio gyvenimo. Dabartinei kartai būtina apie tai papasakoti. Ačiū autoriui, ištikimam Tėvynės ir gamtos patriotui.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media