2019 m. balandžio 20 d., Šeštadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Šimkūnas: pirmieji visuotiniai Lietuvos prezidento rinkimai ir žiniasklaida

2019-02-12
 
Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas,
LŽS narys

Istorinė statistika

 

1993 metų vasario 14 dieną buvo renkamas ketvirtasis Lietuvos prezidentas. Tuo metu dirbau Lietuvos radijuje, apie rinkimus teko daug šnekėti.
Po Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Antano Smetonos, kuriuos rinko Valstybės Taryba arba Seimas, šį kartą Prezidentą rinko balsavimo teisę turintys Lietuvos gyventojai.Tai buvo didžiulio dėmesio Lietuvoje ir pasaulyje susilaukęs įvykis. Dėl Prezidento posto varžėsi net 7 įvairių partijų bei visuomenės atstovai: Algirdas Brazauskas, Stasys Lozoraitis, keturi Kazimierai - Antanavičius, Bobelis, Uoka, Petraitis ir aktorius Remigijus Vilkaitis. Į antrąjį rikimų turą pateko Algirdas Brazauskas ir Stasys Lozoraitis Iš 2 558 000 turinčių teisę balsuoti rinkimuose dalyvavo 2 111 735 arba 78,6 proc. rinkėjų. Už A. Brazauską balsavo 1 210 517 arba 60,1 proc., už S. Lozoraitį 767 345 arba 38,1 proc. rinkėjų. Aktyviausiai rikimuose dalyvavo Šakių (82,2 proc.), Neringos (89,3 proc.), Rokiškio (85,9 proc.), Palangos (85,8 proc.), Pasvalio (83,8 proc.) rinkėjai. Daugiausia balsų A. Brazauskas gavo Vilniaus, Pakruojo, Radviliškio, Švenčionių rajonuose, S. Lozoraitis - Radviliškio, Trakų, Šiaulių, Molėtų rajonuose.
Abu kandidatai aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, daug keliavo po Lietuvą, nors šioje srityje S. Lozoraitis gerokai lenkė A. Brazauską, kuris aplankė 19 miestų, o S. Lozoraitis - 29, turėjo 90 susitikimų su rinkėjais, o S. Lozoraitis - 200, pasakė 70 kalbų, o S. Lozoraitis - 100, nuvažiavo 3 680 kilometrų, o S. Lozoraitis - 8 000 km.
Po rinkimų abu kandidatai rinkimų kampaniją įvertino kaip korektišką ir demokratišką.
Iš visų buvusių sovietinių respublikų Lietuva viena paskutiniųjų išsirinko savo Prezidentą, nors Nepriklausomybę paskelbė pirmoji. Prezidentus jau turėjo Rusija, Ukraina, Estija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Azerbaidžanas, Armėnija, žodžiu, dauguma buvusių sovietinių respublikų. Lietuva bene ilgiausiai svarstė, ginčijosi, rengėsi rinkimams, kol pagaliau baigė formuoti visas nepriklausomos valstybės institucijas.

 

Atgarsiai

 

Vos buvo paskelbti rinkimų rezultatai, abu pretendentai surengė spaudos konferencijas. Kas buvo jose kalbama netrukus sužinojo ne tik Lietuva, bei ir pasaulis. Spaudos konferencijas tiesiogiai transliavo Lietuvos radijas ir televizija. Dar tą pačią dieną apie tai prabilo ir užsienio radijo stotys, nes pranešimus perdavė gausus būrys užsienio korespondentų. Štai „Amerikos balsas" transliuoja savo bendradarbio Rimanto Kanapienio pranešimą: „Šiąnakt apie 3 valandą nakties Stasys Lozoraitis nusiuntė Algirdui Brazauskui sveikinimo laišką, kurį jis paskelbė spaudos konferencijoje. Jame sakoma: „Sveikindamas Tamstą su pergale, noriu palinkėti sėkmės mūsų valstybės nepriklausomybės ir demokratijos stiprinimo darbe. Aprimus rinkiminei kampanijai, lietuvių tauta galės vieningai paremti šias pastangas. Su gilia pagarba. Lozoraitis" „Laisvosios Europos" radijo korespondentas Audrius Siaurusevičius užrašė pirmąjį Algirdo Brazausko interviu užsienio radijui. Algirdas Brazauskas kalbėjo: „Pagrindinė priežastis, paskatinusi mane iškelti savo kandidatūrą Prezidento rinkimuose buvo Seimo rinkimų rezultatai. Kada mes gavome Seime daugumą ir bevažinėjant po Lietuvą teko susidurti su daugeliu žmonių ir aš mačiau jų nuotaikas, jų norą, aš pajutau, kad reikia balotiruotis į Prezidento postą, nors aš dažnai svarsčiau galimybę pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos." „Laisvosios Europos" radijo korespondentai Kęstutis Jokubynas ir Aušra-Marija Jurašienė parengė plačią užsienio spaudos apžvalgą, kurioje analizuojami Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatai.Daugelis politikos analitikų tvirtina, kad Algirdui Brazauskui padėjo Vytauto Landsbergio ir Sąjūdžio nesugebėjimas spręsti šalies ekonomikos problemų. Prancūzijos dienraštis „Figaro" nurodo, kad per trejus nepriklausomybės metus Lietuvos pramonės gamyba sumažėjo perpus. Kadaise pavyzdingas žemės ūkis paklupdytas ant kelių. Infliacija viršija 1000 proc. per metus. Šioje nusiminimų atmosferoje Algirdas Brazauskas pasirodė kaip išeitis.Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine"plačiai išdėstė abiejų kandidatų požiūrius į ūkio atgaivinimo reikalus, kurie buvo skirtingi. Stasys Lozoraitis pasisakė už šoko terapiją, Algirdas Brazauskas - už perėjimo į rinkos ūkį sušvelninimą ir laikiną dotacijų pratęsimą. Londono dienraščio „Guardien" korespondentas Džonatanas Stilas aprašo Lietuvos žemės ūkio problemas. Jis nurodo, jog skubus ir beatodairiškas kolūkių išardymas buvo šokas žemdirbiams. Kolūkius daug kur ardė sukčiai, žiūrėdami tik savo kišenės. Žemės ūkio gamyba nusmuko dviem trečdaliais.Tad ar bereikia stebėtis, kad žmonės balsus atidavė Algirdui Brazauskui. Pasak Vokietijos dienraščio „Welt", nors Stasio Lozoraičio idėjos skambėjo protingai, tačiau jose slypėjo perdaug naujovių, nepasverto šuolio į šiuolaikinį Vakarų pasaulį. O didieji šuoliai, kuriuos jau išbandė Sąjūdis, lietuviams nusibodo. 1993 02 18 „Laisvosios Europos" radijas transliavo pokalbį su Amerikon grįžusiu Stasio Lozoraičio rinkimų štabo vadovu Valdu Adamkumi. Į klausimą, kas labiausiai įsirėžė į atmintį pavažinėjus po Lietuvą, Valdas Adamkus atsakė: „Bendras įspūdis buvo slegiantis. Neįsivaizdavau, kaip sunkiai yra įklimpusi Lietuvos provincija, būtent kaimas, kadangi ten viešpatauja tikrai labai sunkios dienos. Susidūriau su žmonėmis, kurie neteko darbo provincijoje, juos slegia sunki ekonominė krizė. Tad kai žvelgiu į rinkimų rezultatus, nė kiek nesu nustebęs."
Lietuvos rinkimams daug dėmesio skyrė Rusijos žiniasklaida. 1993 02 16 radijo stotis „Golos Rosiji" visą komentarą paskyrė rinkimų rezultatams, nurodydama, kad Algirdui Brazauskui laimėti padėjo Lietuvos kompartijos atsiskyrimas „ nuo poemose apdainuotos, principingos, kietakaktės KPSS, nepakenčiančios oponentų ir puolančios į isteriją vos išgirdus Algirdo Brazausko, Boriso Jelcino, Aleksandro Jakovlevo pavardes".

 

Atsakomybės našta

 

Po to, kai Algirdui Brazauskui buvo oficialiai įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimas, kai Prezidentas atsistatydino iš LDDP vadovo posto, prisiekė Konstitucinio teismo teisėjui, o Vilniaus Arkikatedroje, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero koplyčioje monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pašventino naująją Prezidento vėliavą, netrukus ji suplevėsavo viršum Seimo rūmų pietinės dalies, kur įsikūrė laikinoji Lietuvos Prezidento rezidencija. Prezidentas Algirdas Brazauskas sugrįžo į tą patį kabinetą, kuriame jam teko dirbti po 1992 metų Seimo rinkimų, kai jis buvo išrinktas Seimo pirmininku ir laikinai ėjo Prezidento pareigas. 1993 metų kovo 23 - 30 dienomis šiame kabinete teko įrašinėti į diktofoną ilgą Prezidento Algirdo Brazausko pasakojimą apie jo kelią į Prezidento postą. Pradėjome nuo rinkimų. „Į juos ėjau be entuziazmo, be kokio nors potraukio,- sako Prezidentas,- o paprasčiausiai suvokdamas, kad reikia eiti. Per tuos porą mėnesių, laikinai eidamas Prezidento pareigas, aš pajutau atsakomybės naštą, pamačiau gausybę reikalų, neatidėliotinų problemų, kurias reikia operatyviai spręsti. Reikėjo formuoti vyriausybę, kuriai sutiko vadovauti buvęs vicepremjeras Bronislovas Lubys. Pasikeitė 10 ministrų iš 16. Reikėjo skirti naujus žmones į Valstybės kontrolieriaus, Valstybės saugumo tarnybos postus. Ne viskas buvo priimtina opozicijai, teko ilgai tartis, svarstyti."
Rinkiminės kampanijos metu išvažinėjęs visą Lietuvą, dalyvavęs daugelyje susitikimų su rinkėjais, Algirdas Brazauskas negalėjo likti abejingas toms problemoms, su kuriomis susiduria Lietuvos žmonės, „ labiausiai norintys ramybės, pastovumo, santarvės, rimties".
Rinkimų kampanijos metu Algirdui Brazauskui teko išgirsti įvairiausių, dažnai nepagrįstų priekaištų. Pirmiausia, kad priklausė kompartijai, dirbo jos CK, nors ten vadovavo ekonomikai. „Maskva buvo labai nepatenkinta, kad aš į CK atėjau ne per partines struktūras,- sako Prezidentas,- ko buvo kategoriškai reikalaujama, o tiesiog iš ūkinės veiklos, iš Plano komiteto. Aš užsiiminėjau sąjunginės priklausomybės ūkiu, susijusiu su kariniu pramoniniu kompleksu. Tai buvo didelė praktika man, ir tada aš pamačiau visišką socialistinio ūkio beprasmybę."
Kitas priekaištas - kolaborantai. „Tie kolaborantai kaip galėdami stengėsi padėti Lietuvai išlikti, - sako Prezidentas.- Ką mes turime šiandien Lietuvoje - tai pastatyta kolaborantų. Ir Seimo rūmai, ir Operos-baleto teatras, ir daugelis kitų stambių objektų. O kaip juos mes statėme? Apgaudinėdami Maskvos pareigūnus, girdydami juos, maudydami pirtyse. Šitaip pavyko atstatyti visus teatrus, sukurti Rumšiškių muziejų, pradėti restauruoti architektūrinius paminklus, nors visa tai daryti buvo griežtai draudžiama."
Prezidentas pasakojo, kad visus priekaištus ir kritiką jis priima ramiai, nėra piktas ir kerštingas, nes tenka dirbti su visais, atsižvelgti į visų nuomonę, nors tenka iš daugelio patirti įtarumą ir nepasitikėjimą.

 

„Būčiau žuvęs drauge su visais..."

 

Kai kas sako: jeigu 1991 metų kruvinąjį sausį valdžioje būtų buvęs Algirdas Brazauskas, o ne Vytautas Landsbergis, okupantai būtų pasiekę savo tikslą. „O kur argumentai? - klausia Prezidentas. - Jų nėra. Nedrebėjau aš Kremliuje, kai mane puolė pikčiausios jėgos, nedrebėjau Sausio 13 - ąją, būčiau žuvęs drauge su visais, kurie tuomet buvo AT, Vyriausybės rūmuose, jeigu pučistai būtų ėję iki galo. Buvau vienas iš pirmųjų įrašytas į sąrašą tų, kuriuos reikia sudoroti".
1991 metų vasario mėnesį, vos praėjus kelėtai savaičių po kruvinų įvykių Vilniuje, Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas ir Domijonas Šniukas nuvažiavo į Maskvą, tikėdamiesi atgauti turtą, kuris buvo grubiai desantininkų ir burokevičininkų pagrobtas. „Mus priėmė Michailas Gorbačiovas, - pasakoja Prezidentas,- noriai kalbėjosi su mumis, nusivedė į atskirą kambarį, vaišino kava prie apskrito stalo. Jautėme, kad jį kažkas slegia, kad jis nori išsišnekėti. Apie turto grąžinimą kalbėti nenorėjo, kažką žadėjo, tačiau niekas nebuvo ištęsėta, nes viską sprendė aparatčikai. Informavome jį apie kruvinus desantininkų darbus, apie taikių gyventojų šaudymą ir traiškymą tankais. Jis sakė nieko nežinojęs, tik naktį jam paskambino (supratau, kad V. Kriučkovas) ir pasakė, kad Lietuvoje žūsta žmonės. M. Gorbačiovas sakė pakilęs iš lovos ir ėmė aiškintis... Supratau, jis gavo melagingą informaciją apie lietuvių elgesį. Visais kanalais: iš KGB, GRU ir iš M. Burokevičiaus." 
Vėliau Algirdui Brazauskui Aleksandras Jakovlevas pasakojo, jog buvo įtikinęs Michailą Gorbačiovą po Sausio 13-osios įvykių skristi į Vilnių, padėti gėlių prie kiekvieno žuvusiojo karsto. M. Gorbačiovas sutiko, jau ruošėsi kelionėn, tačiau kai rytą pas jį vėl apsilankė A. Jakovlevas, M. Gorbačiovas pareiškė turintis daug neatidėliotinų reikalų ir skristi į Vilnių negali... Nesugebėjo atsispirti CK aparatui, KGB, kariniam pramoniniam kompleksui.
„Dabar, žvelgdami atgal į tuo įvykius, - sako Prezidentas Algirdas Brazauskas, - matome, kaip daug tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis priklauso nuo vadovaujančių politikų elgesio, nuo jų moralės. Yra tvirtinančių, jog politikai nereikalingas moralumas, jog galima pateisinti bet kokius metodus siekiant abejotinų tikslų. Su tokiai politikais nesinori turėti reikalų. Mane žavi politikai, kurie moka politikuoti, kuriems svetimi apgaulės, šmeižto, drąstiškų priemonių metodai, kurie neliguistai reaguoja į kritiką, viską daro apgalvotai, argumentuotai."
Tapęs Prezidentu , Algirdas Brazauskas pirmiausia aplankė Daniją ir Islandiją, valstybes, kurios pirmosios pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Nepasitvirtino kai kurių oponentų tvirtinimai, esą tapęs Prezidentu Algirdas Brazauskas nuvairuos Lietuvos vairą į Rytus. Būtent Prezidentui Algirdui vadovaujant Lietuva įstojo į ES ir NATO, ėmė plėtoti dalykinius ryšius su Vakarų valstybėmis.
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-26 14:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media