2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Algirdas Matulevičius: keliaujantiems po Mažąją Lietuvą (8 dalis)

2019-08-31
 
Dr. Algirdas Matulevičius

Dr. Algirdas Matulevičius

Pabaiga. Pradžia 2018 10 18
 
Dr. Algirdas Matulevičius,
Istorikas, enciklopedistas, LŽS ir Donelaičio draugijos narys
Važiuodami Mažosios Lietuvos pietine riba, Kaliningrado srities - Lenkijos pasieniu rytų link pro Žintus (Zinten; Kornevo; 23 km), pasiekiame Prūsų Ylavą (Yluva, Preussisch Eylau; Bagrationovsk) Notangoje. Kryžiuočiai, nugriovę prūsų notangų pilį, 1330 m. pastatė savo medinę, ilgainiui - mūrinę (dalis išliko).Bažnyčioje,pastatytoje XIVa. viduryje,pamaldos vyko prūsų ir lietuvių kalbomis.XXa. 7 dešimtmetyje įrengtas fabrikas . Prūsų Ylava pagarsėjo 1807 m. vasario 7-8 dienomis vykusiu dideliu mūšiu tarp Prūsijos bei Rusijos jungtinės kariuomenės (apie 60 000 karių) ir Napoleono I didžiosios armijos (apie 70 000). Žuvusiems (iki 50 000; daug lietuvininkų, prūsų kilmės karių) 1856 m. ant kalvelės pastatytas gražus paminklas. Tebestovi - juk kariai ir rusai. Po šio mūšio Prancūzijos imperatoriaus kariuomenė veržėsi tolyn per Mažąją Lietuvą - link Nemuno, Tilžės. Beveik pakeliui, 11 km į šiaurę nuo Prūsų Ylavos, - Miulhauzenas ( Mühlhausen; Gvardeiskoje). Mums įdomu, kad XIV a. statytoje bažnyčioje 1560 - 1590 m. kunigavo žinomas Prūsijos bei Mažosios Lietuvos kartografas ir istorikas Kasparas Hennenbergeris. Čia, taip pat gretimose parapijose pamokslus prūsams,lietuvininkams sakė jų gimtąja kalba (ir lenkų kalba). Nuo 1590 m. pamokslavo Karaliaučiaus Lyvenikės parapijoje.Sovietmečiu bažnyčia paversta grūdu malūnu ir sandėliu.Noriu pažymėti,kad visoje Notangoje pamokslai buvo sakomi ne tik prūsų kalba,nes tai prūsų notangų žemė, bet ir lietuviškai. Miulhauzene XVI a. palaidoti Martino Liuterio duktė Margareta fon Kunheim (gyvenvietę apie XV a. vidurį Ordino didysis magistras dovanojo grafams fon Kunheimams) su vyru ir 6 vaikais. Berods, čia gyveno ir palaidoti Hennenbergerio duktė Barbora, ištekėjusi už Liuterio sūnaus Hanso. Važiuojant į šiaurę link Karaliaučiaus Taravos (Torava, Tharau; Vladimirovo) bažnytkaimis. Garsėja dėl meilės . 1350 m. pastatytoje gotikinėje bažnyčioje kunigavusio A. M. Neanderio (1589 - 1630) duktė Anikė (Anna, Ankė) ištekėjo už Trempų kunigo Johanneso Partatijaus(Partacijus). Susituokė Karaliaučiuje, kur jau buvo pradėjęs universitete profesoriauti jo draugas klaipėdiškis poetas Simonas Dachas. Manoma, šis įsimylėjo Anikę ir 1637 m. vestuvininkams parašė eilėraštį Aennchen von Tharau (Anikė iš Taravos). Kupinas aistros ir meilės eilėraštis plačiai paplito kaip vokiečių mėgstama daina Prūsijoje ir Vokietijoje. Kartais skamba ir šiais laikais. Taigi, Anikė šlovinama kaip ir vėlesnių laikų Prūsijos karalienė Luise (Luizė). Įsruties senosiose kapinėse Anikei pastatytas paminklinis akmuo, čia ji palaidota. 1912 m. Klaipėdoje S. Dachui buvo pastatytas paminklas - fontanas su Taravos Anikės skulptūra viršuje. 1939 m. naciai jį nugriovė rengdami vietą Vokietijos fiureriui Adolfui Hitleriui. Vokietijoje atkurta skulptūra 1989m.lapkričio 18 d. vėl buvo pastatyta savo vietoje Klaipėdoje, aikštėje priešais dramos teatrą. Karaliaučiaus universiteto profesorius, rektorius Simonas Dachas palaidotas, kaip ir Stanislovas Rapolionis, Katedros profesorių kriptoje. 
Tarava - dar prūsų notangų žemė. Pravažiavus dar 14 km į šiaurę - Karaliaučius; jau sembų žemė. Iš šio didžiausio miesto pavažiavus šiaurės kryptimi 11 km - Neuhausenas (Noihauzenas; Gurjevsk). Buvusi prūsų sembų gyvenvietė su pilimi. 1292 m. pastatyta Sembos vyskupo kapitulos pilis, vėliau - katalikų bažnyčia. Prasidėjus Reformacijai, 1525 m pilis tapo Sembos vyskupo Reformacijos platintojo minėto G. Polenzo (Polencas) būstine, pirmojo Prūsijos kunigaikščio (buvusio paskutinio Vokiečių ordino didžiojo magistro) Gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. XVIIa.pilis tapo Brandenburgo kurfiursto Georgo Wilhelmo medžioklės rūmais.Sovietmečiu pilyje buvo įrengtos mašinų remonto dirbtuvės,trestas, suniokota. Bažnyčia(XIVa.; pamaldos vyko ir lietuvių kalba) paversta sporto klubu, sandėliu; po 1991 m. atstatyta, įrengta cerkvė. Važiuodami tolyn į šiaurės rytus, link Tilžės, pasiektume Labguvą (Labegowe, Labiau; Polesk), maždaug sembų, nadruvių ir skalvių žemių sandūroje, prie Deimenos žiočių, kuršių marių pietrytiniame pakraštyje . 1258 m. kryžiuočiai užėmė sembų pilį ir pastatė savo. Iš čia rengė karo žygius į skalvių, į lietuvių žemes anapus Nemuno. Ordino pilį neretai puldinėjo skalviai(1278m.sudegino), LDK lietuviai (dažniausiai iš Žemaitijos). 1526 m. pilį su valsčiumi minėtas Albrechtas dovanojo sužadėtinei Danijos princesei Doratai (Daratėja).Šiai žmonai mirus,nuo 1565 m. priklausė kitai žmonai - Braunschweigo (Braunšveigas) hercogo dukteriai Annai Marijai. Per Šiaurės I karą (1655-1660 ) pilyje 1656m. tarp Prūsijos didžiojo kurfiursto Friedricho Wilhelmo ir užkariautojo Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo buvo pasirašytas Labguvos traktatas,kuriuo Švedija vėl pripažino Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę nuo Lenkijos.1657 m. baigta statyti šešiakampė tvirtovė su senąja pilimi centre. Pilyje veikė Labguvos apskrities viršininko būstinė, teismas. 1893 - 1903 m. vertėju į lietuvių kalbą ir teismo asistento padėjėju dirbo ir Labguvoje palaidotas aušrininkas Jurgis Mikšas. XIX a. 6 dešimtmečio pabaigoje pilis perstatyta, iki 1964m.veikė kalėjimas. Sovietmečiu buvo nugriautos priešpilio dalys, pilis perstatinėta, daug kas sunaikinta. Išlikusioje dalyje buvo įrengta laivų remonto gamykla,kuri 1990m. bankrutavo.
Nuo apie 1530 m. veikusioje Labguvos parapinėje mokykloje daug mokėsi ir lietuvininkų vaikų. XIV a. pabaigoje pastatytoje vienintelėje Semboje,išskyrus Karaliaučiaus Katedrą, trijų navų bažnyčioje šimtmečius buvo laikomos lietuviškos (kurį laiką ir prūsų,galbūt kuršininkų, kalba) pamaldos, o beveik visose Labguvos apskrities bažnyčiose - net iki XIX a. vidurio: dar XVIII a. pradžioje (iki 1709 - 1711 m. Didžiojo maro bei bado) lietuvininkai apskrityje sudarė absoliučią gyventojų daugumą. 1562 - 1587 m. Labguvoje kunigavo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Bretkūnas. Čia ir 1587 - 1602 m. Karaliaučiaus Šteindamo parapijos bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus. Labguvos apylinkėse rinko etnografinę medžiagą apie Mažąją Lietuvą bei lietuvininkus (išliko jo rašytos istorijos fragmentai). Apmaudu, kad sovietiniai nusikaltėliai 1960 m. šią istorinę šventovę nugriovė, vietoj jos pastatytas gyvenamasis namas. Kapinių vietoje įrengtas skveras.Apskritai, sunaikintas Labguvos senamiestis. 
Iš Labguvos skalvių žeme per Laukišką (Laukischken; Saranskoje), Mielaukius (Mielaucken; Zalesje), Skaisgirius (Skaisgirren; Bolšakovo) galima pasiekti Tilžę. Laukiškos bažnyčioje lietuviškus pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos darbuotojai kunigai: 1555 - 1563 m. A. Jomantas, 1579 - 1607 m. D. Gaidys, 1641 - 1646 m. J. Partacijus. Pastarojo, taip pat Chr. Grubės (kunigavo 1646 - 1652 m.) ir J. M. Beilsteino (1653 - 1676) žmona buvo minėtoji Anikė iš Taravos. Tai bent moteris, kokių tais laikais buvo reta! Laukiškoje Ordino pilis (1327) XVI a.perstatyta į medžioklės rūmus o sovietmečiu pritaikyta mokyklai. Ta gaida ir baigiame kelionę. 
Daug įdomybių ir paslapčių liko Mažosios Lietuvos pietrytinėje dalyje, arčiau sienos su dabartine Lenkija : notangų, bartų,nadruvių žemės paribyje. Kaip ir kituose mūsų aprašytuose kraštuose,taip ir šiame, pamaldos bažnyčiose laikytos ir lietuvių kaba. Pavyzdžiui, Bambaliai netoli Frydlando, Alnos upės pakrantėje, kuriuose 1536 m. gimė Jonas Bretkūnas (sovietmečiu visiškai sunaikinti),Nordenburgas, Girdava, Trempai (1752 - 1800 m. kunigavo ir čia mirė garsus mokslininkas, lietuvių raštijos darbuotojas Gotfrydas Ostermejeris), Darkiemis su baltų Dievo Patrimpo kalnu.Pastarajame lietuviškas pamaldas nustota laikyti tik 1890 metais. Mažosios Lietuvos ribose su Mozūrija- Geldapė (Galdapė) Romintos girios pakraštyje, jau dabartinėje Lenkijoje. Per Septynerių metų karą( 1756 - 1763) girioje nuo Rusijos kariuomenės siautėjimo su parapijiečiais slapstėsi ir laikė pamaldas kunigas K. Donelaitis. Nuo senovės išlikusi garsioji didžiulė giria (beveik dab. Lietuvos teritorijos dydžio - iki 60 000 km2 ploto!) buvo statybinė medžiaga ir kuras vietiniams gyventojams, gėrybėmis maitino lietuvininkus. Buvo mėgiami Prūsijos kunigaikščių , didikų, karalių, Vokietijos imperatoriaus Wilhelmo II, nacių laikų Prūsijos ministro pirmininko, Vokietijos Reichstago pirmininko, Reicho maršalo Hermanno Göringo (Geringas), užsienio kilmingų svečių medžioklių plotai. Buvo pastatytos medžiotojų vilos, rūmai. Po karo medžioklės pastatų kompleksas nugriautas. Per Romintos girią ėjo partizanų takai per Lenkiją į Vakarus. Teko nakvoti prie Romintos upės, ties ta vieta, kurioje po karo, verždamasis į Vakarus, su bendražygiais nakvojo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša (slap. Daumantas, Skrajūnas). Nuostabus miško vaizdas! Istorikas Norbertas Stankevičius rašo, kad į Romintos girią atvažiuodavo ir užsienio valstybinių, politinių, karinių veikėjų; pvz., Suomijos gynybinio karo su užpuolike SSRS didvyris, švedų kilmės maršalas Manerheimas. Įdomu, kad Romintos (Rominten; Krasnolesje) mažoje gyvenvietėje Romintos girios pakraštyje apgriauta evengelikų bažnyčia dabar atstatyta, įrengta cerkvė (juk visos Kaliningrado srities miestuose veikia tik kelios cerkvės). Kapinėse yra paminklai I pasauliniame kare žuvusiems Vokietijos (yra ir lietuvininkų,arba mažlietuvių) ir Rusijos( yra ir didlietuvių )kariams.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-09-17 12:18
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Gediminas

2019-09-04 10:19

Ačiū. Pasidariau kopiją. Kai važiuosiu ten, pasinaudosiu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media