M. Barysas, ilgametis Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas (1964 -1990), dirbo net šešeriose vasaros olimpinėse žaidynėse - Tokijo, Mechiko. Miuncheno, Monrealio, Maskvos ir Seulo. Apie svarbiausius planetos sporto įvykius parašė ir išleido šešias knygas. Tik pirmąją - drauge su kitais autoriais, o paskutinioji - apie Seulo žaidynes - išėjo jau po Mindaugo mirties, daugiausia jo bičiulio dailininko Vytauto Gudelio pastangomis. M. Barysas „Tiesoje" praėjo beveik visomis žurnalistinio darbo pakopomis - nuo literatūrinio darbuotojo iki vyriausiojo redaktoriaus. Deja, 1990-aisiais jį, sulaukusį vos 55-erių, pakirto nepagydoma liga. Gal neveltui sakoma, kad žurnalisto gyvenimas - vienas trumpiausių, nes darbas - įtemptas, neramus, nervingas... Daug kolegų iškeliavo Anapilin penkiasdešimties, o keli - ir trisdešimties nesulaukė...

Kai M. Barysas buvo Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas, aš bene dešimt metų ėjau LSŽF generalinio sekretoriaus pareigas. Pasiūlė pats M. Barysas. Jo nuomone, generaliniu turėjo būti jaunas žmogus, o patogiausia ir naudingiausia, kad iš tos pačios redakcijos, kur dirba prezidentas. Keli senjorai per rinkiminį susirinkimą diskusijų metu papurštavo tokiam federacijos vadovo pasirinkimui, bet Mindaugas laikėsi kietai: „Man reikia, kad sekretorius būtų po ranka - pasakiau žodį, o jis jau raštą į Kūno kultūros ir sporto komitetą ar į pačią Maskvą operatyviai parašė..." Per balsavimą prieštaraujančių neliko... Ar nuveikiau ką nors doro tame poste? Gal taip: pakėliau Lietuvoje vykusių tarptautinių varžybų spaudos centrų autoritetą iki tokio lygio, kad spaudos barui Organizacinis komitetas skirdavo specialią sąskaitą, kuria protingai naudodamiesi galėjome pavaišinti visagalius maskviečius, o tie vėliau papildomai mūsų respublikos žurnalistams skirdavo kelialapių į pasaulio, Europos čempionatus. Tiesa, už keliones reikėdavo susimokėti savais pinigais. Bet dažniausiai tos išvykos apsimokėdavo. Vėliau papasakosiu, kaip „kontrabandą" vežiojau...

Apie sąskaitą spaudos centro bare pusiau juokais užsiminiau. O jeigu rimtai, tai lietuviškus spaudos centrus gyrė ir TSRS centrinių laikraščių, agentūrų bei žurnalų atstovai, ir užsienio žurnalistai. Visų pirma spaudai, televizijos komentatoriams būdavo skiriamos patogios vietos tribūnose, kabinose. Sklandžiai dirbdavo telefonininkės, vertėjos, operatyviai dauginome protokolus, leidome informacinius biuletenius, kuriuos spaudos centre dirbusios moksleivės ar studentės nunešdavo žurnalistams į jų vietas arenose. Dažniausiai drauge su Vytautu Gudeliu, kartais - su Broniumi Šinkūnu išleisdavome programas - tvarkaraščius. Visoms komandoms, o taip pat ir žurnalistams, organizacinis komitetas paskirdavo šefuojančias organizacijas. Žiniasklaidai (tada tokio žodžio nežinojome - aut. pastaba) dažniausiai tekdavo „Tauro" alaus darykla Vilniuje arba „Ragutis" Kaune, o taip pat sostinės Pieno kombinatas, „Pergalės" saldainių fabrikas. Ten, po trumpos pažintinės ekskursijos su gamyba, laukdavo jaukios degustacinės salės. Sporto žurnalistai ne tik vietoje, neatsitraukdami nuo gamybos, šviežių produktų paskanaudavo, bet dar gaudavo gardžių dovanėlių į namus parsivežti.

Kasmet, pakaitomis vis kitoje respublikoje, rengėme smagius Pabaltijo sporto žurnalistų sąskrydžius, keliavome po Lietuvą į susitikimus su darbo žmonių kolektyvais, žaidėme draugiškas futbolo rungtynes tarp Vilniaus - Kauno, Vilniaus - Minsko, Vilniaus - Maskvos žurnalistų. Vykdavo respublikiniai sporto žurnalistų „Auksinės plunksnos" konkursai. Nors ilgą laiką mūsų, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos narių, viso labo buvo tik apie trisdešimt, veikėme, manau, aktyviai ir garsiai!

1975 m. metais įstojau į TSRS žurnalistų sąjungą. 1979-aisiais tapau Tarptautinės sporto žurnalistų federacijos (AIPS) nariu. Tada Lietuvoje gavau ketvirtą AIPS pažymėjimą. Dabar lengva tapti AIPS nariu. Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentei Laimai Janušonytei reikia kuo daugiau narių privilioti ir mokesčių po 100 litų už dvejus metus tarptautinei organizacijai surinkti. Iš tos narystės praktiškai nebėra jokios žurnalistinės naudos. O anais laikais AIPS nariu galėjai tapti tik su Maskvos bičiulių palaiminimu. Galutinį žodį tardavo TSRS sporto žurnalistų federacijos prezidiumas ir generalinis sekretorius, tarptautinio AIPS žurnalo redacinės kolegijos narys Albertas Leikinas. Nario mokestį - apie dešimt JAV dolerių už dvejus metus už visus AIPS narius iš TSRS sumokėdavo Valstybinis sporto komitetas. Mažutis pažymėjimas turėjo didžią galią. Atvykęs į bet kurias tarptautines varžybas, pavyzdžiui, net į Europos krepšinio čempionatą Graikijoje ar Jugoslavijoje, parodęs pažymėjimą spaudos centre, galėjai gauti akreditaciją. Jeigu jų limitas išnaudotas, rengėjai įteikdavo nemokamus bilietus! Dabar tą dailų pažymėjimą galima draugams parodyti...

(Bus daugiau)

Nuotraukoje:

„Tiesos" ir „Vakarinių naujienų" krepšinio komandos po varžybų. Stovi iš kairės Vytautas Žeimantas, Eugenijus Balijonas (literatūrinis slapyvardis Eugenijus Remigijus Baltrušaitis), Leonas Braziulis, Rytis Taraila, Bronius Čekanauskas, Kęstutis Adomaitis, pritupę - neatpažintas (iš „V.N."), Juozas Špelveris, Vilius Kavaliauskas. 1976 metai

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-05-24 14:05

Atgal