Žurnalistikos istorija

Česlovas Skaržinskas

Pabaiga. Pradžia 2017 03 16, 2017 03 23

Ir tuomet, ir nūnai, praėjus 25-eriems metams nuo tų skaudžių įvykių, liko daug neatsakytų klausimų: kodėl tuometė Lietuvos generalinė prokuratūra patraukė baudžiamojon atsakomybėn tik Šalčininkų rajono autonomininkus? Juk už atskiro Vilniaus krašto teritorinio darinio kūrimą, kitą antivalstybinę veiklą buvo paleistos ne tik Šalčininkų, bet ir Vilniaus rajonų bei Sniečkaus (dabar Visagino) miesto tarybos. Žodžiu, kodėl buvo teisiami tik penki Šalčininkų rajono tarybos nariai? Išskyrus Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto pirmąjį sekretorių Leoną Jankelevičių, kiti autonomininkai - Šalčininkų statybinės organizacijos pirmininko pavaduotojas Ivanas Kucevičius, Vokės valstybinės įmonės komunistų partijos partinės organizacijos sekretorius Karlas Bilansas, rajono kolūkio Za rodinu (už tėvynę) komunistų partijos partinės organizacijos sekretorius Janis Jurolait, rajono Dainava kolūkio pirmininkas Alfredas Aliukas - tebuvo smulkios žuvelės.

Lenkų autonomiją norėta steigti ant Sovietų sąjungos komunistų partijos platformos. Ir pagrindiniai tokios Maskvos idėjos uoliausi vykdytojai buvo tuomečiai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išrinkti Vilniaus krašte, Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius. Būtent jie susilaikė balsuodami dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nepasirašė 1990 m. Kovo 11-osios Akto. Šie autonomijos vedliai iki 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo toliau aktyviai bandė Lietuvoje steigti atskirą teritorinį darinį. Aprimo tik pralaimėjus pučui Maskvoje. Bet vėliau kai kurie jų aktyviai veikė kaip Lietuvos lenkų organizacijos nariai. Irgi drumstė vandenį. Vėliau pati lenkų organizacija nuo kai kurių aršių autonomininkų atsiribojo ar juos nustūmė į šalį. Antai Šalčininkuose į valdžią atėjo nuosaikesni, geranoriškesni, sukalbamesni lenkų tautybės atstovai. Šalčios žemėje pirmaisiais smuikais ėmė griežti iki tol šešėlyje buvę Lietuvos lenkų organizacijų nariai: Juzefas Rybakas, Leonardas Talmontas, Zdislavas Palevičius (pastarasis iki 1991 m. ėjo Šalčininkų rajono komjaunimo komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas) ir kiti.

Gaila, neturėjau galimybės Šalčios žemėje stebėti šių procesų. Darbavausi Vilniuje. Sugrįžau į Šalčininkus, bet trumpam, tik po dešimties metų. Įdomu buvo susitikti su tuo metu Šalčininkų rajono mero pareigas einančiu J. Rybaku, kurį gerai pažinojau, kai dirbau Lenino priesakuose. Jis iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo tuomečio Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. J. Rybakas maloniai priėmė pasikalbėti. Atrodė, kad jis principingai, valstybiškai reaguoja į savo krašto iššūkius. Apgailestavo, kad iš Šalčininkų, kaip, beje, ir iš kitų Lietuvos rajonų, bėga jauni žmonės darbo ieškoti į Vilnių, Vakarų valstybes. 2000-ųjų pradžioje Šalčininkuose nedarbas siekė net 24 proc. - buvo vienas didžiausių Lietuvoje. J. Rybako paklausiau, kaip dabar šalčininkiečiai vertina praėjusius ir dabartinius Lietuvos įvykius, kaip į juos atsiliepia?

- Kaip ir kitų rajonų gyventojai. Kad ir kokia politinė ar kitokia akcija šalyje vyktų, mūsų rajono gyventojai labai aktyviai dalyvauja...

Meras kalbėjo aptakiai. O man rūpėjo, ką J. Rybakas mano apie buvusius autonomininkus? Tačiau tiesiai neatsakė į klausimą - jis nenorėjo ar jam nepatogu buvo prisiminti anuos įvykius, nes pats dalyvavo viename autonomininkų suvažiavime Vilniaus rajone, Mostiškėse. Mano kolega Alfredas Girdžiusas J. Rybaką nufotografavo tame suvažiavime. Taigi, be galo buvo smalsu po daugelio metų vėl nuvykti į Šalčininkus. Lankiau parduotuves, kavines - sąmoningai kreipdavausi lietuviškai. Visur pardavėjos, padavėjos, kad ir su akcentu, atsakydavo lietuviškai, ko būtum nesulaukęs iki 1991 m. Nors ir nūnai mieste išgirsti lietuvių kalbą nėra įprasta, tačiau padėtis keičiasi. O anuo metu, paklausę lietuviškai, būtume išgirdę piktai rusiškai:

- Čevo chočis (ko nori)?

***

Kitų apsilankymų Šalčininkuose metu šioje žemėje nudžiugino ir baltarusių tautinis atgimimas. Sovietmečiu ir dar iki 1992 m. jie tarsi ir nepastebimi buvo. Iš buvusių autonomininkų kalbų, žiniasklaidos paprastas lietuvis iš Lietuvos glūdumos, niekada nebuvęs Šalčininkuose, galėjo susidaryti įspūdį, kad Šalčios žemėje gyvena vieni lenkai (net iki šiol kai kurie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjai bando piršti tokią mintį). Bet pasitelkime statistiką: 2011 m. Šalčininkų rajone gyveno 26 858 lenkai. Tai sudaro 77,75 proc. visų rajono gyventojų. Lietuvių - 3 746 (10,84 proc.), rusų - 1 858 (5,38 proc.), baltarusių - 1 162 (3,36 proc.). Dar gyvena ir ukrainiečių, romų ir kitų tautybių žmonių. Tai labai mišrus pagal tautybes rajonas. Taigi, toli gražu ne vieni lenkai čia gyvena.

Nūnai Šalčios žemėje, be lenkų, lietuvių, ir baltarusiai vis labiau girdimi, pastebimi. Jie įkūrė savo kultūros židinį - Šalčininkų baltarusių kultūros centrą. Ne vienus metus jam vadovavo Piotras Molofejus. Jį, kaip literatą (rašė eilėraščius), pažinojau dar dirbdamas rajono laikraščio Lenino priesakai redakcijoje. Atrodo, tada buvo nuoširdus pašnekovas: kalbėdavomės apie literatūrą, dalyvaudavome literatų sambūriuose. Tuose susitikimuose skambėjo eilės lietuvių, lenkų, rusų kalbomis. Tada P. Molofejus ėjo Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto instruktoriaus pareigas. O įsigalėjus autonomininkams, kai iš partkomo buvo išprašytas jau minėtas Vytautas Adamonis, P. Molofejus tapo šio komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju. Buvau jį sutikęs autonomininkų siautėjimo metu, tada tiesiai šviesiai paklausiau:

- Kaip čia, Piotrai, nutiko, kad susidėjai su autonomininkais?

- Negavau kito darbo, neturėjau pasirinkimo, - bandė teisintis Piotras.

Nežinau, kaip tada iš tikrųjų buvo. Apie P. Molofejų girdėjau visokių kalbų. Bet po Maskvos pučo pralaimėjimo P. Molofejus kardinaliai pasikeitė (ar aplinkybės privertė pasikeisti) - jis ėmė telkti savo tautiečius, juos kultūrine veikla integruoti į Lietuvą! Štai kaip būna! Tuomet Šalčininkų baltarusių kultūros centro vadovas samprotavo apie keistą iki Lietuvos nepriklausomybės buvusią savo tautiečių padėtį Šalčios žemėje. Jis savo pamąstymais net savotiškai sužavėjo. Tada ilgai diskutavome su P. Molofejumi: ar iš tikrųjų šiame rajone gyvena tiek mažai baltarusių ir tiek daug lenkų? Ir štai kodėl abejojome. Iš 1920-1939 m. lenkų Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos okupacijos istorijos žinome, kaip dvidešimt metų trukusi polonizacija pažeidė ne tik lietuvių, bet ir baltarusių tautinę struktūrą. Antai, kaip dalis lietuvių Šalčios žemėje staiga tapo lenkais (Banel, Mažul, Latvis, Voišnis ir t. t.). Panašus nutautinimas vyko ir Vakarų Baltarusijoje. Raginta jokiu būdu neįsileisti baltarusių kalbos į bažnyčią, nes vienintelė lenkiškumo atrama pakraščiuose - lenkiška katalikų bažnyčia. Taip savo laiške 1987 m. spalio 23-25 d. Lodzėje jėzuitų iniciatyva surengtai konferencijai Baltarusiai, lietuviai, ukrainiečiai, lenkai - vienijimosi prielaidos rašė baltarusių katalikų dvasininkas Vladislovas Černiavskis. Dvasininko laiškas buvo šauksmas širdies, įskaudintos prievartos, užgulusios baltarusių tautą:

- Svetimos maldos, svetima bažnyčia, svetimas tikėjimas, svetimi kunigai, svetima Dievo motina ir Ponas Dievas svetimas, nes atneštas lenkų, - rašė jis.

Beje, po karo nutautinti baltarusiai labai plūdo į Šalčininkų rajoną - gausiausiai - į Eišiškes - tuometį rajono centrą. Didžiausią atvykėlių dalį sudarė vadinamieji partiniai ir ūkiniai aktyvistai (beje, vėliau tokių aktyvistų buvo ir lietuvių, kuriuos komunistų partija siuntė dirbti į Šalčininkus). Beveik visi jie užsirašė (ar užrašė?) lenkais, iš pat pradžių priešinosi Lietuvos valstybės atkūrimui. Tai kas gi tie atvykėliai: ar iš tikrųjų jie lenkai, ar nutautėję baltarusiai? Iki lenkų okupacijos Vakarų Baltarusijoje visi kalbėjo tik baltarusiškai su lenkiškų ir rusiškų žodžių priemaiša. Po prostu nūnai gausiai kalbama Šalčios žemėje. Tai nėra lenkų kalbos tarmė - atvykėliai save kildina iš lenkų. Ir dažnas kaipmat įsižeidžia, suabejojus jo tautybe. Bet ar iš tikrųjų tiek daug lenkų gyvena šiame rajone? Be abejo, didesnė rajono gyventojų dalis yra lenkai. Žinoma, atvykėlių iš Baltarusijos reikalas, kokią tautybę rašyti dokumentuose, tačiau negalima nepastebėti, jog jie kalba, mąsto, liūdi po prostu. Apskritai, tiek šio krašto lenkai, tiek baltarusiai savo paprastumu, nuoširdumu primena dzūkus - labai panašios gyvenimo tradicijos, papročiai. Ko irgi negalima nepastebėti.

***

Regis, Šalčininkuose praleistas mažas gyvenimo tarpsnis, tačiau atrodo, kad tame miestelyje gyventa ištisas šimtmetis. Tiek įvairių įvykių būta! Į didelį romaną vargu ar sutalpintum. Likimas dažnai pasuka laiką atgal. Iš naujo apmąstau tuos įvykius. Pasižiūriu, ką tuomet rašiau. Nūnai į kai kuriuos dalykus gal kitokiu kampu žiūrėčiau. Tada netrūko revoliucinio patoso, radikalumo. Bet išsikovojus laisvę, iš pradžių visada taip būna. Nuo tų įvykių praėjo daugiau kaip dvidešimt penkeri metai. Kas per tą laiką pasikeitė Šalčininkuose? Apmaudu, įvyko mažai pokyčių. Šalčininkų, beje, kaip ir ne vieną Lietuvos rajoną, slegia sovietinio mąstymo ir atbulinių veiksmų paveldas. Tas baisus palikimas - tarytum kupra - iki šiol stingdo visą mūsų valstybę. Kad ir demokratiški rinkimai, bet tą patį žmogų, dažnai su sovietine kupra, renkame iki gyvos galvos... Kitaip tariant, nekuriame valstybės, o ją apraizgome naujais draudimais, apribojimais. Vis dažniau susimąstai: ar mes iš tikrųjų Marijos žemėje gyvename. Gal veikiau - stipriai apsėstojo raudonojo šėtono? Ką jau kalbėti apie Šalčininkus. Šis kraštas iki šiol liko savotiškas rezervatas, atsilikęs ir izoliuotas nuo Lietuvos visuomeninio, kultūrinio gyvenimo. Kaskart pakalbame apie ekonomines ar kitokias programas Rytų Lietuvai, bet be kalbų toliau nepažengėme. Labai keista, kad šalia sostinės besiglaudžiantis rajonas - labiausiai atsilikęs, iki šiol neintegruotas į Lietuvą. O blogiausia - labai mažai bendraujame su šio krašto žmonėmis. Vakarų šalyse tokios vietovės prie sostinės klesti. Užuot spręsdami ekonomines, švietimo ir socialines šio krašto problemas, Lietuvos buvusios ir esamos valdžios žmones tiesiog įvėlė į begalinę diskusiją dėl kelių raidžių rašymo nelietuviškais rašmenimis ar dvikalbių lentelių prie namų kabinimo teisėtumo. Ta proga prisiminiau istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko žodžius, pasakytus viename žiniasklaidos portale:

- Mes patys kišame sau koją, neišspręsdami lenkų tapatybės klausimo, nenorėdami bendrauti su savo lenkais ir konfliktuodami dėl to, kad norime įgrūsti į jų pavardes čekiškas raides. 1697 metais Lietuvoje lenkiškas, kitaip tariant, lotyniškas raides buvome įsivedę įstatymu. Radvilos save vadino Radziwiłłowie, Vytautas Didysis nerašė savo vardo kitaip, kaip su W, tą pačią Bibliją lietuviai skaitė lotyniškais rašmenimis - su W, Q ir X.

Ko bijoma - sugrius Lietuva? Esame ES ir NATO narė. Tai įpareigoja mus būti civilizuota valstybe. Bet manau, jei ir toliau kartosis tokia pati situacija, kuri Šalčininkuose tęsiasi nuo 1990-ųjų: ten Naujieji metai ir toliau bus sutinkami skirtingai - 11 val., 12 val. ir 1 val. Kitaip tariant, Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos laiku...