2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Aloyzas Baronas: žurnalistas, redaktorius, rašytojas

2020-07-17
 
Aloyzas Baronas

Aloyzas Baronas

Algirdas Butkevičius,
Biržai
„Retai kuris nors žmogus galėjo telkti savyje tiek talentų, kaip Aloyzas, ir dar tokių nepaprastų, - rašė apie A. Baroną jo bičiulis gydytojas Petras Kisielius. - Jis poetas, beletristas, žurnalistas, humoristas. Visus šiuos talentus bent iš dalies paliudija keliasdešimt jo parašytų knygų". 
Tačiau daug metų vienas iš produktyviausių lietuvių išeivijos rašytojų Aloyzas Baronas Lietuvos skaitytojams buvo nežinomas. Dokumentinių apybraižų apie knygnešį Jurgį Bielinį, poetą Vincą Stonį, rašytojus Rojų Mizarą ir Petrą Rusecką autorius, poetas ir literatūros tyrinėtojas Jonas Petronis man rašė, kad Lietuvoje, sovietams viešpataujant, vienintelis A. Barono knygų skaitytojas buvęs Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerijos spaudos ir informacijos skyriaus vedėjas Vytautas Kazakevičius. „Kartais nuo karto jis „Pergalės" žurnale, laikraštyje „Gimtasis kraštas", kituose leidiniuose publikuodavo išeivijos gyvenimo apžvalgas, recenzuodavo išeivijos knygas, kai ką perspausdindavo. 1968 metais „Gimtajame krašte" Vytautas Kazakevičius per kelis numerius išspausdino Aloyzo Barono romano „Vieniši medžiai" ištraukas, sujungdamas jas savo komentarais. Juose teigiama, kad A. Barono kūryba yra labai gausi ir įvairi, tačiau iš jos nuolat kyšančios klerikalinės ir nacionalistinės tendencijos".
1979 metais, pasirodžius pirmajam biobibliografinio žodyno „Lietuvių rašytojai" tomui, kuriame buvo pateikta glausta informacija apie Aloyzą Baroną ir jo parašytas knygas, šio produktyvaus mūsų kraštiečio kūrėjo vardą priminiau „Biržiečių žodyje". Netrukus iš rašytojo gimtojo Vabalninko mane pasiekė vienos vabalninkietės (prieš dvidešimt metų mirusios - aut.past.) pasipiktinimas ir nuostaba: kaip galima prisiminti vardą žmogaus, kurio kūryboje be prieškarinės Lietuvos ir lietuvių išeivijos buities, moralės problemų - ryškios ir antitarybinės tendencijos. O kitaip ir negalėjo būti, nes jo jaunesnis brolis Benjaminas žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę partizanų būryje, sesuo Janina su motina buvo ištremtos į Vorkutą, tėvas priverstas slapstytis apleistoje Žaliosios girios sodyboje. „Tad Aloyzas Baronas, - jau po jo mirties prisimins išeivijos rašytojas Česlovas Grincevičius, - bolševikus keikdavo kiekviena proga ir negalėdavo atleisti tiems, kurie su jais per daug broliavosi". 
Daugelį metų kartu su Aloyzu Baronu „Draugo" dienraštyje dirbęs poetas Kazys Bradūnas vienoje „Laisvosios Europos" radijo parengtoje laidoje kalbėjo, kad iš arti turėjo progą stebėti Barono darbštumą ir tvirtą principingumą, nekompromisinį jo plunksnos neatlaidumą Lietuvos okupantui. Todėl Baronas buvo vienas iš labiausiai Lietuvoje puolamų lietuvių rašytojų. Pasak Bradūno, Baronas, būdamas tikras liaudies žmogus, buvo kietas riešutas bolševikų kūjui, aštri ašaka, kurios okupantas nenurijo. 
Tikriausiai niekas nemanė, kad 1917 metų gruodžio 12 dieną Vabalninke, Martišiūnų gatvės gale stovėjusiame, baltomis langinėmis pasipuošusiame Anelės ir Mykolo Baronų namelyje gimęs Aloyzas Baronas taps rašytoju. Skurdi buvo jo vaikystė, todėl, kaip rašoma po mirties žmonos Nijolės rūpesčiu išleistoje jo novelių knygos „Trisdešimt istorijų suaugusiems" įžangoje, „jo mokykla buvo tėvų pasakojimai, motinos dainos ir giesmės, apylinkės gyventojų linksmumas, pokštai ir taiklūs posakiai". Vaikas būdamas labai norėjo mokytis. Tačiau gimnazija buvo nepasiekiama svajonė. Septynias vaikystės vasaras praleidęs su piemens botagu ir knyga rankoje, po daugelio metų prisimins: „Mano širdis galėjo plyšti nuo verkimo, kai šeimininkas vežė savo dukteris į gimnaziją. O aš vis laukuos prie gyvulių, su knygomis užantyje... Tikėjausi, gal sekančiais metais, bet ir sekančiais metais įvyko tas pat"... Aloyzo tėvas Mykolas, mūrininkas, buvo nuoširdus ir mielas žmogus, daugelio miestelio gyventojų gerbiamas už jo daromą gerą naminį alų. Motina Anelė - gyva, pilna sąmojaus moteris, kurios sukurtas linksmas istorijas kartodavo visas miestelis. Todėl nenuostabu, kad ir Aloyzui neprireikė nuo mažens šmaikštesnio žodžio kišenėje ieškoti. Vaikas būdamas jis parašė pirmuosius eilėraščius, kuriuos netrukus pradėjo spausdinti vaikų laikraštėliai. 1931 metais dvisavaitiniame žurnale vaikams „Žvaigždutė" buvo išspausdinti net keturi A. Barono eilėraščiai. Po daugelio metų rašinyje „Apie kasdienybę" jis prisimins, kad eilėraščius pradėjęs rašyti „nusižiūrėjęs" nuo taip pat iš Vabalninko kilusio Leonardo Žitkevičiaus, kuris parodęs, kaip juos rašyti. L. Žitkevičius ir vėliau skatins Aloyzą Baroną kurti, negailės jam patarimų, Vokietijoje, savo redaguojamuose „Žiburiuose" spausdins A. Barono noveles. Nenutruks šių dviejų rašytojų draugystė ir Amerikoje. Čia Leonardas Žitkevičius parašys to paties likimo bičiuliui skirtą penkių eilėraščių ciklą „Su Aloyzu Baronu". 
Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą ir kurį laiką padirbėjęs pieninėje, A. Baronas išvažiavo mokytis į Kauno amatų mokyklą. Vėliau dirbo ginklų dirbtuvėje, o vakarais lankė suaugusių gimnaziją, kurią baigė 1941 metais. Porą metų Kauno universitete studijavo techniką, o paskui literatūrą. Rašė eilėraščius. Vabalninkietis rašytojas ir žurnalistas Vladas Būtėnas, vėliau bene geriausias Barono bičiulis Čikagoje, prisimena, kad pas ilgametį Vabalninko kleboną Matą Kirlį, į platų klebonijos sodą vasaromis susirinkdavo atostogų suvažiavusi miestelio ir apylinkių moksleivija ir studentija, daugiausia ateitininkai. Čia jis pirmą kartą ir išgirdęs iš Kauno atvažiavusį Aloyzą, skaitantį savo poeziją. „Kai iš Kauno, - rašo V. Būtėnas, - į Vabalninką atostogoms grįždavo Aloyzas Baronas ir iš to pat miestelio kilęs kitas humoristas - Leonardas Žitkevičius, čia ir gimdavo naujosios satyros, po to pasiekdavusios Kauną ir išsisklaidydavusios po visą Lietuvą. Pvz. „Dvi švilpynės, vienas tonas, čia Berlynas, ten Maskva, viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva", arba „Anglai į Reichą bombas vis grūda, sako, užmuškim tą blakę rudą"...ir t.t." 1943 metų kovo mėnesį uždarius universitetą, A. Baronas redagavo „Pogrindžio kuntaplį" (išėjo 3 numeriai), rašė politines satyras, žinomas ir vabalninkiečiams. 
Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne 1944 metai, kuomet sovietinė armija pradėjo iš Lietuvos stumti vokiečius. Aloyzas Baronas kartu su kitais jaunuoliais buvo pagautas ir priverstas kasti vokiečių kareiviams apkasus. Šitaip prasidėjo sunkus ir pavojingas gyvenimo etapas, užtrukęs beveik metus. Buvęs Aloyzo Barono draugas, vėliau Rytų Uralo lagerių kalinys Zigmas Pavilonis 1991 metų gegužės 16 dienos „Trimite" rašė: „Vieną 1945 metų sausio pabaigos dieną su Aloyzu Baronu nešėme ant pečių sienojų bunkeriui statyti. Pamažu lingavome link statomo objekto. Aloyzas priekyje, aš iš paskos. Netikėtai priekinis sienojo galas trinktelėjo į žemę, vos ir manęs neparbloškė, petį užgavo. Pamaniau, kad Aloyzas paslydo ir suklupo, tačiau apsirikau, viskas buvo blogiau: klaidi kulka pataikė į koją, jis liko gulėti, kol bus suteikta pagalba. Aloyzą išgabeno į ligoninę, o mus šiek tiek vėliau „išvadavo" sovietai". 
Šitaip Aloyzas Baronas pateko į Vakarus. Iš Berlyno atvykęs į didžiausią amerikiečių zonoje Hanau perkeltųjų asmenų stovyklą, studijavo Frankfurto Getės universitete teisę ir filosofiją, rašė eilėraščius ir noveles. Redagavo satyrinį laikraštėlį „Irklo kotas", su Bernardu Brazdžioniu ir Leonardu Žitkevičiumi spausdino eilėraščius vaikams skirtame žurnale „Gimtinės žiburiai", bendradarbiavo žurnaluose „Studentų dienos, „Aidai", savo kūrybą skaitydavo literatūros vakaruose. 
1949 metais atvyko į JAV. Apsigyveno Čikagos priemiestyje Cicero. Dirbo fabrike, o vakarus, sekmadienių rytmečius skirdavo kūrybai, knygoms. „Tas atima daug laiko, - rašys laiške savo bičiuliui J. Baužiui, - todėl niekada negulu anksčiau kaip dvyliktą valandą. Kartais šeštadieniais nė iš kambario (vėliau save vadins savaitgalio rašytoju - aut.past.), nes, norint ką nors padaryti, reikia daug ko išsižadėti". 1950 metais už novelę „Srovė", kurioje panaudotas rezistencinės kovos motyvas, jis gauna pirmąją Čikagos lietuvių literatūros draugijos įsteigtos novelės premiją. Tikriausiai šio įvertinimo paskatintas Čikagos ateitininkų moksleivių susirinkime pasiūlo tiems, kurie domisi literatūra, stoti į jo globojamą literatūrinį būrelį. „Jeigu ir nebūsite rašytojai, - kalbėjo susirinkime A. Baronas, - tai bent išmoksite būti gerais skaitytojais." Dar 1947 metais Vokietijoje rotoprintu buvo atspausdinta jo knygelė vaikams „Kačiukai". 1951 metais išleidžiama pirmoji novelių knyga „Žvaigždės ir vėjai". Ją dedikuoja broliui Benjaminui, žuvusiam pokario metais kovose su sovietiniais okupantais. Tais pačiais metais pasirodė novelių romanas „Debesys plaukia pažemiu", vėliau buvo parašytas romanas „Užgesęs sniegas" (1953 m.), knyga „Antrasis krantas" (1954 m.), romanas „Sodas už horizonto" (1955 m.). 
Iš savo 62 gyvenimo metų Aloyzas Baronas net 43 metus atidavė žurnalistikai. Pradžia buvo 1937 metais, kuomet jis pradėjo spausdinti ne tik pirmuosius savo literatūrinius bandymus, bet ir korespondencijas bei straipsnelius. „Draugui" rašyti pradėjo nuo 1949 metų. „Apie 1950 metus, - straipsnyje „Rašytojas laiko tėkmėje. Aloyzo Barono gyvenimo kelią ir kūrybą pasekant," - rašo rašytojas Vytautas Volertas, - pradėjo rodytis nenuobodžiai rašyti, drąsa iškaišyti jo (A.Barono) straipsniai, atkreipę skaitytojų dėmesį, nors kai ką ir supykdę."
Toliau V. Volertas, apibūdindamas Aloyzą Baroną kaip žurnalistą, rašo, kad „tikrasis žurnalistas nepataikauja nei sau, nei aplinkai, nei pažįstamiems. Už tai keičiasi jo trumpalaikiai draugai ir pasekėjai, nors jis visada turi tikrų bičiulių ir tikrų priešų. Antrieji gerbia už mintį; pirmieji mėgdami, antrieji nekęsdami. Žurnalistikoje A. Baronas šio kelio laikosi be didelių pastangų. (...) Jis vien ateina tiesiai, trumpai ir aiškiai pasakyti tai, kas jam ir kitiems tuo momentu rūpi, todėl jo temos kasdienės, aktualios." 
1955 metais A. Baronas pakviečiamas dirbti į „Draugo" redakciją. Čia dirbo iki mirties, 26 metus. Buvę jo bendradarbiai tvirtina, kad kūrybai šis darbas nebuvęs parankus: dieną reikėjo redaguoti straipsnius, pačiam rašyti, rinkti žinias, jas ruošti spaudai. „Draugui" jis parašė apie 3000 straipsnių, recenzijų, aprašymų, vedamųjų įvairiausiomis temomis, kurių daugelis ir šiandien aktualūs. Tačiau buvo ir laisvų vakarų, susitikimų su išeivijos veikėjais, įdomiais žmonėmis. Čia dirbdamas su Nijole Narbutaite, lankiusia jo vadovaujamą literatūrinį būrelį, sukūrė šeimą, išaugino du sūnus - Gintarą ir Saulių, tapo iškiliu išeivijos rašytoju, parašė 26 įvairaus žanro knygas (kartu su vertimais į anglų ir latvių kalbas - daugiau kaip 30). Tai romanai, apysakos, novelių rinkiniai, religinės legendos, monografijos, eilėraščiai. Nepamiršo ir satyrų, kurias dažniausiai skaitydavo pobūvių programose, „kur į jo kūrybą buvo žiūrima kaip į patiekalą, skirtą užsigardžiavimui ir nuotaikos pataisymui, ją veikiai po to pamirštant". („Lietuvių egzodo literatūra".)
Jo iniciatyva „Draugo" dienraštyje atsirado dr. S. Aliūno (toks buvo A. Barono slapyvardis) puslapinė antraštė „Spygliai - dygliai", džiuginanti skaitytojus kiekviename šeštadieniniame laikraščio priede. Šį humoristinį skyrių jis dažniausiai pats vienas ir prirašydavo. Bronius Kviklys, 13 metų dirbęs kartu su A. Baronu „Draugo" dienraštyje, pasakoja, kad Aloyzas kažkaip sugebėjo pasijuokti iš mūsų blogybių, neįžeisdamas bet kurio asmens. Ir tik retas humoro eilučių paliestas užsigaudavo. Tačiau per visą ilgą redagavimo laiką nei humoro skyriaus redaktoriui, nei dienraščio leidėjams nebuvo teisme iškelta nė viena byla." Bronius Kviklys prisimena, kad Aloyzas Baronas, nors ir nebaigęs kurios nors žurnalistikos mokyklos, buvo įgijęs visus gero žurnalisto privalumus, buvęs labai apsiskaitęs, atidžiai sekęs ne tik išeivijos, bet ir pogrindžio, okupuotosios Lietuvos valstybinę ir laisvųjų kraštų spaudą. Perskaitęs beveik visus išleidžiamus grožinės literatūros veikalus, publicistinius raštus. Vedamuosiuose straipsniuose publicistiškai kėlęs lietuviško gyvenimo aktualijas, kasdien daug laiko skirdavęs žinioms rinkti, atsiųstoms korespondencijoms taisyti, iliustracijoms bei jų parašams ruošti. Žinoma, toks intensyvus, varginantis darbas nebuvo dėkingas jo literatūrinei kūrybai. Paklaustas žurnalisto, kaip redakcijoje dirbant tas techniškas kasdieninis darbas atsiliepiantis kūrybai, rašytojas atsakęs: „Dirbtuvėj kartais, dirbdamas neatsakingą darbą, gali net pagalvoti apie charakterius ir veikėjus, ir iš viso smegenys pailsi. Dirbdamas redakcijoj turi rūpintis, ir dar labai įtemptai, laikraščio tobulumu, nes tai didelė atsakomybė prieš skaitytoją". Minint A. Barono mirties dešimtmetį, Česlovas Grincevičius „Draugo" dienraštyje išspausdintame rašinyje „Dešimt metų be Aloyzo Barono" rašys: „Mokėdavo taupyti laiką. Ne sykį sakydavo: „Kol atvažiavau į darbą (iš Cicero), per tą pusvalandį sugalvojau naują siužetą novelei ar vaizdeliui.". Paskui, vidurdienį, kai kiti redaktoriai eina gerti kavos ir pajuokauti, jis, nugriebęs valandėlę, iškart jau ir tarškina ką buvo sugalvojęs. Ir taip namie ir darbe per kelias dienas ir pasidaro kūrinėlis".
Daug laiko A. Baronui tekdavo skirti ir techniškiems dienraščio paruošimo bei laužymo, iš dalies spaustuvės darbams. Bendradarbiai prisimena, kad ir čia jis buvęs sumanus, greitai priimantis sprendimus, atidus, punktualus ir pareigingas spaudos darbuotojas. „Gerai prisimenu, - rašo Bronius Kviklys, - kada jis jau smarkokai sirgdamas, paskutiniais gyvenimo metais punktualiai atvykdavo į redakciją. Net ir tada, kai karo metais sužeista koja atsisakydavo jam tarnauti ir kai normaliose aplinkybėse toks ligonis turėjo būti jei ne ligoninėje, tai namie, Aloyzas punktualiai atvykdavo į redakciją, kartais net sunkiai laiptais užlipdamas į antrąjį aukštą."
Pats A. Baronas daug dėmesio skyrė žurnalistiniam meistriškumui. Šia prasme įdomus ir reikšmingas jo straipsnis „Rašytojas ir žurnalistas. (2) Skirtumai ir panašumai‘ (‚Ateitis," 1962, Nr.6, p. 140 - 141). Dažnas žurnalistas turi susiformavęs savo stilių. A. Baronas iš stiliaus reikalauja, kad „ jis nebūtų sunkus, nuobodus, kad jis būtų gyvas, įdomus, nešabloniškas, savo negyvumu ar luošumu pražudęs geras žurnalisto mintis." Jei žurnalistas tas pačias stilistines priemones, vaizdus ir žodžius vartoja metai iš metų, jis tampa nuobodus. „Žurnalisto stilius, - sako A. Baronas, - turi būti pagaunantis, ir geriau nelauktas, negu išdirbtas, pažįstamas, nors ir įmantrus. Geriau ne šabloniškas stilius, bet kiekvienam straipsniui pagal paskirtį, nes viena nuotaika turi atsispindėti rašant nekrologą, kitaip turi skambėti vestuvių aprašymai. Ir dar kitaip politiniai svarstymai." 
Žurnalistas skaitytoją informuoja, todėl turi būti taupus žodžiui, „neturi dalyko apsunkinti, apkrauti nereikaingais žodžiais, o tarti kondensuotai ir tiksliai. Nuobodi, suvyniota į daugelį šalutinių sakinių mintis žurnalistą gali sunaikinti. (...) Klaidinga nuomonė yra ta, kad kas daug ir plačiai parašo, tas yra žurnalistas. (...) Ne kiekis, bet kokybė galioja ir rašte, daugiau negu bet kur nors kitur. Ištęstos korespondencijos arba reportažo daugelis neprisiverčia skaityti, nes bereikalingos įvadinės ar paaiškinamos tirados vargina skaitytoją ir žudo straipsnio patrauklumą." 
Aloyzas Baronas akcentuoja, kad žurnalistas turi būti kūrybingas, nes „nieko nėra nuobodžiau, kaip skurdus stilius, seklus protavimas, dėstymas visiems žinomų minčių, šabloniškas tų pačių sakinių kartojimas. Tokio slogutį keliančio žurnalizmo pavyzdžių apsčiai okupuotos Lietuvos (priminsiu - šie žodžiai rašyti 1962 metais - aut. past.) spaudoje. Ten nuolat minima šviesūs horizontai, nuostabūs spaliai, žmogaus didybė ir kita visa išpūsta ir manekeniškai negyva ." Svarbu informacijos tikslumas ir jos pateikimo operatyvumas. „Jeigu ir ne taip įdomiai parašyta, - tvirtina A. Baronas, - bet greitai ir tiksliai, yra svarbiau negu paieškotai ir įdomiau, bet vėliau, nes pirmoj vietoj žurnalistikoj yra informacija, o ne poezija."
Intensyviausiai Aloyzas Baronas reiškėsi stambiojoje prozoje ir novelistikoje. „Dauguma ankstyvųjų novelių ir romanų pagrindinių veikėjų yra jauni vyrai iš ramaus Lietuvos miestelio, pasaulinio karo metu išplėšti iš namų - išvaryti kasti vokiečiams apkasų pačioj pafrontėj, arba sugaudyti vergų darbui badaujančioj arba bombarduojamoj Vokietijoj", - šitaip pirmojo A. Barono kūrybos dešimtmečio herojai apibūdinami veikale „Lietuvių egzodo literatūra". Meniškiausia ir brandžiausia iš karo tematikai skirtų A. Barono knygų - memuarinis romanas „Lieptai ir bedugnės". Apie jį išeivijos kritikė Viktorija Skrupskelytė yra pasakiusi, kad „čia atsiveria turtingas, kontrastingomis emocijomis nuspalvintas autoriaus vidinių pergyvenimų pasaulis". Ši knyga, premijuota „Draugo" dienraščio premija, išversta ir į anglų kalbą. Angliško vertimo recenzentui į akis krito ramūs Lietuvos gamtos vaizdai, perduoti su „šiaurės europiečio subtiliu jautrumu", kaip kontrastas karo absurdui. Ši jo knyga buvo puikiai įvertinta ne tik vietiniuose laikraščiuose, bet ir geriausiame JAV literatūros žurnale „Saturday Review". (Tai buvo vienintelis į šį žurnalą patekęs lietuvių rašytojas. - aut. past.) Laiške šios knygos į anglų kalbą leidėjui rašytojui Stepui Zobarskui Baronas rašė, kad jam „malonu pamatyti savo pavardę šalia Steinbecko (Nobelio premijos laureato - aut. past.). SR recenzija yra moralinis laimėjimas ne tik mano ir leidyklos, bet ir visų lietuvių rašančiųjų".
Antrajame savo kūrybos dešimtmetyje A. Baronas ėmėsi vaizduoti išeivijos problemas, o trečiojo dešimtmečio romanuose atskleidžiamas jau gerai įsikūrusių išeivių iš Lietuvos gyvenimas. 
Aloyzas Baronas, apie kurį jo artimieji ir draugai atsiliepdavo kaip apie nepaprastai šviesią ir kūrybingą asmenybę, nenuilstamą kultūros ir visuomenės veikėją, turėjo daug gerų draugų ir šimtus pažįstamų. Beveik kasdien jis susitikdavo su iš Vabalninko kilusiu žurnalistu ir rašytoju Vladu Būtėnu - Ramojumi, po daugelio metų man atsiuntusiu savo prisiminimus „Į sodą už horizonto grįžtant" apie Aloyzo Barono vaikystę, tėvus ir jaunystės dienų Vabalninką. „Cicero kolonijoje, - prisimena Petras Kisielius, - jį pažinojo net vaikai, kuriems jis rasdavo ir įdomų žodį, ir dovanėlę. (...) Be galo smagu būdavo Aloyzo kompanijoje. Kiek sąmojaus, kiek taiklaus gyvenimo apibūdinimo, kiek gilios filosofinės minties. (...) Aloyzas turėjo labai gerą atmintį, bet dar didesnę fantaziją, kas yra nepaprasta Dievo dovana rašytojui. (...) Aloyzas buvo religingas, aukštos moralės žmogus, religiniai motyvai atsispindėdavo ir jo romanuose bei novelėse. (...) Niekuomet neapleisdavo sekmadieniais ar kitomis šventomis dienomis Šv. Mišių". Buvo įsitikinęs, kad kiekvieno lietuvio, o ypač menininko, svarbiausia gyvenimo misija - dirbti savo tėvų žemei. Susirašinėjo su savo bičiuliu Lietuvoje poetu E. Matuzevičiumi. Abu keisdavosi knygomis. A. Baronas į Lietuvą siųsdavo ne tik savo, bet ir kitų išeivijos rašytojų ir poetų knygas. Dažniausiai po du tos pačios knygos egzempliorius, kad Eugenijus Matuzevičius galėtų kai kam jas atiduoti ar išmainyti. Apgailestavo, kuomet siunčiamos knygos būdavo saugumo sulaikomos ir adresato nepasiekdavo. (Tikriausiai iš tų atsiųstų knygų poetas Eugenijus 1991 metais man padovanojo A. Barono knygą „Šilko tinklai", dedikacijoje įrašęs: „grąžinkim šios knygos autorių (šaunų vabalninkėną) į Biržų krašto žmonių atmintį ir sąmonę". - aut.past.) Padėjo savo seseriai Janinai, siųsdamas jai siuntinius su sovietmečiu deficitinėmis medžiagomis.
Tarsi nujausdamas, kad neilgai jam likimo skirta būti šioje žemėje (mirė 1980 metų rugsėjo 7 dieną, eidamas 63 - uosius metus, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse), Aloyzas Baronas skubėjo rašyti. Tikriausiai dėl šios skubos ne visi kūriniai pasižymėjo brandumu. Jo amžininkai, recenzavę ankstyvąsias A. Barono knygas, kaltino jį stiliaus puošnumu, neįprastomis metaforomis, minties paradoksais ir prieštaravimais, manieringumu, tuščiu filosofavimu, jo paties susikurtais štampais. Tarsi atsakydamas į šiuos kaltinimus A. Baronas laiške rašytojui Jurgiui Jankui rašė: „Ir Jūs, ir Bradūnas, ir dar vienas kitas iš jaunesniųjų ir iš rabinų (šitaip vadino teisuoliškai nusiteikusius savo kritikus - aut.past.) liepė supaprastėti, bet nemoku ir baigta. Noriu pasakyti kitaip negu kiti. Man atrodo, kad taip jau kiti pasakė. Ir negaliu savęs nugalėti. (...) Kai kas sako, kad žmogus tada ieško mandrysčių, kai neturi ko bepasakyti. Man atrodo, kad aš turiu pasakyti net per daug. Bet kažkaip bijau likti ne paprastas, bet prastas". Tačiau vėlesnėje beletristikoje A. Barono raštų stilius pasidarė skaidrus, nuosaikiai realistinis, pakankamai vaizdus ir poetiškas. Buvęs Aloyzo bičiulis, literatūros tyrinėtojas Algirdas Titas Antanaitis laiške man rašė: „Aš pats esu vienaip ar kitaip rašęs apie kiekvieną A. Barono knygą, išskyrus gal tik pirmąsias, kurios bene trys išėjo man tarnaujant kariuomenėj ir būnant Europoj. Mano recenzijomis jis niekada nebuvo patenkintas, nes niekada jo negirdavau, nors jį laikydavau geru rašytoju.". 
Lietuvoje gyvenantys kritikai rašytojui nebuvo tokie griežti. Kritikė ir literatūros tyrinėtoja Elena Bukelienė „Literatūroje ir mene", recenzuodama „Tyto Alba" leidyklos išleistą Aloyzo Barono romaną „Sodas už horizonto" (jis laikomas stipriausia pirmojo kūrybos dešimtmečio rašytojo knyga), autorių vertina kaip savitą gero stiliaus romanistą ir kaip patyrusį trumpos klasikinės novelės meistrą. „Tai tikrai vertas dėmesio autorius, - rašo E. Bukelienė. (...) - Tiesa, nelygus, ne viena jo knyga atrodo lyg truputį lengvabūdiškas skubos darbas, nespėjus įsiklausyti į giluminį savo talento balsą. Tačiau jeigu neišsileisime bent jau romano „Lieptai ir bedugnės" ir meistriškų šio autoriaus novelių (JAV buvo įsteigta A. Barono novelės premija, kasmet įteikiama geriausios novelės autoriams - aut. past.), neturėsime išsamesnio supratimo apie geriausią išeiviškąją mūsų prozą".
Šiam talentingam ir darbščiam rašytojui duoklę atidavė literatūros mokslininkė Janina Žėkaitė (literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus žmona -aut. past.), parašiusi monografiją „Aloyzas Baronas", kurią 2007 metais išleido leidykla „Versus aureus". Tačiau romanas „Lieptai ir bedugnės", prilygstantis garsiausių pasaulio rašytojų šia tema parašytiems kūriniams, leidėjų dėmesio nesulaukia.
 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:35
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media