2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Ach, tas pamarys (6 dalis)

2020-06-28
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

ACH, TAS PAMARYS (6 dalis)

Juozas Stasinas

Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.

 

Ach, tas Pamarys, su savo didžiuliais Nemuno užliejamų pievų plotais, su pakrančių sodybomis, kaimais, miesteliais, bažnyčiomis, karčemomis, malūnais, valčių dirbtuvėmis, su raudonų čerpių stogais, boluojančiais dangaus mėlynėje bei neaprėpiamoje Panemunės ir Nemuno deltos platybėje. Pamarys - tai nepakartojamas gamtos ir žmogaus harmonijos paveikslas, tapytas šimtmečiais mūsų tėvų ir protėvių prakaitu, tai potvynių ir atoslūgių egzotikos kraštas.
Ankstyvesniais laikais čia gyvenę prūsai ir lietuvininkai gerai sutardavo su gamta. Jie suprato, kad potvynių vandenys žmonėms atneša ne tik žalą, bet ir naudą: jie patręšia dumblu laukus, nešmenimis aukština žemaslėnių plotus, formuoja unikalų Pamario gamtovaizdį, po žiemos atgaivina gamtą ir padeda žvejams plėtoti žuvininkystę. Dar daugiau, pamariečiai statyboms ir kurui sumaniai panaudodavo potvynių atplukdytą medieną.
Anuomet žmonės vengdavo visur užtvenkti užliejamas teritorijas, atvirkščiai, jie stengėsi prisitaikyti prie esamos gamtinės aplinkos: žmonių sodybvietėms, mokykloms, kapinėms ir kitiems gyvenimui reikalingiems objektams įrengti supildavo kuo aukštesnes žemės kalvas, kelius grindė akmenimis ir juos tiesė taip, kad jų paviršius nebūtų aukščiau šalikelių ir gretimai nusidriekusių pievų. 
Akmenimis grįstų kelių užliejamose pievose dažnai aptikdavome ganydami karves ar ruošdami galvijams pašarą. Vien tik Šilutės rajono užliejamuose plotuose tokių kelių ir šiandien priskaičiuojama dešimtimis kilometrų. Tik dabar jie palaidoti po storu žvyro sluoksniu ir padengti asfaltu. 
Prisimenu Pamario pavasario potvynius, nusidriekusius žvilgsniu neaprėpiamais vandens bei ledo plotais nuo Šilutės, Rusnės iki Kuršių marių. Beveik kiekvieną pavasarį potvynio vandenys užliedavo ne tik Šilutės priemiesčius, jie pasiekdavo ir tolimesnes miesto vietas. Pamariečiai tokius gamtos reiškinius pasitikdavo be išgąsčių, su filosofiškais pamąstymais ir visuomet sutardavo su apsilankiusiu vandens „svečiu". Žmonės žinojo, kad potvynis yra neišvengiama gamtos duotybė ir anksčiau ar vėliau jis pasitrauks, o jam išėjus, gyvenimas vėl judės įprasta vaga ir amžių nustatytu ritmu.
Tirpstant ledams ir išlipus iš krantų Šyšos vandenims, Šilutės gyventojai, o pirmiausia, žinoma, mes paaugliai, ištisomis valandomis stoviniuodavome įsiaudrinusios upės pakrantėje ir užgniaužę kvapą stebėdavome veržlią tėkmę, įsiliejančią į akimis neaprėpiamą Nemuno deltos vandens platybę. 
Saulė kasdien kildama aukštyn smaigė į žiemos ledinį kūną savo įkaitintas strėles ir , atpalaiduodavo gamtą nuo ją kaustančių šarvų. Išlaisvintas vanduo su įniršiu plūdo ledo paviršiumi, gramzdino suskilusio ledo luitus, tirpdė juos į dar mažesnius gabalus ir plukdė Kuršių marių kryptimi. 
Žavėjo mus atbundančios gamtos šėlsmas, privertęs stiklinius ledo luitus trauktis ir visai išnykti vandens gelmėse. O kol kas sunkios ledo lytys vartėsi vandenyje, lipo viena ant kitos ir plaukė pasroviui savo kelyje nušluodamos bet kokias pasitaikiusias kliūtis.
Kai potvynio vandenys pasitraukdavo iki Rusnės ir iš po vandens pasirodydavo kelio kontūrai, nukakdavome pasižvalgyti ir prie patvinusio Nemuno. Čia stebėdavome tikrąsias pavasario ir žiemos kovų batalijas, kurias kartą pamatęs niekuomet nepamirši. 
Būdavo būrelis paauglių stovime atokiau kranto ir žiūrime, kaip per žiemą sukaupta vandens, ledo ir purvo masė, išlaisvinta pavasariškos saulės, plaukia pro Rusnės pašonę Baltijos jūros link. Parudavęs vanduo gargaliuodamas tempia su savimi viską, kas tik pasimaišo „po kojų": išrautus medžius ir krūmus, nugvelbtas gyventojų šieno ir šiaudų kupetas, įvairius namų apyvokos daiktus bei kitokius vietinių ūkininkų rakandus.
Su didžiuliu gailesčiu žiūrėdavome į vandens stichijos žabangas patekusius laukinius gyvūnus. Šaltą žiemą ištvėrę, begalo sulysę kiškiai, stirnos, šernai net ir briedžiai nepajėgdavo išsikapanoti iš negailestingos srovės. Rūpestingesni medžiotojai ir gamtą mylintys pamariečiai sėsdavo į valtis ir, pasiėmę pačių sukonstruotus bei pasigamintus prietaisus, rizikuodami gyvybe, išplaukdavo žvėrelių gelbėti. Bet kur ten juos visus išgelbėsi, todėl nemažai gyvūnėlių žūdavo vandens platybėse.
Pažiūrėti potvynių bei ledonešio atsibelsdavo žmonės ir iš tolimesnių Lietuvos kampelių. Tokius reginius mėgdavo stebėti menininkai, ypač fotografai. Jų nuotraukos įamžino tuo metu dar nelabai urbanizuotą kraštovaizdį, vietinių gyventojų buitį, žūklės tradicijas, gamtos stichijos vaizdus. Šie fotografų užfiksuoti vaizdai ateities kartoms bus neįkainojama vertybė, kaip ir mums šiandien yra įdomūs išlikę praeities rašytiniai liudijimai apie Nemuno žemupio potvynius. 
Jie byloja apie tai, kad prieš keturis penkis šimtmečius ir dar anksčiau virš didesnės Nemuno žemupio dalies užliejamų pievų ištisai stovėdavo vanduo, arba, atsisukus vakarų vėjui nuo Kuršių marių, jos būdavo per kelias valandas apsemiamos vandeniu. Anais laikais čia gyvenę žmonės versdavosi žvejyba ir dalinai šieno prekyba, kai pavykdavo sukaupti jo didesnius kiekius. Kol nebuvo apsisaugota nuo netikėtų vandens užliejimų, sutvarkyta melioracija, gyvulių laikydavo labai nedaug.
Labai dažnai net šienapjūtės metu, užėjus didesniam lietui, o ypač papūtus vakarų vėjui, per vieną dvi valandas didžiausius pievų plotus užliedavo vanduo. Pasak vietinių gyventojų būdavę net taip, kad ir gražiausiam orui esant, pučiant vakarų vėjui, per trumpą laiką visos pievos pavirsdavo mariomis. Vanduo apsemdavo gyvulius, nunešdavo supjautą šieną ir šienautės padargus. 
Nuo potvynių labai dažnai nukentėdavo ištisi kaimai. Pavyzdžiui, 1925 metais, išsiliejus Šyšos upei, buvo apsemtos Šlutės gatvės, namai ir net butai. Tuometinės Šilutės apskrities kaimai - Lankupių, Sakučių, Alkės, Vytulių, Aukštumalės, Klumpių ir kiti - skendėjo vandenyje. Neišvengė šios stichinės nelaimės ir arčiau Nemuno esantys kaimai: Pelkininkai, Sausgaliai, Tatamiškiai, Medžioklės pelkė ir Bismarko kolonija.
Pradėjus ledams „eiti", didelė dalis Bismarko kolonijos gyventojų savo namus paliko. Galinga vandens tėkmė kai kurias trobas apardė, o daug namų visiškai sunaikino. Vandens plukdomas ledas medžius nupjovė arba išrovė su šaknimis ir nusinešė pasroviui.
Taigi visais laikais potvyniai vietiniams gyventojams atnešdavo ne tik gamtos prisikėlimo džiaugsmą, bet ir didelius rūpesčius ar net nelaimes. Kartais vandens ir ledo stichija pasiglemždavo ir ne vieną žmogaus gyvybę.
Mums, paaugliams, tuomet labiau rūpėjo atbundančios gamtos šėlsmas, vandens galybė, nei gyventojams atnešti vargai ar nelaimės.
Šiandien, kai sugrįžtu į jaunystės metus, praleistus Pamary, gerai suvokiu, kokį didelį harmonizuojantį vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač ankstyvoje vaikystėje, vaidina gamta su visu jos dūkstančiu ar ramiu charakteriu. Gamtą žmogui reikia pažinti, suprasti ir mylėti. Žmogus žemėje išliks tik būdamas harmonijoje su gamta.
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-14 10:26
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Skaitytojas

2020-07-07 20:36

Tikrai su skoniu aprašyta. Atrodo, kad spalvas ir garsus jauti skaitydamas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Taip

2020-07-04 09:48

Pamarys - Lietuvos rojus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tadas

2020-06-30 12:12

Pavykę Pamario pavasario gamtos virsmo epizodai.Matosi, kad autorius iš prigimties gamtos mylėtojas. Sėkmės

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media