2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: Kaip aš pražilau Sirijoje... (3 dalis)

2019-05-24
 
Akreditacija

Akreditacija

Tęsinys. Pradžia 2019 05 02


Bronius Čekanauskas

 

Ryte tunisiečius susirandu be vargo. Ar paimsite drauge? „Jokių problemų!" Pasiskolinu iš Rubeno 50 svarų, susikraunu į krepšį lauktuves Rimui ir tyliai dingstu iš viešbučio. Smagiai riedam per kalnus, tunisiečiai vaišina lengvu savo vyneliu. Gražu, bet neramu: o jeigu Rimo Girskio nerasiu? Kas žino, ar jie, vietiniai, gyvens ten, kur ir visi žaidynėse dalyvaujantys krepšininkai? 
Krepšininkų bendrabučius gaubė įtartina popiečio tyla. Arba miega, arba čia jų nėra. Prie durų vėl sargyba. Jos įveikti nepadeda net akreditacinė kortelė. Vėl lemia atsitiktinumas. Kitame koridoriaus gale matau slampinėjantį aukščiausią Sirijos rinktinės žaidėją Chaisamą Sharifį, kurį, kaip ir visą komandą, Rimas Girskis buvo atsivežęs draugiškų rungtynių į Vilnių. Kviečiu jį ateiti. Atpėdina toks 212 cm ūgio milžinas, panašus į Guliverį iš animacinių filmų. Sakau: „Kur Rimas? Aš jo draugas iš Lietuvos". „Yra, bet dabar nėra." O kur? „Miega." Namie? „Ne, čia." Tai vesk pas jį. „Negaliu kelti..." Arabe tu nelaimingas, pagalvojau - pravesk pro sargybinį ir parodyk kambarį, kur treneris miega. Pažadinsiu jį pats. Taip sutinka. „Sadykas (arabiškai - draugas)", - pasako sargybiniui.
Dar po akimirkos aš, regis, trečiame aukšte. Praveriu duris. Pakirdęs iš miegų, Rimas kažką piktai mala arabiškai, matyt, bara kokį vietinį nevėkšlą už sudrumstą ramybę ir sviedžia durų pusėn sportbatį. Įkišu pro duris nemažą krepšį, pasirodau ir pats. Miegų kaip nebūta: abipusiai šūksniai, klausimai - atsakymai. Rimas laužia seniai ragautos lietuviškos juodos duonos kriaukšlį. „Gal įpilti?" - klausiu. „Vakare, po rungtynių. Šiandien kaip tik žaisime su Europos čempionais graikais. Tiesa, jų komandoje čia tik du iš tos Europos čempionų sudėties, ir ne patys geriausi. Bet graikai yra graikai." 
Tose svarbiose rungtynėse Sirijos krepšininkai išleido pergalę iš savo rankų pačioje rungtynių pabaigoje ir tikrai tik dėl patirties stokos. Kaip dabar atsimenu - likus žaisti minutę, Sirija pirmavo 81:75, bet pralaimėjo vienu tašku. Spaudos konferencijoje R.Girskis į žurnalistų klausimus atsakinėjo arabiškai. 
Vakare grįžome į bendrabutį ir Rimo kambaryje, dar pasikvietę futbolininkų trenerį iš Rusijos, surengėme lietuvišką vakarienę. Labiausiai laikinieji Sirijos gyventojai taupė juodą duoną, galima sakyti, Rimas ją dalijo pagal korteles. Nei iš šio, nei iš to man pakilo temperatūra - beveik 39. Išgėriau dvi aspirino tabletes su lietuviškos valstybinės šimtgramiu - ir į lovą. Kitą rytą - sveikas kaip ridikas. 
Greit su Rimu apibėgome nuostabaus grožio Alepo centrą: plačios gatvės, naujausios mašinos, balti mūrai, spindinčios parduotuvės, malonūs ir vaišingi prekeiviai. 
Reikėjo prasukti nedidelį bizniuką. Arabams atvežiau truputį krištolo, dvi poras sovietinio „Adido" sportinių batelių, kuriais aprūpino Sporto komitete atsakingai dirbęs bičiulis Rimantas Jogėla. Reikia padėti broliškai šaliai. Kur ėjom, visi Rimą pažinojo, sveikinosi, glėbesčiavosi, juokavo arabiškai. R.Girskio vadovaujamas, greitai atsikračiau savo prekių, mažumėlę prakutau. Už pusę gautos sumos, Rimui rekomendavus, nupirkau lūpų dažų: žali, bet kai moteris pasidažo, lūpos tampa raudonos. R.Girskis dar parodė Lietuvoje populiarių papuošalų - reikia savo krašto gražuolėmis rūpintis. O su Rimu, su jo arabišku tarškėjimu Alepe viskas kainavo daug pigiau!
Pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip grįžti į Latakiją. Žinoma, jau galiu be vargo nusipirkti traukinio bilietą, sėsti ir važiuoti. Bet bilietas nepigus, o aš juk žaidynių svečias. Einame su Rimu į spaudos centrą Alepe. 
R.Girskio pasirodymu tenykščiai klerkai apsidžiaugė. Išgirdę apie mane ir dar apie tai, kad noriu gauti mašiną arba traukinio bilietą į Latakiją, spaudos centro darbuotojai suraukė nosis. Rimas ilgai aiškino, koks aš reikšmingas žmogus. Arabai kažkur skambina, purto galvas, bėgioja iš vieno kabineto į kitą. Pagaliau vyriokas ištraukė iš stalčiaus pinigų ir padavė Rimui. Tai bilietui. Šaunu!
R.Girskis palydėjo į stotį, atsisveikinome, sėdau į traukinį ir pardardėjau į Latakiją. Grįžau prieš vidurnaktį. Kai paprašiau kambario rakto, viešbučio budėtojas net pieštuką iš rankos išmetė. Padavė raktą ir puolė kažkur skambinti. Supratau, kad esu seniai laukiamas. Gal manė, kad iš viešbučio sprukau nesusimokėjęs? Tą nuojautą greitai patvirtino ir R.Petrosovas: „Kažkokie vyrai klausinėjo, kur tu dingai." „Gal dienpinigių atnešė?" - paklausiau. „Ne tokiu tonu klausinėjo", - šyptelėjo Rubenas. 
Dar prieš pusryčius prisistatė vertėja: kur aš buvau prapuolęs? Aplankiau Alepą: ten krepšinio turnyras, ten mano „sadykas" Sirijos rinktinę treniruoja... „Nereikėjo taip paslaptingai išvykti." O ką daryti? Mašinos prašiau - negavau. Su kolegomis iš Tuniso nuvažiavau į svečius pas draugą, pasiskolinau pinigų. Dabar galiu bent vandens nusipirkti. Rusiškai kalbanti vertėja pritariamai linksėjo. Bet, atrodo, jai gerokai kliuvo, kad mane praganė. 
Važiuojam į gimnastikos varžybas, paskui - į imtynių salę. Ten vėl sutinku trenerių iš SSRS, kuriuos reikės aprašyti, nes jų auklėtiniai sirai laimi medalius. Įdomus faktas, kurį tada pasižymėjau savo bloknote. Sirijos imtynininkai, boksininkai, gimnastai - iš neturtingų, daugiavaikių šeimų, o krepšininkai, tenisininkai - jau turtuolių vaikai. 
Sugrįžęs į viešbutį, po pietų kartu su raktu gaunu ir voką. Pagaliau atkeliavo dienpinigiai? Nė velnio... Voke laiškelis. Ant viešbučio blanko parašytas vienas klausimas: kada mokėsite už viešbutį ir maitinimąsi restorane. Esu skolingas jau apie 700 JAV dolerių. Tada tai buvo didžiulė suma. Kur ją gauti?
Imu už parankės vertėją ir einu pasišnekėti su viešbučio budėtoju. Aiškinu, kad esu svečias, žaidynių rengėjai turi apmokėti mano išlaidas. Arabas sako nieko nežinąs. Sumokėti galėsiu ir rytoj, jeigu dabar su savimi neturiu pinigų. „O iš kur aš tau rytoj paimsiu?" - sakau lietuviškai nueidamas. Nusimetu marškinius ir krintu į baseiną. Aptaškau kareivį. Jam tai malonumas. Šok - moju rankom - į vandenį. Purtosi. Plaukiu visais man žinomais būdais ir jaučiu, kad kareivis neabejoja, jog esu koks nors garsus čempionas.
Grįžtu į kambarį. Suskamba telefonas. Kuo jis mane nudžiugins? Vyriškas balsas beveik grasinamu tonu angliškai sako: „Rytoj privalote susimokėti už viešbutį ir restoraną. Jeigu ne, kviesime policiją..."
Iki išvykimo, būtent iki tos dienos, kai turiu lėktuvo bilietą atgal į Maskvą, liko dvi paros. Kitą rytą pusryčiauti nėjau, nes nenorėjau vėl išgirsti jau pabodusio ir atgrasaus klausimo: kada mokėsite?
Po kelių pasitarimų su viską žinančiais Sirijoje dirbančiais rusų treneriais nusprendėme: išgelbėti iš keblios padėties gali tik Saidas Hammadi. Kas jis toks? Ogi Sirijos politinio biuro narys, Viduržemio jūros šalių žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas, paties Sirijos prezidento Hafezo Asado dešinioji ranka, žmogus, vadovaujantis šalies kultūrai, švietimui ir sportui.
Sužinojau, kad draugas Hammadi dažnai būna savo štabe, įsikūrusiame centriniame stadione. Susiradau arabą vertėją, idealiai mokantį rusų kalbą. Važiuojame į stadioną. Sustiprintos sargybos akivaizdžiai byloja, kad man reikalingas reikšmingas asmuo yra savo valdose. 
Vertėjui paaiškinau tik tiek, kad noriu su S.Hammadi padaryti interviu centriniam SSRS sporto laikraščiui. Taip ir pranešame per jo vietininkus žemėje apie mano vizito tikslą. Politbiuro narys sutinka pasimatyti su didžiausio pasaulyje (pagal tiražą) sporto laikraščio korespondentu. Erdviame kabinete randu mažuliuką prie penkiasdešimtmečio artėjantį vyrą. Mostelėjęs ranka į odinį krėslą, per vertėją sako: 
- Daviau sau žodį su žurnalistais kalbėti tik po iškilmingo žaidynių uždarymo... Pasakė tai ir žiūri į mane, tiksliau, stebi reakciją, girdint vertėjo žodžius. Tegu jį bala tą interviu. Svarbu, aš patekau į tavo kabinetą, mielas žmogau. Tačiau negaliu iš karto atskleisti tikrojo vizito tikslo. Žaidžiu pagal taisykles. „Jūs esate savo žodžio šeimininkas, todėl galite jį pakeisti, - sakau. - Aš jau rytoj turiu išvykti."
 
Bus daugiau 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-31 12:24
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media