Žurnalistikos istorija

Tęsinys. Pradžia 2017 04 06

Gerda  Giedraitytė Gudjurgienė

Nemoki užsienio kalbos - pasitrauk...

Papūtus Atgimimo vėjams, akimirksniu išsilakstė idėjinis partkomas, persidažė ir ne vienas prisišliejo prie sąjūdiečių, tapo „patriotais", bankininkais, verslininkais, firmų prezidentais. Buvusieji apsivilko raudonus, geltonus ir kitų spalvų švarkus, „persiorientavo"  ir, lyg burtų  lazdelei mostelėjus, atsivėrė  jiems turtų skrynelė. Buvę kuklūs ir paprasti miesto vykdomojo komiteto, įmonių ir įstaigų tarnautojai, gamybos planų ir socialistinio lenktyniavimo rezultatų išvarginti įmonių vadovai, atkuto ir nemažai jų tapo turtuoliais, oligarchais, dabar pagarbiai vadinamu elitu.

Tokių pakeitusių spalvą sovietinių kadrų priviso beveik visose atgimusios Klaipėdos įstaigose. Ypač įspūdingai jie atrodė miesto savivaldybėje.  Tik visiškai neseniai į juos kreipdavomės „draugas" ir staiga jau „ponas".

Tačiau atėjęs į redakciją „atsisveikinti" paskutinysis LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius verkšleno nežinąs, kas dabar jo laukia, ar gaus kur nors darbą?..  Bet, pasirodo, be reikalo gąsdinosi - juo pasirūpino partijos draugai jau spėję prasibrauti į Atgimimo valdžios viršūnes sostinėje.

Žiupsnelis istorijos. Rusakalbėje Klaipėdoje Sąjūdžio daigeliai buvo silpni, tačiau pirmieji požymiai pasirodė 1987 m., kai LKP leido perduoti filharmonijos pastatą katalikų bendruomenei. (1961 m. buvo atimtas bažnyčios  pastatas, tad jo grąžinimą klaipėdiečiai sutiko džiugiai patriotiškai). Pakėlė bures ir klaipėdiečiai. Jau 1989 m.  buriuotojai buvo išlydėti į laisvės žygį per  Atlantą, o po kelių metų  „ Lietuvos" jachta išplaukė į kelionę po pasaulį. Pagausėjo ir spaudos gretos - mūsų redakcijos patalpose rado prieglobstį  antrasis Sąjūdžio savaitraštis „Mažoji Lietuva". Visi skubėjome į iškilmes prie muzikinio teatro, kur 1988 m. spalio 20 d. pastato bokšte buvo iškelta tautinė vėliava. O 1990 m. balandžio 13 d. buvo išrinkta  sąjūdietiška  Klaipėdos miesto taryba. Uostamiestis pabudo, gatvės tapo šviesesnės, pasirodė žmonės ne sovietiniais veidais ir apranga. Jie elgėsi laisvai, maloniai bendravo ir miestiečiai jau nebijojo būti kalbinami.

Sensacija buvo ir redakcijoje, kai pasirodė skrybėlėta viešnia iš Amerikos žurnalistė Snieguolė Zalatorė. Apie tokias gražias skrybėlaites, kokios puošė  Snieguolės galvą, tarybinė moteris galėjo tik pasvajoti. Kai ji skriedavo gatve, praeiviai sukdavo galvas į jos pusę ir lydėdavo nustebusiais žvilgsniais. Nieko panašaus  klaipėdietės ilgus metus nebuvo matę...

O mus, žurnalistus, viešnia stebino medžiagos rinkimo ir rašymo maniera... Sovietmečiu mieste užsieniečiai buvo reti svečiai, pamatę juos  vietiniai net sustodavo ir spoksodavo pravėrę burnas. Užsienio jūreiviai dažniausia buvo vežami į interklubą - saugumiečių lizdą, kurio durys  tik kai kuriems žurnalistams buvo atidarytos.

Vieni pirmųjų mieste pasirodė buvę šio krašto gyventojai, vadinamieji memelenderiai, nostalgijos turistai, vis dažniau sutikdavome lietuvių išeivių iš Amerikos, Kanados, Australijos ir kitų tolimų šalių. Žurnalistams darbo buvo per akis, vos spėjome kalbinti šiuos malonius ir kultūringus žmones. Su ašaromis akyse jie atsakinėjo  į mūsų klausimus, kartais gal ir keistokus, nuoširdžiai džiaugėsi laisva Lietuva.

Vieną 1990 m. rugpjūčio dieną pasklido gandas, kad į Klaipėdą atvyko ypač garbus svečias. Mūsų laikraštis paskelbė, kad uostamiestyje vieši Valdas Adamkus, JAV Vidurio Vakarų regiono gamtos apsaugos administratorius, Vilniaus universiteto garbės daktaras, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio lavinimo ir sporto sąjungos pirmininkas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įgaliotinis Amerikoje. Drauge su  V. Adamkumi susipažinti su Klaipėda ir  Neringa atvyko vienas geriausių Amerikos vandenų specialistų iš Čikagos Vacys Šaulys. Garbūs svečiai ir valdžios vyrai labai skubėjo, bet stebuklingai pasisekė patekti į laivą ir lydėti į Neringą. V. Adamkus buvo sužavėtas Neringa, Jūrų muziejumi ir akvariumu, pasidžiaugė Klaipėdos biologinio nutekamųjų vandenų valymo įrenginių statyba, tačiau vandens plotus  nuo Girulių iki Klaipėdos pavadino ekologijos katastrofa. Sakė: „aš žinojau, kad pas jus sunki padėtis, bet radau blogiau, negu tikėjausi". Taip ir pavadinau  trumpą pokalbį su garbiu svečiu.

Visas miestas sugužėjo, kai vokiečio Heinzo Radzwilo iniciatyva Teatro aikštėje buvo atstatytas paminklas Klaipėdos simboliui - Taravos Anikei. 

Ne kartą  teko pasitikti keltą iš Liubeko, kuriuo atplaukdavo ponia Erna  Bodendorf su labdaros siunta Lietuvos miestų ligoninėms, vaikų globos namams, gaisrininkams, menininkams ir  kitoms paramos laukiančioms organizacijoms. E. Bodendorf vadino Liubeko ambasadore Lietuvai. Beje, jos dvarininkų tėvų sename malūne Raseinių rajone, Maslauskiškių kaime, buvo filmuojamos scenos filmui „Niekas nenorėjo mirti".

Atgimusi Klaipėda, lyg veidrodyje, atsispindėjo mūsų laikraštyje.                                                     Gyvenimas virė, neskaičiavome darbo valandų, atrodė, kad iš naujo gimėme. Drąsiai važiavome į Neringą, jau nereikėjo leidimo ir dokumentų netikrino sovietų kareivis. Grožėtis ir fotografuoti jūrą galėjome nors ir visą naktį - kareiviai nevaikė su šunimis ir neareštavo. Jokios cenzūros, jokios partijos kontrolės, tik eik ir dirbk, fiksuok gyvenimo istoriją. Pasirodė ir savaitgalio leidinys laisvalaikio skaitymui tokiu pačiu pavadinimu „Klaipėda".

Į uostamiestį plūdo užsieniečiai su kuriais reikėjo kalbėti anglų arba vokiečių kalba. Tokios problemos nebuvo su išeiviais lietuviais. Tad, kai tapo įpročiu miesto savivaldybėje spaudos konferencijas vesti anglų kalba be vertėjo, Lietuvos televizijos korespondentas a. a. Albertas Liukpetris paprašė išversti į lietuvių kalbą, išgirdome, kad tie, kurie nemoka užsienio kalbos - turi pasitraukti iš gyvenimo... Suprask - iš žurnalistikos.

Ne vieta ir ne laikas buvo aiškinti jaunai valdininkei, kad  gūdžiu sovietmečiu užsienio kalbos mokymasis buvo nepageidaujamas dalykas ir kai kam kėlė net įtarimą... Todėl niekas per daug ir nesiveržė mokytis. Į užsienius nekeliaujančiam ir su užsieniečiais nebendraujančiam tarybiniam žmogui jos neprireiks, galvojo žmonės. Tad  ir   liko vyresnieji „nemokyti". Užtat neblogai kalbėjome rusiškai. Kai kurie dar ir šiandien negali šios kalbos užmiršti... (Tiesa, išsilaisvinus, moksleivių tėvai jau rūpinosi, kad jų vaikai mokėtų užsienio kalbą).

Vyresnieji pasijutome pažeminti. Gyvenimas pasikeitė staiga ir reikėjo viską pradėti iš naujo. Jau minėjau ką apie šį kadrų virsmą pasakė žymus žurnalistas ir rašytojas L. Tapinas: 1991- 1993 metais buvo iššluota senoji žurnalistų karta ir į laikraščius plūstelėjo jaunimėlio iš gatvės, šiek tiek pažįstančio raides, bet neturinčio supratimo, kas yra žurnalistika.

Šis žiaurus kadrų virsmas manęs  dar nepalietė, tačiau pasidaviau pagundai - kvietimui dirbti spaudos atstove Klaipėdos miesto savivaldybėje. Kas yra tas spaudos atstovas ir ką jis turi veikti, anuomet mažai kas išmanė. Tokia  pareigybė tik atsirado, žengė pirmuosius žingsnius, tad buvo galima tik nutuokti, ką reikės dirbti. Per ilgus darbo metus redakcijoje miestą, įmones, organizacijas ir jų vadovus pažinau neblogai, tad maniau, kad informuoti gerokai pagausėjusią miesto žiniasklaidą apie savivaldybės ir mero veiklą didelių problemų nebus. Miesto savivaldybės meru buvo išrinktas vienos politinės partijos atstovas, visuomenei beveik nežinomas žmogus, tad kai kurie žurnalistai vieni kitų klausinėjo, kas jis toks, iš kur atėjo? Aš taip pat  apie  jį tik girdėjau. Jau sėdėjau savivaldybėje savo darbo vietoje, bet meras susipažinimo pokalbiui nekvietė. Bandžiau pati pas jį patekti, bet korespondentams „draugiška"  aštriadantė sekretorė neprileido. Kam jis jums reikalingas, klausė? Kai reikės, pats pakvies, aiškino. Netrukus pastebėjau, kad savivaldybės vadovas nemėgsta žurnalistų, vengia jų, nesiseka jam bendrauti. Kartą net prašė „gelbėti" jį nuo labai smarkios televizijos korespondentės. Matyt šis nenoras bendrauti su plunksnos broliais nuo vadovo persidavė ir pavaldiniams. Kai kurie patogiose kėdėse sėdintys jauni arogantiški departamentų, skyrių vadovai nusiplūkusius korespondentus siuntinėjo vieni pas kitus. O žurnalistai reikalavo informacijos.  Padėtis darėsi tragikomiška ir, kaip sakoma, be išeities.

Kompiuterizacija dar tik prasidėjo ir, pirmiausia, kompiuteriai atsirado departamentuose, o visuomenės informavimo skyriui, kaip nekeista, kažkodėl  vis buvo neprieinami, tad padėtį gelbėjo  pasirodęs technikos „stebuklas" - faksas. Supratau, kad  visagalės sekretorės užkardos neįveiksiu, tad pasinaudojau čia kažkada dirbusio kolegos ir pakliuvusio į  tokią pačią istoriją šmaikščiu patarimu: informaciją jis rinko kabinetuose, koridoriuose, prie kavos puodelio, rūkymo patalpoje, persimesdamas  žodeliu kitu su valdininku „ant laiptų" ir visur, kur tik pasisekdavo prakalbinti žmogų. Ir tikrai atsivėrė žinių skrynelė. Išgirdau ir pamačiau, kaip naujokai bei pažįstami buvę partiniai ir nepartiniai vykdomojo komiteto darbuotojai ,  tapę sąjūdiečiais bei keičiantys partijas net nespėję apšilti, dabar jau tapę merijos valdininkais, sukosi, kaip vijurkai, tvarkydami privatizacijos, viešųjų pirkimų, konkursų, postų dalybų ir kitus asmeniškus bei tarnybinius reikalus ir reikaliukus.

Dažni, bet „sunkiai" sugaunami svečiai iš tolimosios sostinės savivaldybėje buvo ir klaipėdiečiai, respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Žurnalistai gaudė juos interviu, bandė iškvosti, kas jų padėjėjai į kuriuos galėtų kreiptis, kad ryšys su spauda  būtų operatyvesnis ir glaudesnis,  bet tai buvo paslaptis, žinoma tik „rinktiniam" bičiulių rateliui. Sklido gandai ir gandeliai, kur ir kuo įdarbinamos deputatų ir valdininkų žmonos ir vaikai, ir visi kiti giminaičiai, kad  „prichvatizuojami" marių ir jūrų turtai,  dalijami žemės sklypai, pajūryje uždaromos vaikų poilsio stovyklos ir ten valdžios  vyrai ir moterys statosi privačius namus ir t.t. Sparčiai kalėsi nelygybės daigai...  

Žodžiu gyvenimas virė ir kunkuliavo, medžiagos per akis, tik imk ir rašyk. Pabandžiau ir aš kartą padėti merui „priversti" dirbti vieną tinginį departamento vadovą. Darbo, kurį jis turėjo atlikti, terminas jau seniai baigėsi, o jis beveik nei nepradėtas. Kiekvieną susirinkimą meras linksniavo šio departamento vadovo pavardę, reikalavo atlikti užduotį, bet šis nė iš vietos. Sėdi, šypsosi ir „kabina makaronus" susirinkimo dalyviams. O šie irgi sėdi, replikomis svaidosi, visiems linksma. Nutariau netylėti, ėmiau ir parašiau į laikraštį. Tikėjausi, kad ponas direktorius susigės ir „pasitaisys". Pasirodo,  pasielgiau naiviai. Kitą dieną išsikvietė vicemeras ir įspėjo, kad kelti trūkumų spaudoje - nereikia... Apsiribojo „patarimu" daugiau taip nedaryti. Bet labai prikibti negalėjo, nes buvau laisva ir apolitiška.

Laikas, lyg sraunaus upelio vanduo, nučiurleno greitai. Baigėsi partijos valdžios kadencija, o kartu su ja baigėsi ir mano „politinis pasitikėjimas"... Į valdžią  atėjo nauja partija ir prasidėjo... postų dalybos ir  vadovų „galvų kapojimo" vajus.  Viskas kartojosi, kaip ir praėjusį kartą  po rinkimų keičiantis valdžioms. Tas pats vicemeras, kuris visai neseniai draudė man rašyti į laikraštį apie kai kurių savivaldybės kadrų darbo trūkumus, per naktį   „perbėgo" į kitą  partiją ir vėl užėmė aukštą postą naujos  valdžios viršūnėje.  Ir toks jis buvo ne vienas.

Grįžau į savo redakciją,  tik ir ji jau buvo ne tokia,  kokią prieš keletą metų palikau. Bet tai jau kita istorija, kurią pasilieku sau...