Žurnalistikos istorija

Petras Algis Mikša

Žurnalo "Lietuva ir Čekija" redaktorius

Pranas Dovalga - ryškiausias ir vienintelis tokio plataus formato -žurnalistas, literatas, vertėjas - XX a. I pusės Lietuvos ir Čekijos (tuo metu Čekoslovakijos) kultūrinių, literatūrinių ryšių puoselėtojas ir ugdytojas. Beje, šalia žodžio žurnalistas reikėtų rašyti tarptautininkas.

Žurnale "Lietuva ir Čekija" (2015 m. nr. 25-27) pateikiame 27 jo įvairiais slapyvardžiais (Gratus, Pr. Gratus, P.Gr., P. Pr. ar visai nenurodant kriptonimo) rašytus straipsnius, išspausdintus „XX Amžiaus" laikraštyje (1938 m. birželio 7 d. - gruodžio 27 d. ir 1939 m. sausio 2 d. - vasario 22 d.) bei vieną analitinę studiją iš „Židinio" žurnalo (1938 m. rugpjūčio - rugsėjo nr.).

Šiuos tekstus šiandien jau galime vadinti Lietuvos žurnalistikos klasika, nes jie byloja autorių esant talentingą publicistą (ir politiką), puikiai valdantį plunksną literatą ir karštą demokratą, t.y. teisinio valstybės valdymo šalininką.

Visi tekstai sudaro harmoningą visumą ir skirti vienai reikšmingai temai - lemtingam Čekoslovakijos istorijos laikotarpiui -1938-1939 metams, kuomet Vokietijos Reicho kancleris A. Hitleris rengėsi užgrobti demokratiškiausią Europos valstybę Čekoslovakiją, o savo pažadus ir įsipareigojimus Čekoslovakijai išdavusios valstybės - Anglija, Prancūzija, Sovietų Sąjunga ir kitos - metodiškai, žingsnis po žingsnio, padėjo Hitleriui parengti užgrobimo planą pačiomis palankiausiomis Vokietijai sąlygomis.

Gyvename neramiu laiku. Žiaurų, grobikišką, teroristinį karą pradėjusi Rusija, įsiveržusi į nepriklausomos Ukrainos teritoriją (net nepaskelbusi karo!), žudo taikius šalies gyventojus , bombarduoja, apšaudo mokyklas, ligonines, vaikų darželius, įstaigas, gamyklas, gyvenamuosius namus. 2014 metais užgrobusi ir prisijungusi Krymą prie Rusijos Federacijos, elgiasi analogiškai Hitleriui ar Stalinui, kopijuodama didžiausių XX a. kraugerių diktatorių veiksmus ir dar žiauriau, ciniškai, begėdiškai meluojant visam pasauliui, kad Rusija nekariauja ir netiekia ginkluotės ir amunicijos savo teroristiniams daliniams, kurių banditiški veiksmai nesiskiria nuo islamistų teroristinių gaujų žiaurumo.

Europos Sąjungos galingųjų valstybių - Vokietijos, Prancūzijos, D. Britanijos ir daugelio kitų valstybių požiūris į šį grobuonišką žiaurų karą Europos žemyno vidury irgi labai panašus j minėtų valstybių vadovų elgesį prieš 76 metus, kada Vokietijos erdvės išplėtimo ištroškęs nacionalsocialistas Hitleris buvo pudruojamas ekonominėmis ir finansinėmis sankcijomis, derybomis (ką šiandien Putinui daro Europos Sąjungos ir Amerikos vadovai), raminamas diplomatiniais „šepetėliais"... Tos priemonės buvo neefektyvios. Putinas, kaip ir Hitleris ar Stalinas, melą lieja it vandenį iš neišdžiūstančio šulinio - kibirais ir atvirai grasina Baltijos šalims, nors jos ir priklauso NATO politinei - karinei organizacijai, kuri savo ekonominėmis ir karinėmis galimybėmis yra pajėgesnė už nusmukusios ekonomikos ir finansiškai kamuojamą Rusiją, turinčią branduolinį potencialą.

Prano Dovalgos, tuo meru dar 30 metų neturėjusio žurnalisto, analitinio aštrumo ir gilių politinių įžvalgų dėka mes šiandien turime didelės vertės publicistinį kūrinį - LAIŠKUS IŠ VIDURIO EUROPOS, kuriuos ne viena Europos tauta (čekai, slovakai ar vokiečiai) galėtų išversti į savo kalbą. Jų istoriografinė vertė nenuginčijama. Deja, neseniai mačius meilingus vokietės ir prancūzo apsikabinimus ir džiugesį, nesinori tikėti, kad tokie laiškai visiems prie širdies...

P. Dovalgos pasakojimo stilius patrauklus, sakinio mintis, prasmė tiksli, taikli, žodžiai ir palyginimai sodrūs. Analitiniai samprotavimai, įvilkti į menišką literatūrinę formą, suteikia pasakojimui savotiško magiškumo atspalvį.

Laiškų kalba netaisyta, palikta to meto rašyba, ryškesniu šriftu, praretintomis raidėmis, atspausdinti žodžiai, t.y. pabrėžti, kad jie svarbūs ir skaitytojas atkreiptų dėmesį, irgi palikti kaip buvo atspausdinti. Taisydami kalbą, t.y. priartindami prie dabartinės rašybos, sudarkytume autoriaus stilių, vartojamą leksiką, žodžiu, sugadintume dokumento autentiškumą, iškreiptume autoriaus subtilesnę mintį, todėl to buvo atsisakyta.

Toliau norisi pakalbėti apie tai, kas galėjo P. Dovalgą užimponuoti, kad jis ilgiau nei metus intensyviai siuntė savo - laikraščio spec. bendradarbio, korespondento - straipsnius į Kauną. Kodėl būtent šio katalikiškos krypties dienraščio, įsteigto 1936 m. vidury (birželio 24 d. pasirodė pirmasis numeris), specialiuoju bendradarbiu, korespondentu jis tapo?

J. Maceinienės puikioje publicistinėje knygoje „Miegantis protas, arba serganti Lietuva" perskaičiau tokius žodžius: „(...) turinčiųjų valdžią protas miega, kai yra kalbama apie gyvybiškai svarbius tautai dalykus, o pabunda tik tada, kai kalbama apie jiems reikšmingus dalykus" (p. 48).

1936 m. pradžioje „Naujoji Romuva" atspausdino Deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą". Deklaracija pradedama susirūpinimu: „Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis. Toks momentas reikalaute reikalauja sutelkti visas tautos jėgas, įtempti protus ir valią." Toliau preambulėje kalbama, jog reikia „1. apvaldyti dabartį ir 2. atverti perspektyvas į ateitį" (Kursyvas mano - P.A.M.). Autoriai (Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, Juozas Ambrazevičius - Brazaitis, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir kt.)  pirmiausia kviečia „išbristi iš gyvenamojo momento sunkumų, pergalėti mums gresiančius pavojus ir pašalinti kliūtis mūsų gyvenimo vaisingumui". Kartu intelektualai kviečia tautą kūrybiniam darbui, kuris užtikrintų spartų kultūrėjimą, pažadintų kuriamąją tautos energiją. Visi tautos nariai kviečiami susitelkti prie šio darbo.

Autoriai teigia, kad „Sava valstybė nėra tautai primesta iš viršaus, bet kilusi iš josios vidaus". Jie pabrėžia, kad „Valstybė organizuoja ir remia tautos ugdymą ir palaiko jos teigiamus charakterio savumus. Tarp valstybės ir tautos turi būti natūralus atitikimas ir glaudus bendradarbiavimas". Kalbėdami apie pirmąjį susikūrusios valstybės gyvavimo dešimtmetį, pastebi netinkamus partijų veiksmus: „partijų gilus įsirėžimas į visuomenės gyvenimą žadino nesantaiką mūsų tautoje (...)". Politiniai susigrupavimai dėl partijų interesų valstybę galėjo paskandinti pavojų sūkuryje. Politinių partijų savanaudiška politika galėjo susprogdinti visos tautos gyvenimo sritis, gal net ir religiją. Deklaracijos kūrėjai tą valstybės smukimo laikotarpį apibūdina: „liberalistinės demokratijos susmulkėjimo bei jos formų sustingimo periodas." Įvykus perversmui, buvo sustabdytas valstybės griovimas.

Deklaracijoje pasisakoma prieš autoritetizmą, jeigu jį bandoma paversti nuolatine valstybės santvarka, o tai, autorių nuomone, - „veda į sustingimą ir tautos energijos susnūdimą". O sustingimas (nesvarbu kokia santvarka) „neša valstybei mirtį, nes užmuša kūrybinę tautos energiją". Deklaracijoje teigiama, kad „aukščiausias (Valstybės) turinys yra Lietuviškoji kultūra".

Valstybė siekia tautai gėrio, kuris „yra norma visiems: tiems, kurie valdo ir tiems, kurie yra valdomi." Aiškinamos sąvokos: individas, asmenybė, jų santykis su valstybe. Kiekvienas žmogus yra individas, bet ne kiekvienas asmenybė. Liberalizmas iškelia individo reikšmę. Autoritetinėje santvarkoje individas tarnauja valstybei. Organiškosios valstybės koncepcijoje numatyta vieta ir individui, ir asmenybei: „(...) pilietis nėra aukojamas valstybei, nė valstybė nėra aukojama piliečiui", o dirbama „žmogaus asmenybei" - aiškinama Deklaracijoje.

Nagrinėdami laisvės problemą, autoriai sako, jog ji glūdi žmogaus prigimtyje. Asmenybės pasaulis yra dvasios pasaulis, o dvasios pasaulis yra laisvės pasaulis. Jos negalima išsižadėti, nei atimti, nes ji susijusi su dvasiniu pradu.

Asmens laisvė - būtina sąlyga žmogui dalyvauti kūrybiniame gyvenime, be laisvės nėra pažangos. Organiškoje visuomenėje „kiekvienas narys gyvena visumai, ir visuma gyvena kiekvienam nariui."

Teisingumas susijęs su laisvės principu. „Teisingumo paneigimas valstybėje paruošia revoliucinius sąjūdžius ir tuo pačiu pakerta valstybinio gyvenimo šaknis." Autoriai iškelia mintį, jog „Valstybės vadovybė", nelaiduodama savo piliečiams laisvės, teisingumo, tėra vien „plėšikų gauja" (Šv.Augustinas).

Trečiame Deklaracijos skyriuje, pavadintame „Lietuviškos organiškos valstybės gairės", jau pradžioje tvirtinama, kad „Lietuva neturėtų išsiskirti iš Europos tautų šeimos, bet jos forma, valdymo pagrindai turi būti lietuviški, o „įstatymai (...) neprimesti iš viršaus, nenukopijuoti iš svetimų, bet nuosekliai išaugę iš vidaus." Autoriai įsitikinę, kad „valstybė turėtų būti reformuojama ir organizuojama taip, kad ji patenkintu visos lietuvių tautos opiausius reikalus ir vyriausius siekimus, kad atitiktų mūsų tautos prigimtį ir jos gyvavimo sąlygas, kad neįpratintų lietuvių tautos būti tik iš viršaus diriguojama - valstybės nelaimių valandoje, tai patarnautų josios priešams, - bet kad ji pačią tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų vis sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę." Deklaracijos pabaigoje pažymima, kad ne vien valstybė turi būti reformuojama, bet ir valstybės piliečiai.

Laikmetis buvo sudėtingas, tarptautinė padėtis, kaip ir šiandien, neaiški - nacionalbolševikai ir nacionalsocialistai ruošėsi karui...

Čia trumpai apžvelgtos Deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" mintys ir nuostatos matyt seniai glūdėjo P. Dovalgos širdyje ir sąmonėje, išsiliedavo gal kiek kitokiais pavidalais straipsniuose, įvairiuose tekstuose, todėl ir bendradarbiavimas naujame dienraštyje, matyt, buvo ne atsitiktinis. J. Maceinienė savo knygoje „Miegantis protas, arba serganti Lietuva" rašo, jog šis dienraštis atliko deklaracijos autorių misiją - kurti organišką valstybę - „užauginti bendraminčių (...) išbudinti žmones, padėti susivokti valstybės gyvenime, atskirti gerą nuo pikto, įžiūrėti, kas yra reikšminga, paraginti juos veikti savo tėvynės labui, buvo vienas iš pagrindinių dienraščio „XX Amžius" uždavinių...", (p. 77-78).

Argi šie principai, nuostatos, uždaviniai nebuvo ir P. Dovalgos „širdies ir proto" balsas? Laikmetis reikalavo drąsių, pasiaukojančios dvasios žmonių, galinčių kurti laisvės, teisingumo ir meilės principais pagrįstą naujo tipo valstybę. Vienas iš tokių žmonių buvo Pranas Dovalga.

Dabar radijas, televizija kasdien vis praneša baisias naujienas iš žiauraus karo zona paverstos Ukrainos - žūva civiliai gyventojai: vyrai, moterys, vaikai. Sadistiškai tyčiojamasi iš belaisvių ukrainiečių. Panašius vaizdus matė mūsų tėvai ir seneliai pokarinėje, rusų okupuotoje Lietuvoje: išniekinti partizanų kūnai miestų ir miestelių aikštėse, prie bažnyčių, gatvėse... Karingas nacionalizmas ir šovinizmas šiandien vis labiau liepsnoja milžiniškas erdves valdančioje Rusijoje. Atsisėdęs į Kremliaus sostą Vladimiras Putinas seniai rengė planą - atstatyti buvusią agresyvią socialistinę imperiją. Jos žlugimas, pasak diktatoriaus, -didžiausioji XX amžiaus geopolitinė katastrofa.

Europos Sąjunga įvedė agresoriui ekonomines, finansines sankcijas, bet grobikų jokios sankcijos nesulaiko. Jungtinių Tautų Organizacija tyli, nors Ukraina yra nepriklausoma valstybė ir Rusija yra pripažinusi jos suverenitetą. Kur JTO žydrieji šalmai? Matyt, nuskrido pas žydruosius žmogeliukus, nes žalieji žudo nekaltus žmones ir su jais baugu susidurti. Hitlerio įsiviešpatavimo Europoje laikais britų lordai ir užjūrio ponai irgi gąsdino sankcijomis Reichą, kol anam atidavė demokratijos šventovę Čekoslovakiją - švelniai įgrūdo į godžius nasrus...

Sušaudyto ir sudeginto Prano Dovalgos palaikų pelenai organiškai ištirpo žemėje, kurią jis mylėjo visa širdimi, gindamas ją savo plunksna. Šie laiškai - organiška žmogaus laisvos, meile ir teisingumu alsuojančios dvasios išraiška, testamentas, ir šiandien, žvelgiant iš geopolitinės tikrovės, padėties „taškų", verčia jaudintis, nes jų aktualumas akivaizdus. Juos skaitant jaudulys nepalieka iki paskutinio žodžio. Juk tai gali įvykti ir šiandien: KARAS...

Jis jau seniai vyksta.

Pranas Dovalga

Pranas Dovaila, būsimasis žurnalistas,  vertėjas  ir antinacinio judėjimo dalyvis gimė 1911 spalio 15 dieną Laukiškių kaime, Jonavos valsčiuje. 1929-1930 metais studijavo Lietuvos universitete teisę. 1930-1933 metais - Lietuvos žemės ūkio akademijoje - žemės ūkio ekonomiką. Tačiau, studijų neužbaigęs, išvažiavo į Čekoslovakiją. Gyveno Prahoje, vėliau - Bratislavoje.

Į lietuvių kalbą išvertė nemažai čekų autorių kūrinių.

Bendradarbiavo su Lietuvos periodine spauda. Rašė į laikraščius "XX amžius", "Lietuvos Aidas", žurnalus "Židinys", "Naujoji Romuva", kitur. Lietuvos specialaus korespondento statusas leido jam bendrauti su aukščiausiais tuometinės Čekoslovakijos veikėjais.

P. Dovalga aktyviai bendradarbiavo ir įdomiame projekte: 1935 metais Čekoslovakijos žurnalas "Salon" ir Lietuvos žurnalas "Naujoji Romuva" sutarė išleisti specialius žurnalo numerius: "Salon" išleido Lietuvai, o "Naujoji Romuva" - Čekoslovakijai skirtus numerius.   

P. Dovalga, kaip žurnalistas, ypač pagarsėjo, kai 1938-1939 metais laikraštyje XX amžius" paskelbė seriją straipsnių apie Čekoslovakijos, ir visos Europos politinę situaciją, po Miuncheno sandėrio.

Hitlerininkams užgrobus Čekoslovakiją, P. Dovalga įsijungė į antinacinį judėjimą. 1939 metų kovo 15 dieną gestapas jį suėmė, įkalino. 1941 metų lapkričio 17 dieną Prahoje, Ruzynės kareivinių manieže, kartu su trejais  čekais, antinacinio judėjimo dalyviais, buvo sušaudytas.

Vytautas Žeimantas

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.