2018 m. rugsejo 25 d., Antradienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Žurnalistas ir rašytojas Petras Skodžius: žmoguje ieškojęs žmogiškumo

2018-07-12
 
Petras Skodžius

Petras Skodžius

Algirdas Butkevičius
Biržai

 

Devyneri metai. Tiek laiko praėjo nuo žurnalisto ir rašytojo Petro Skodžiaus išėjimo... O mūsų atminime jis dar eina svarbiausiąja Biržuose Vytauto gatve. Neskubėdamas. Elegantiškas. Pasiramsčiuodamas lazdele. Dėmesingas sutiktiems praeiviams, kurie jį visi pažįsta. Nes visas jo gyvenimas prabėgo čia, mieste, tapusiam vieninteliu ir brangiausiu, kuriam jis, tarsi švenčiausią priesaiką, ištarė žodžius: „Biržai - mano įkvėpimo, skausmo ir vilčių žemė, kuriai liksiu ištikimas iki paskutinio atodūsio."
Gimė rašytojas 1927 metų gruodžio 26 dieną Kupreliškyje, mokytojų Paulinos ir Povilo Skodžių šeimoje. Joje dar augo penkeriais metais vyresnės seserys dvynukės Jadvyga ir Elena. Po metų šeima apsigyveno Biržuose. Iki penkto skyriaus tėvas buvo sūnaus auklėtojas, tačiau tryliktojoje, paskutiniojoje savo knygoje „Gyvenimo briaunos - švelnios ir aštrios" Petras Skodžius rašo, kad tokia situacija jį slėgusi, nes tėvas, jeigu sūnus kartais neišmokdavo pamokos, tai žinodamas jį paklausdavo atsakinėti, ir, norėdamas pasirodyti principingas, įrašydavo dvejetą. Todėl būsimam rašytojui vaikystėje nori nenori teko būti stropiam, pavyzdingam ir gerai mokytis. 
Biržų „Aušros" pradžios mokykloje jam labiausiai sekėsi lietuvių kalba. Paskatintas į mokyklą atvykusio 1938 metais Klaipėdoje pradėjusio eiti vaikiško žurnaliuko „Bangelės" atstovo, dešimtmetis trečio skyriaus mokinukas parašė vaizdelį „Kaip mes vagį pagavome." Jis buvo išspausdintas žurnale, o redaktorius jaunąjį autorių pakvietė parašyti dar. 
„Tuoj vėl sudėjau, - prisimena P. Skodžius, - kaip Širvėnos ežere įlūžusį draugą išgelbėjom, paskui pasakėlę apie tinginį, Biržų pilies piešinį..." 
Tačiau 1939 metais, Klaipėdą užgrobus hitlerininkams, žurnalas buvo uždarytas. 
Mokydamasis Biržų gimnazijoje svajoja tapti gydytoju. Literatūra ir rašytojai jam atrodo kažkas nežemiška. O pirmasis pamatytas gyvas rašytojas buvo Vienuolis. Dvylikametis vaikinukas Anykščiuose, vaistinėje, pamatęs rašytoją, žiūrėjo į jį kaip į šventąjį. Mediku tapti sutrukdžiusi liga. Susirgo kaulų tuberkulioze. 1943 metais buvo atvežtas gydytis į Aukštosios Panemunės sanatoriją. Po pusantrų metų jau galėjo vaikščioti be ramentų. Sanatorijoje į jo rankas patenka Pivošos (rašytojo Augustino Griciaus slapyvardis ) feljetonų rinkinys „Pamokslai idėjos broliams." Šios knygelės įkvėptas parašo pirmąjį savo feljetoną apie sanatorijos trūkumus. Jis išspausdinamas sanatorijos laikraštėlyje. Ligoniai autoriui dėkoja už tai, kad jis „visą teisybę išdėjęs", o sanatorijos direktorė jį smarkiai išbara ir pagrasina „jeigu dar kas panašaus pasitaikys" išmesianti iš sanatorijos. 
Sugrįžęs į Biržus, rašo feljetonus apie nepatinkamus gimnazijos mokytojus, „kirvį" matematiką, mokinių šiek tiek apkeltą direktorių. Juos skaito gimnazistų vakaruose, literatų būrelio susirinkimuose. Po daugelio metų autobiografijoje prisimins, kad tuomet negalvodavęs, jog jo juokas ne visiems patinka, o kai jam po vieno viešame gimnazistų vakare perskaityto feljetono elgesio pažymį sumažino iki trijų, didžiavosi, kad kenčia už teisybę ir visų bendrus reikalus. Tais metais paskutinėje gimnazijos klasėje mokęsis Vytautas Kubilius, vėliau tapęs bene žymiausiu Lietuvos literatūrologu, pastebėjęs P. Skodžiaus gabumus, parašė jam ilgą pagiriamąjį laišką, skatindamas toliau dirbti satyroje, aiškino apie jos uždavinius, siūlė susipažinti su pasaulinio garso satyrikų kūryba. 
Pokario metais pradeda rašyti knygų recenzijas, eilėraščius, korespondencijas. Jo rašiniai vis dažniau pasirodo rajono laikraštyje. Nors gyventi sunku. Liga išplėšia iš paskutinės suaugusių gimnazijos klasės. Sudūžta svajonė studijuoti mediciną. 
Tarsi atpildas už patirtas kančias į jo gyvenimą ateina moteris. Ji jam kaip geroji laumė, kaip svajonė. Su kuria jam bus skirta būti kartu daugiau kaip penkiasdešimt metų. 
„Mokanti suprasti, atjausti, aukotis, - rašys apie žmoną Alę po daugelio metų. - Ir išgelbėjo mane. Padarė mano gyvenimą kaip niekad viltingą, kupiną meilės, grožio, prasmės. Ji nepabūgo mano ligos, ateities su manimi, sakė, kad už mano kentėjimus mane labiau myli. Ji nebuvo iš dausų nusileidusi ar romanuose išskaityta, o reali, sveika, neseniai Panevėžio seminariją baigusi mergina..." 
Tačiau ir ją ištinka sunki liga, ilgas išsiskyrimas. Tada jis parašys jai skirtą pirmą eilėraštį. O dar po penkerių metų gims posmai:
Sėdėjom dviese 
mes pakriaušėj.
Lankoj žydėjo
dobilai...
Prisimeni,
tada tariau aš:
„Mes susitikom
Per vėlai..."

 

 

Kai užmarštin
nueis jaunystė,
žydės vėl pievoj
dobilai, 
aš ir tada,
brangi, sakysiu,
kad susitikom
per vėlai.
Pirmoji tarnyba buvo literatūrinio darbuotojo pareigos 1951 metais pradėtame leisti Pabiržės mašinų ir traktorių stoties laikraštyje „Stalinietis." Jo redaktorius Feliksas Danilevičius neprieštaravo, kad P. Skodžius dirbs namuose, gulėdamas. Tačiau po metų Pabiržės MTS pradėjo vadovauti naujas viršininkas. „Man aktyvisto reikia, o ne lozoriaus," - pasakė naujasis viršininkas ir iš darbo atleido. 
1952 metais Petras Skodžius buvo priimtas dirbti Biržų rajono laikraščio (nuo 1950 iki 1960 metų jo pavadinimas buvo „Raudonasis artojas" - A.B.) buhalteriu. Netrukus korektoriumi. Vėliau atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. Literatūra jam visada buvo arčiau širdies negu žurnalistika. Tačiau reikėjo atiduoti duoklę darbui, per keliasdešimt metų (iki 1986 - ųjų) parašyti šimtus, o gal ir tūkstančius nereikšmingų, vienadienių, mažai kam reikalingų straipsnių straipsnelių. Žurnalistai tais dešimtmečiais buvo laikomi ideologiniais darbuotojais, todėl privalėjo rašyti tuometinei valdančiajai komunistų partijai bei jos vykdomai politikai pritariančius tekstus. 
P. Skodžius yra sakęs, kad dirbdamas žurnalisto darbą turėjęs apie dvidešimt slapyvardžių. Pavarde pasirašydavęs tik savo vertingiausias publikacijas. Panašiai elgdavosi ir kiti žurnalistai. Skaitytojams turėjo atrodyti, kad laikraščiui rašo daug autorių. 
Atsinaujinusi sunki liga beveik dešimtmečiui paguldė ant patalo. Vėliau ne kartą sakys, esąs dėkingas tų metų humaniškiems redaktoriams Jonui Drevinskui ir Natalijai Bajorūnienei, nes jie jo neatleido iš darbo, davė redakcijoje kambarį ir jis galėjo rašyti straipsnius ir feljetonus, redaguoti skaitytojų laiškus, skaityti laikraščio korektūras gulėdamas. Visą savaitę praleidęs redakcijoje, tik sekmadieniams parkeliaudavo į namus (Savo atsiminimuose jis rašys buvęs vienintelis rašytojas, neturėjęs rašomo stalo, nes visas knygas parašė dėl fizinės negalios priverstas gulėti lovoje). Laikraštis jam buvo tas siaurutis lieptelis, per kurį jis žengė pirmuosius žingsnius į literatūrą. Humoreskas, o vėliau ir apsakymus pradėjo spausdinti respublikiniai laikraščiai ir žurnalai. Pagaliau 1959 metais išsipildė karščiausia svajonė - pasirodė pirmoji rašytojo humoreskų ir feljetonų knyga „Atsiknojusi lentelė." Leidybinę recenziją, rekomenduodamas knygą išleisti, parašė rašytojas satyrikas Antanas Pakalnis, netrukus tapęs artimiausiu Petro Skodžiaus draugu. 
„Mūsų draugystė, - prisimena rašytojas, - truko aštuoniolika metų. - iki paskutinio grumsto, užberto Antakalnio kapinėse ant Antano kapo." Po metų P. Skodžius buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. 
Ne kartą yra sakęs, kad jo kūrybinis palikimas gana kuklus. Tik trylika knygų. Visada rašęs tik įkvėpimo pagautas. „Kartais dirbu daug, dieną naktį, - sakė jis, - o kartais ištisais mėnesiais neparašau nė eilutės. Nesakau, kad tai gerai. Parašydamas kasdien nors po puslapį, būčiau daugiau padaręs." Jo kūryba išversta į čekų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, kazachų, azerbai džaniečių, vokiečių ir kitas kalbas. Už šiuos vertimus rašytojas daugiausia buvo dėkingas skaudaus likimo poetei ir vertėjai šiaulietei Auksei Vasaitytei, išvertusiai jo noveles į rusų kalbą. Auksė, dar vaikystėje susirgusi poliomielitu ir paralyžiuota visą gyvenimą (mirė būdama vos keturiasdešimties) praleido invalido vežimėlyje. Į kitas užsienio kalbas P. Skodžiaus novelės ir apsakymai buvo verčiami iš rusų kalba išleistos knygos „Sužeisto paukščio klyksmas" (1987 m.).
Daug metų Petras Skodžius vadovavo prie rajono laikraščio redakcijos suburtam jaunųjų literatų būreliui. Šio būrelio nariai buvo poetai Vaidotas Spudas, Konstantinas Snarskis, Jonas Strielkūnas, Vilius Mizaras, Kęstutis Nastopka, Kostas Fedaravičius, Vytautas Valionis, Danutė Balbierienė ir kiti (tarp jų ir šio rašinio autorius) tuomet dar jauni literatai. Ir vėlesniais dešimtmečiais, rengdamas laikraštyje literatūros puslapius, negailėdamas geranoriškų patarimų bandantiems kurti (jo palaikomi pirmuosius žingsnius į pripažinimą žengė poetai Alma Karosaitė, Alis Balbierius, Arvydas Valionis, Petras Balčiūnas, nuo poezijos kritiko ir tekstologo keliu pasukęs Virginijus Gasiliūnas ), rašytojas plėtė biržietišką literatūros lauką, siekė, kad kiekvienas, talento kibirkštėle apdovanotas, kuo pilniau atsiskleistų savo kūrybos žiedais. Nuolatinį jo dėmesį jautė ir „Versmės" literatų klubo nariai, ir patys jauniausieji - moksleiviai. 
Literatūrinio kelio pradžioje rašytojui atrodė, kad jo kūryboje svarbiausia yra satyra ir humoras. Tačiau parašęs keturias satyros ir humoro knygas, pajuto, kad lyrinė novelistika arčiau prie širdies, nes niekada žmogui gyvenime nebus per daug gerumo ir šilumos.
„Todėl novelėse, - yra sakęs Petras Skodžius, - teigdamas grožį, meilę, taurumą, trokštu žmogų matyti didelį, vertą savo svajonių ir laimės." Ne vienam dešimtmečiui jo kūryboje svarbiausią vietą užims rimtoji novelistika. Tačiau nenutols ir nuo publicistikos. Gal todėl, kad rašytojui visada buvo brangūs Biržai ir jų žmonės. Šios taurios meilės skatinamas jis rašė meniškas apybraižas apie ryškius pėdsakus lietuvių literatūroje ir kultūroje palikusius kraštiečius, kurie rašytoją domino ir žavėjo. Negreitai gimdavo šios turiningos, jautriai sukurtos apybraižos. 
„Apybraižoje negali pasikliauti vien literatūrine išmone, - beveik prieš keturiasdešimt metų rašė Petras Skodžius, - nes tam varžo faktai, kuriuos renkant kartais tenka įdėti daug juodo darbo. Sakysim, prieš rašydamas apybraižą apie Kazį Binkį („Palikęs pavasarių šimtą") važinėjau į Vilnių, Kauną, Papilį, kitur, lankiausi muziejuose, bibliotekose, susitikinėjau su rašytojo žmona Sofija Binkiene, jo bičiuliu poetu Antanu Miškiniu, jo buvusiu mokiniu Papilyje Juozu Vilminiu, kitais rašytoją pažinojusiais žmonėmis, kas atėmė visą pusmetį, bet kartu teikė daug džiaugsmo, kai surasdavau apie rašytoją ką nors naujo, kai pats ėmiau jį geriau pažinti ir suprasti. Panašiai buvo ir su apybraižomis „Kovos didybė amžina," „Visada siekęs ir ieškojęs," „Šnarėdamas bėga laikas" apie Kazį Jakubėną, Borisą Dauguvietį, Haliną Korsakienę."
Tie, kurie skaitė paskutiniąją Petro Skodžiaus knygą ar buvo arčiau rašytojo, žino, kokį dvasiškai sunkų paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jam skyrė likimas. Likus vieneriems metams iki pensijos, jis buvo atleistas iš darbo (naujai paskirta redaktorė pasakė, kad jai reikalingas sveikas pavaduotojas), o atgimimo metais jį dar stipriau sukrėtė „Respublikoje" pasirodžiusi rašytoją dėl sovietiniais metais parašyto straipsnio smerkianti publikacija. Prireikė ne vienerių metų, kol jautrus žmogus pajėgė atsitiesti, vėl pajusti gyvenimo prasmę, būties pilnatvę. 
Mirė Biržų miesto garbės pilietis, rašytojas ir nusipelnęs žurnalistas, ne vienos premijos laureatas Petras Skodžius 2009 metų gegužės 9 dienos rytą. Mirties išvakarėse jį aplankiau slaugos ligoninėje. Kalbėjomės apie literatūrą, prisiminėm pirmąjį biržietės gydytojos Lolitos Čeponienės poezijos rinkinį (jis pritarė, kad apie šią šiltų, jautrių eilėraščių knygą vertėjo parašyti recenziją), gėrėjomės istorinius romanus apie Biržų praeitį rašančio Valentino Dagio atkaklumu ir darbštumu (rašytojas nerimavo, kad tik nepervargtų taip įtemptai ir daug dirbdamas), sutikom, kad gerų sonetų yra Kosto Fedaravičiaus, šiaip jau rašančio daug ir skubotai, naujausioje knygoje apie gimtuosius Šklėriškius. Rašytojas pagyrė mano rašomus tekstus apie žymiuosius Biržų krašto žmones, ragino rašyti ir toliau. Jau atsisveikinus ir einant iš palatos, netikėtai ištarė: „Algi, pakalbėk prie mano kapo. Juk mes gerai sutarėm..." Pasijutau nejaukiai. Koridoriuje sutikau tėvo aplankyti ateinančią rašytojo dukrą Svają. O kitos dienos rytą, apie 8 valandą, paskambino P. Skodžiaus žmona ir pasakė, kad rašytojas mirė. 
Po trijų dienų išspausdintame nekrologe rašiau, kad Rašytoją pažinojusių biržiečių atmintyje ilgam išliks šviesiu žmogišku taurumu skambėję geri ir išmintingi žodžiai, jo patrauklios asmenybės žavesys, nes Petras Skodžius, iki pat paskutinio atodūsio likęs ištikimas Biržų žemei ir savo idealams, visuomet buvo už didelį jausmą, už tai, kad literatūra taurintų, tarnautų aukštiems idealams, kad ateities žmogus būtų bent kiek geresnis už esamą, duotų bent kiek daugiau, negu pasiima.
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-09-16 12:09
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media