2019 m. vasario 18 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Rankraščiai Marcelijui, dalyvaujant Bložei, o Širvys – „Greičiau, greičiau!“

2019-01-30
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

Susirengus rašyti šį žmogiškai meditacinį viduržiemio tekstą iš užatlantės ataidėjo žinia apie tai, kad „silpo - silpo ir, gražiai per gyvenimą ėjęs, net kai kada šokdamas, galop visam nutilo vaikiškai smalsus stebėtojas, galvotojas, laisviausias kūrėjas, biržietis Niujorke Jonas Mekas". Visam niekada nenutils, nes liko jo sielos išlašos, vaizdingų eilėraščių iš „gyvo gyvenimo" raminančios „dozės". 
Kaip šios, išspausdintos 1998 metais „Baltų lankų" išleistoje knygoje „Dienų raštai", kur poetas Jonas Mekas atsiveria skausmingai gražiai, teisingai ir išmintingai, tarsi liestų mano, tavo, mums visiems rūpimų melodijų natas: kiti skausmą užmiršta girti, aš gi stoviu blaivus prieš gyvenimą, gyvenimo loterijoje - laukdamas laimės akimirkų iš atgalios likimo rankos...
A, kad galėčiau gražiausioje akimirkoje mirti!
Jonas Mekas dar tūkstančius kartų savo vis naujų kūrybos gerbėjų padrąsins save sau nemeluojančiam Gyvenimui, kuris... „gražiausioje akimirkoje prasideda...", „gražiausioje akimirkoje miršta", gražiausioje akimirkoje atgimsta bendraminčių choruose, susibėgimuose ir tai vadinama Atmintimi, „mintimi tarp minčių"...
Mes - vieno megztinio siūlai - „Ką siūlai, bičiuli?"
... Tarp daugelio daiktų beverčių
Tik pasakos iš mūs Besmerčių,
Kaip upės pasakos gyvena,
Vaikystė niekam nepaseno.
Jeigu šiandien prisimenam Palangoje Joną Meką - jis gyvas. Jeigu šiandien prisimenam Palangoje poetus Marcelijų Martinaitį, Vytautą Bložę, Paulių Širvį, Antaną Kalanavičių, Rimantą Kasparą, Joną Strielkūną, Stasį Jonauską, Viktorą Brazauską, novelistą Romą Granauską, - vadinasi jie gyvi, gyvi, gyvi, gyvi, kaip mano mama, Palangoje pirktais lietuvaitės tautiniais rūbais, įspūdingai švietusiais Šaukėnų ambulatorijoje 1996 metų sausio 28-30 dienomis, kur geraširdžių bendradarbių, kaimynų, visų šaukėniškių, kelmiškių pagarbiai išlydėta, gražiausiai ilsisi pirmosios savo darbovietės - Čekiškės - kapinaitėse, tarp Ariogalos ir Vilkijos. Menu minutes, kai jos brolis, Jono Meko sielos vyras, apglostęs rankomis ir žvilgsniais sesers spalvingus tautiškus aprėdus, natūraliai poetiškai paklausė: „Sese, ar tau nešalta? Neturėtų. Lininiai..."
Bronius Ulendra nuo 2006 metų ilsisi šalia. Čia pat - žmona Benedikta. Netoliese - ir jų tėvai, mano seneliai - Ona ir Juozas Ulendrai iš Dainių kaimo, Jurbarko rajone. „A, kad galėčiau gražiausioje akimirkoje mirti!" - fantastiškai gražiai man 2019 metų sausio 24-ąją Palangoje, Saulėtekio take iš savo knygos „Dienų raštai" riktelėjo Jonas Mekas. Tai tikrai nemirė, jeigu girdžiu. Mirtis - neįmanoma misija, jeigu esi pagimdytas kūrybai ir kažką kūrybiškai, savaip, originaliai pagimdei, t. y. sukūrei, nupiešei, parašei, sumeistravojai... Taip, kad ir Juozukas iš „Komunalinio" pakraipytų galvą, ištartų - „Gražu. Ne, ne, ne, šito nevešim į Joskaudų sąvartyną. Gražu. Tegul gyvena. Visiems smagu. Viens turi „kažką" - visiems užteks".
Mes - vieno megztinio siūlai - „Ką siūlai, bičiuli?"
1968-1971 metais Vilniuje gal kas savaitę , o dvi - tikrai keli bendraminčiai „susibėgdavom" Marcelijaus Martinaičio kabinetėlyje. Visad mažame, užtat mintimis - erdviame, kaitriame. Susitikrindavome literatūrinius ir visuomenės gyvenimo kompasus. „Jaunimo gretų", „Kultūros barų" redakcijose, LTSR Rašytojų sąjungos konsultantų vietose. Juo pasitikėjom. Studentukams literatams gyvenimo ragavęs ir „neideologizuotas raseiniškis Marcius" buvo savas. Patariantis. Neužgaulus. Pats manakursis Antanas Kalanavičius Marcelijaus patarimais džiaugėsi, o ypač - jo parengta respublikinei spaudai, net puslapine publikacija. Marcelijus diplomatiškai skatino ieškoti „žodžių aukso". „Nepyk, Gediminai, dar padirbėk, laisvėk, paieškok giliau, dabar Kalanavičius už tave poetiškai galvoja naujau", - man yra sakęs Marcelijus Martinaitis šypsodamasis. Tebesišypso ir dabar. Menu tą baltą lapą, ant kurio tada savo ranka užrašiau: „Rankraščiai Marcelijui". Tada į mūsų pokalbius dažnai įsiterpdavo ir „modernistas" Vytautas Bložė, su kuriuo bene prieš dešimtmetį su Klaipėdos-Palangos senjorais bendravome, fotografavomės „Luizoje". Tada dar, žiūrėk, „Jaunimo gretų" literatūrinio skyriaus kabinetuko duris netikėčiausiai praveria iš „Genio" redakcijos ėjęs, bet mūsų balsus išgirdęs Paulius Širvys ir paskubindavo: „Greičiau, greičiau, vaikinai, poezija palauks, poetai gimsta lėčiau, o vyną „Palangoje" reikia atidaryti greičiau... Turėtume dar padainuoti..." Tada irgi ėjom, atidarinėjom. Šnekėjom. Kad nenumirus. Kad gyvenimą patyrus per tikrus „Poezijos vyrus".

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-01-30 16:21
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media