2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: “Tiesos redakcijoje (4 dalis)

2016-04-23
 
"Tiesos" krepšinio komanda. Iš kaitės- Gedvydas Vainauskas, Bronius Čekanauskas, Gediminas Pilaitis, Vilius Kavaliauskas ir Vytautas Žeimantas

"Tiesos" krepšinio komanda. Iš kaitės- Gedvydas Vainauskas, Bronius Čekanauskas, Gediminas Pilaitis, Vilius Kavaliauskas ir Vytautas Žeimantas

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

Kartą, dirbdamas reporterių skyriuje, parašiau reportažą iš Kauno zoologijos sodo. Rašinį visas raudonas bosas išmetė iš puslapio. Jam užkliuvo du dalykai: kad parašiau, jog beždžionėms, apetitui pagerinti, kartais duodama išgerti vyno, ir, kad „...neseniai į Kauną atvežtas laukinis šuo Dingo..." Redaktorius šėlo:

 - Durni prižiūrėtojai žvėris alkoholiu nuodija, o Čekanauskas visai Lietuvai džiaugiasi...Jeigu laukinis šuo dingo, pabėgo nuo žioplo prižiūrėtojo, tai žodį dingo reikia rašyti iš didžiosios raidės? Marazmas...

Na, dėl tų beždžionių, tai bala jų nematė, verčiau patys prižiūrėtojai vyną išgertų, gyvūnai juk niekam nepasiskųs apetito stoka, išalkę, ės kas numesta... O štai su tuo šunimi Dingo, tai tikras kuriozas. Su stiliste tarėmės, kaip reiktų rašyti? Tas šuo niekur nedingo. Tai veislė - laukinis šuo Dingo! Parašysiu iš mažosios - dauguma skaitytojų, kaip A.Laurinčiukas, galėjo suprasti, kad šuo pasimetė... Parašiau didžiąja ir įsiutinau bosą, kuriam apskritai šunys ne prie širdies... Išbraukiau tą sakinį apie vyną, „išginiau" iš rašinio šunis ir, kelias dienas palaukęs, vėl įdėjau reportažą į redaktoriaus aplanką vizai. Praėjo, kaip per sviestą. Išspausdintą rašinį vyriausiasis  pagyrė. Toks jau buvo mūsų bosas: aštrus, emocingas, įsiplieksdavo kaip degtukas, bet ilgai pykčio užantyje nesinešiojo. Ko tikrai nemėgo, atvirai demonstravo...

Kažkodėl mūsų redaktoriui alergiją sukeldavo šunys. Bet vienam ciuciokui, o tiksliau - jo šeimininkui A. Laurinčiukas jausdavo gilią pagarbą. Tai buvo rašytojas Jonas Avyžius ir jo juodasis niufaulendas Bardas. Garsusis rašytojas ateidavo su augintiniu aplankyti „Tiesoje" dirbusios, beje, buvusios šančiokės, žmonos Irenos Litvinaitės. Tai ta pačia proga užsukdavo ir į redaktoriaus kabinetą pasišnekėti. Žinia apie Bardo vizitą žaibu apskriedavo abu redakcijos aukštus, kas netingėdavo, eidavo pasižiūrėti to linksmo vaizdelio. Sustoję priimamajame prunkšdavome į saują, pro praviras kabineto duris girdėdami, kaip mūsų bosas, išvydęs prie darbo stalo veršio didumo šunį, sukandęs dantis suokdavo: „Koks mielas tavo, Jonai, šuniukas..."  Šeimininkui paleidus iš rankų pavadį, Bardas nulapnodavo kelis žingsnius į šoną nuo rašomojo stalo, patogiai įsitaisydavo ant tokios pat juodos, kaip ir jo kailis, odinės sofos ir snūduriuodamas laukdavo kūrybinės diskusijos pabaigos.

xxx

Kas vakarą prie leidžiamo numerio budėdavo visas būrys tiesiečių. Sekretoriate dirbdavo keturiese - sekretorius, teletaipininkas, retušuotoja ir kurjeris. Tiesiogiai redagavimu ir išleidimu rūpindavosi budintysis redaktorius - redkolegijos narys, jam talkindavo skyriaus vedėjas ir „šviežia galva" - literatūrinis darbuotojas ar korespondentas. Šviežgalvis skaitydavo paskutinis jau pasirašytus puslapius, o jeigu rasdavo nedidelę klaidelę, tai ją spaustuvininkai taisydavo matricose, dažniausiai- toje vietoje neįskaitomai apgadindavo raides. Jeigu klaida arkliška, tekdavo grįžti į cechą, iš naujo rinkti metalą, keisti eilutes, lieti naują matricą. Tada jau vėlavimas garantuotas...

 Dar dirbo trys korektoriai, išleidžiantysis,tris laužytojai dėliodavo metalą - surinktus tekstus ir nuotraukų klišes... Normalų budėjimą baigdavome iki 22 valandos. Kai Maskvoje vykdavo koks TSKP suvažiavimas ar plenumas, numerį budintysis redaktorius pasirašydavo jau gerokai po vidurnakčio. Vairuotojas su redakcijos „Volga" išvežiodavo po namus.

Kitą dieną pasitarimuose, kuriuos vadindavome mišiomis, budėjusieji informuodavo kolektyvą, kaip vyko darbai, aptardavo ir įvertindavo išleistą „Tiesos" numerį. Įdomiausi, aktualiausi dienos rašiniai buvo siūlomi ir kabinami ant koridoriuje prie sienos pritvirtintos  garbės lentos. Speciali, kas mėnesį keičiama, savų žurnalistų komisija rinkdavo įdomiausias mėnesio medžiagas, o nugalėtojai pelnydavo taškus. Vyko socialistinis lenktyniavimas - kūrybinis konkursas. Metų laureatai būdavo apdovanojami specialiais prizais, pavyzdžiui, kiniškais parkeriais su auksine plunksna, premijomis. Pirmus metus nei vienas mano rašinys neužkibo garbės lentoje. Ir tų straipsnių didesnių vos vieną kitą parašiau, ant informacijų ranką miklinau. Tyliai pirmąsias kūrybines nesėkmes išgyvenau, kaip nuo vaikystės buvau įpratęs, ir nervus sau gadinau. Paskui reikalai, o gal rašiniai, pagerėjo!  

Žinoma, tuose pasitarimuose būdavo aptariamos ir klaidos - korektūros, faktinės ir kitos. Sakoma, kad nėra leidinio - nei laikraščio, nei knygos, kuriuose po budrių stilistų, žurnalistų, korektorių skaitymo neliktų bent viena klaidelė...  Mokantis žurnalistikos keli dėstytojai pasakojo apie linksmiausią prieškario Prezidento Antano Smetonos laikų korektūros klaidą laikraštyje. Rašinyje apie kilmingų Kauno ponių labdaros balių turėjo būti: „...Aukojant, geriausią pavyzdį parodė ponia Smetonienė..." Bet laikraštyje, žodyje pavyzdį, vietoje v atsirado raidė p.... Visą tos dienos tiražą ankstų rytą teko sunaikinti...

 Vyresnieji tiesiečiai su šypsena prisimindavo, kad viename lietuviškame dienraštyje buvo įsivėlusi korektūros klaida į sveikinimą su gimtadieniu pačiam Josifui Stalinui. Vietoje: „Ilgų, ilgų metų!" išėjo „Ilgų, ligų metų!"...  Kai kam teko kito darbo pasiieškoti.

Ir mes smagių klaidų paleisdavome, kuriozų neišvengdavome. Mano atmintin įsirėžė šis. Atneša vakare iš ELTOS kurjeris nuotrauką, kurioje TSRS partiniai vadai pasitinka Maskvos oro uoste kažkokią užsienio delegaciją. Vėlyvas ruduo. Visi vadovai su skrybėlėmis, tik užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka - vienplaukis. Ką daryti? Sekretoriato vyresnysis Ričardas Zacharka susiskambina su tokio pat rango „Sovetskaja Litva" atstovu, budintieji redaktoriai irgi pasitaria tarpusavyje. Nusprendžiama Gromykai uždėti, o tiksliau - nupiešti skrybėlę. Retušuotoja lengva ranka nuotraukoje „užmeta" galvos apdangalą. O kitą rytą jau kitom akim žiūrime nuotrauką ir štai ką matome: visi pasitinkantieji ir atvykusieji su skrybėlėmis, o Gromyka dar ir antrą vos matomą skrybėlę rankoje už nugaros laiko...Kažkaip tyliai tada viskas praslydo, berods A.Laurinčiukas viešėjo užsienyje, tai nei vieno budinčiojo nei galva, nei skrybėlė nenulėkė...

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-23 13:08
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Teisybė

2016-04-28 12:23

Laurinčiukas labai mylėjo ir Šepečio šunį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

rašau

2016-04-28 11:48

Apie tą skrybelę Eltiečiai kitokią istoriją pasakoja....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Virgilijus

2016-04-25 10:22

Mielas Broniau,
ačiū už šypsenas iš jaunų dienų. Šaunuolis, kad netingi prisiminimus popieriuje išguldyti. Rašyk, broleli, ir kitus paragink. Manau, kad toks Vyt, Žeimantas tikri nepatingės geriausius posmus krūvon sudėti ir tikrą skaitalų bibliją paruošęs išleis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

FFF

2016-04-24 11:56

Ir magnatas Vainauskas žaidė????

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media