2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: „Biržiečių balso“ redaktorius Jonas Mulokas

2021-04-11
 
Jonas Mulokas

Jonas Mulokas

Algirdas Butkevičius,
Biržai

 

1925 metais Biržuose leidžiamas savaitraštis „Biržų žinios" sulaukė konkurento. Balandžio 12 dieną Biržų spaustuvėje buvo išspausdintas pirmasis visuomenės, politikos, ekonomijos ir kultūros savaitraščio „Biržiečių balsas" numeris. Jo redaktoriumi nurodomas ūkininkas Adolfas Galvanauskas, tačiau faktiškai savaitraštį redagavo Biržų apskrities žemės tvarkytojas Jonas Mulokas. Jis buvo ir Biržų ūkininkų sąjungos smulkaus kredito banko darbuotojas, todėl neatsitiktinai „Biržiečių balso" redakcija buvo įsikūrusi šio banko patalpose (Biržai, Rinkos aikštė 3).
Naujojo savaitraščio leidėjai pirmajame numeryje pateikia savo programines nuostatas: „Mūsų laikraštis laikysis tiesos, teisėtumo ir artimo meilės, neslėpsime mūsų visuomenės ir atskirų jos narių ydų - blogumų, bet ir nušviesdami neperdėsime. Ir jei pastebėsime atskirų valdžios organų bei įstaigų ar šiaip pavienių asmenų neteisėtus darbus, nenutylėsime, stengdamies nediskredituoti, apšmeižti bei apkalbėti, bet nedorus pataisyti."
Pirmuosiuose „Biržiečių balso" numeriuose Jonas Mulokas, pasirašęs J. M., išspausdino išsamų straipsnį „Žemės reforma ir žemės tvarkymas," vėliau patarė kaip gauti iš valdžios žemės.
Netrukus tarp abiejų savaitraščių prasideda polemika įvairiais klausimais. Greitai ji perauga į tarpusavio kaltinimus ir nesutarimus. Po pusantrų metų „Biržiečių balsas," tikriausiai dėl lėšų stokos, nebeleidžiamas.
Apie tolimesnę Jono Muloko žurnalistinę veiklą nedaug žinoma, tačiau jo gyvenime būta įdomių situacijų.
1931 metų vasario 1 dienos „Biržų žinių" laikraščio pirmajame puslapyje išspausdintas pranešimas: „Biržų apskrities Komendanto (šias pareigas tais metais ėjo pulkininkas leitenantas Pranas Kaunas - aut. past.) nutarimu, kaipo pavojingi visuomenės tvarkai ir ramybei, pil. Jonas Gasiūnas ir Jonas Mulokas ištremiami šešiems mėnesiams į Varnių koncentracijos stovyklą".
O vos prieš porą metų (1928 m.) Jonas Mulokas kartu su Pranu Traškevičiumi ir Martynu Mažuika buvo apdovanoti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.
Pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas, ekonomistas Juozas Audėnas prisiminimų knygoje „Paskutinis posėdis" pasakoja, kad 1918 metų vasarą Virškupėnų kaimo jaunimas surengė vakarą. Vaidino komediją „Vaito piršlybos". Žmonių buvo daugybė. Iš gauto pelno už 70 markių iš Biržuose esančio Januškevičiaus knygyno prisipirko visokių knygų ir įrengė bene pirmąją kaimo biblioteką. Tais metais įsteigtos Virškupėnų kaimo „Šviesos" kuopos valdybos pirmininku tapo šio kaimo gyventojas Jonas Mulokas. Šios kuopos veikla, ypač rengiamais vaidinimais ir susirinkimais domėjosi Papilio pradinėje mokykloje mokytojavęs poetas Kazys Binkis.
1919 metais, Papilyje suorganizavus karinį dalinį, komendanto Vlado Ikamo padėjėju tapo Jonas Mulokas, o administraciniais reikalais rūpinosi iš Rusijos sugrįžęs Martynas Mažuika.
1921 metų gruodžio 19 dieną Biržuose įvykusiame septynių šaulių būrių ( Biržų, Pabiržės, Vabalninko, Joniškėlio, Žeimelio, Pumpėnų ir Vaškų - aut. past.) suvažiavime Jonui Mulokui buvo patikėtos Biržų apskrities skyriaus valdybos pirmininko pareigos. Jis rūpinosi paminklo Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę statybos reikalais. 1927 metų pabaigoje Biržų apskrities XVIII šaulių rinktinės valdyba pavedė Jonui Mulokui vykti į Kauną ir surasti dailininką, kuris apsiimtų pastatyti paminklą, su skulptoriumi aptarti paminklo projektą ir derėtis dėl kainos. Pirmiausia J. Mulokas kreipėsi pas skulptorių Petrą Rimšą ( jis paminklą kurti atsisakė ), o vėliau sutarė su Robertu Antiniu.
Jonas Mulokas su kitais biržiečiais inteligentais kūrė Lietuvių ir latvių draugijos Biržų skyrių, buvo šaulių teatro valdybos narys. Kaip aktyvus, patriotiškai nusiteikęs visuomenės veikėjas jis buvo ne kartą renkamas į Biržų apskrities valdybą.
Kaip atsitiko, kad Jonas Mulokas tapo „pavojingas visuomenės tvarkai ir ramybei"?
1931 metų sausio 25 dieną Biržuose įvyko Biržų apskrities Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos (pavasarininkų - aut. past.) kuopų atstovų konferencija. Į ją atvyko Vasario 16 - osios akto signataras, ateitininkų garbės pirmininkas, dėl savo veiklos ir kritiškų paskaitų užsitraukęs tautininkų valdžios nemalonę prof. Pranas Dovydaitis, kunigas Alfonsas Lipniūnas, kiti žymūs pavasarininkų veikėjai. Dalyvavo ir Jonas Mulokas. „Biržų žinios" rašė, kad „konferencijoje dalyvavęs vienas valstybinės įstaigos valdininkas, besveikindamas konferenciją kokio tai bankelio vardu ( Biržų gimnazijos direktorius dr. Antanas Juška prisimena, kad J. Mulokas buvęs bankelio darbuotojas - aut. past.) ir pasigyręs esąs korespondentas, kalbėjo: „Dabartiniai kanibaliukai neleidžia mums laisvai veikti, įvairiais būdais persekioja katalikiškas organizacijas. Jie gali pasididžiuoti, kad turi šautuvus ir durtuvus. (...) Mes teturime tik tvirtą tikėjimą, kuris yra tvirtas kaip plieninė pilis. Ir mes visa tikėjimu pergalėsime. Ištvirkavimas ir visi atributai tėvynės į gerą kelią neatves. Aš nenoriu būti dabartinės supuvusios valdininkijos tarpe ir nenoriu tokiai valdžiai tarnauti..."
Tikriausia šie žodžiai ir lėmė, kad Jonas Mulokas buvo pusei metų ištremtas į Varnius.
Tačiau jam buvo lemta iš stovyklos netrukus sugrįžti į Biržus.
Pagelbėjo vienerius metus pas jį butą nuomavęs gimnazijos direktorius Antanas Juška. Sužinojęs, kad už kalbą prieš tautininkus J. Mulokas tremiamas į stovyklą, A. Juška ryžosi važiuoti į Kauną pas prezidentą. Audiencijos metu jis prezidentui Antanui Smetonai papasakojo apie J. Muloką, jo nuopelnus, sakė, kad ši bausmė atrodanti per didelė. Prezidentas tuoj pat paskambino Krašto apsaugos ministrui ir pasakė, „kad, jo nuomone, Biržų komendantas perdėjęs ir kad Muloką derėtų paleisti." Antanui Juškai grįžus iš Kauno, netrukus į Biržus sugrįžo ir J. Mulokas.
Tačiau ši istorija tuo nesibaigė. Kovo 30 dieną įvyko Biržų apskrities Tarybos posėdis. ( Į jį iš 26 atvyko 22 atstovai) „Besvarstant bėgamuosius klausimus, - rašo balandžio 5 dienos „Biržų žinių" numeryje (Nr. 13) Reporterio slapyvardžiu pasirašęs autorius, - Tarybos nariai iškėlė reikalą apie Apskrities Valdybos nario p. J. Muloko, kaipo visuomenės tvarkai ir vienybei pavojingo asmens, į Varnių koncentracijos stovyklą išsiuntimo priežasčių ir aplinkybių išaiškinimą". (...) Po ilgų p. Muloko pasiaiškinimų, buvo pastatytas jam klausimas ar jis, p. Mulokas, eidamas toliau Apskrities Valdybos nario pareigas, gali garantuoti, kad incidentas, dėl kurio jis buvo išsiųstas į Varnių stovyklą, nepasikartos, į kurį p. Mulokas atsakydamas pabrėžė, kad jis negalįs garantuoti dėl ateityje galimų prie jo priekabių, nes incidentą „Pavasarininkų" suvažiavime Biržuose skaito neturėjusiu pagrindo jo izoliacijai."
Po tokio J. Muloko atsakymo Tarybos nariai pareiškė jam nepasitikėjimą ir nuo Biržų apskrities valdybos nario pareigų atleido. „Iš čia tenka daryti išvadą, - baigiama informacija „Biržų apskrities tarybos pavasario sesijai praėjus" - kad Apskrities Tarybos nariai pasireiškusią Biržuose „Krikščioniškosios" opozicijos akciją pasmerkė, tuomi pritardami vyriausybės politikai."
Tačiau tuo Jono Muloko nemalonumai nesibaigė. „Vėliau, - pasakoja Antanas Juška, - jį sužlugdė generolas Ladiga, kuriam Mulokas buvo išdavęs paskolą ir pažiravęs vekselių. Man jau išvažiavus ( Iš Biržų Antanas Juška išvažiavo 1934 metų vasarą - aut. past.) Mulokas buvo priverstas ūkelį (buvusį Biržų priemiestyje - aut. past.) parduoti ir dar susispausti, kad padengtų Ladigos skolas."
Po karo pasitraukęs į Vakarus, J. Mulokas su šeima 1949 metų kovo 22 dieną iš Neapolio imigrantų laivu išplaukė į Australiją. Laivo keleivių sąraše aptikau keturias Mulokų (dviejų Jonų, Eleonoros ir Birutės) pavardes. Jonas Mulokas mirė Australijoje 1984 metais.
Australijos Adelaidės lietuvių katalikų centre yra saugomos Lietuvos pilietybės ir reikalaujamų dokumentų kopijos. Čia yra ir Mulokų Jono ir Vytauto bei Eleonoros ir Reginos Mulokienių dokumentai. Jie, kaip ir daugelis Australijos lietuvių, kreipėsi į garbės konsulą Adelaidėje Jurgį Vytenį Jonavičių (jis Lietuvos garbės konsulu Pietų bei Vakarų Australijos valstybėse bei Šiaurės teritorijoje dirbo 1993 - 1999 metais - aut. past.), kad jiems būtų suteikta Lietuvos pilietybė.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 17:20
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Henrikas

2021-04-21 09:43

Įdomus rašinys. Regionuose buvo daug įdomių žurnalistų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media