2017 m. gruodžio 11 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Jurgis Kochanskas: „Gyvas žodis apie gyvą žmogų – toks mano supratimas apie visų laikų ir šių dienų žurnalistiką”

2017-11-27
 
Jurgis Kochanskas: „Kiekvienas žmogus kartais užsideda kaukę – lengva pasislėpti minioje. Jei rašyčiau prisidengęs kauke, jausčiausi svetimas savo žodžiams, mintims ir skaitytojams.“ Zitos Stankevičienės nuotr.

Jurgis Kochanskas: „Kiekvienas žmogus kartais užsideda kaukę – lengva pasislėpti minioje. Jei rašyčiau prisidengęs kauke, jausčiausi svetimas savo žodžiams, mintims ir skaitytojams.“ Zitos Stankevičienės nuotr.

 

Lapkričio 27 dieną „Alytaus naujienų" senbuvį Jurgį Kochanską sveikinsime 66-ojo gimtadienio proga. Sukaktis ne jubiliejinė, bet dviejų šešetų skaičius - simboliškas, gal kažkiek net ir mistiškas. Daugiau kaip 40 metų žurnalistikoje, beveik trys dešimtmečiai „Alytaus naujienose", medalis „Už nuopelnus žurnalistikai" - solidus bagažas, ilgus metus kauptas po žodį, straipsnį, puslapį. Tikimės, kad 33 Jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų mokinių, sekmadieniais jaukiai kaip namuose įsikuriančių „Alytaus naujienų" redakcijoje, klausimai 66-ąjį gimtadienį švenčiančiam žodžio meistrui Jurgiui padės mums visiems jį pažinti arčiau ir giliau. Sveikatos ir stiprybės, kolega Jurgi!

„Alytaus naujienų" žmonės

 

 

 

1. Yra sakoma, kad žmogaus asmenybę formuoja pirmieji jo gyvenimo metai. Kokie Jums buvo tie pirmieji metai? Laimingi ar nelabai? Kaip jie suformavo Jus kaip asmenybę?

Gimiau devynių vaikų šeimoje, buvau jauniausias, visa šeima susirinkdavo tik per Kalėdas. Prisimenu, nesėsdavome prie Kūčių stalo, kol neparvažiuodavo vyriausias brolis Jonas. Jis buvo baigęs Kauno jūreivystės mokyklą ir pagal paskyrimą atsidūrė Rygoje.

Mažiulis vaikas, aš, daugiausia sukausi apie mamos sijoną. Kai kiti ėjo į mokyklą, dirbo, aš nuo šiltos krosnies pro langą stebėjau pasaulį, gėriau į save spalvas, nuotaikas, kvapus.

Gimiau rudenį, iki šiol man mieliausias metų laikas. Visą gyvenimą laikiau save melancholiku, tačiau bendraujant - nežinau, kas mane kursto, iš kur imasi žodžiai, sparnuotosios frazės, kurias man pašnekovai primena ir po kelerių metų. Man tai girdėti būna naujiena: negi aš taip sakiau?

 2. Anksčiau vaikystėje vaikai kaip nors stengdavosi prasimanyti pinigų. Ar Jums tai buvo aktualu? Jeigu taip, kaip jų prasimanydavote?

Seiliūnų aštuonmetė mokykla buvo už trijų kilomet­rų, prisimenu, po pamokų vaikai eidavo į parduotuvę, kuri buvo prie Seiliūnų plento, visu kilometru dar toliau nuo namų. Ma­ma man davė vieną rusišką rublį, pardavėjos paprašiau duoti už pusę saldainių, už kitą pusę rublio - sausainių. Pardavėja sakė, kad čia nieko neišeis. Aš laukiau, atsvėrė „paduškučių" ir keturis sausainius - tai buvo mano pirmas pirkinys. 

Norėjau ir aš turėti savo pinigų. Gal septintoje klasėje vasarą įsiprašiau laukininkystės kolūkio brigadoje padirbėti. Dvi savaites su kitais bendraamžiais ir senukais, kurie dažnai sustodavo parūkyti, pradalgėse į krūvas sustumdavome dobiliukus, šieną, pagrėbdavome likučius. Laukiau savo pirmojo uždarbio, net tėvas klausė: „Kiek tas sūnus uždirbo?" Brigadininkas pasakė, kad užmiršo mane įrašyti. Girdi, tėvui „kelis rublius primes". Taip ir nesužinojau, kiek uždirbau.

Kitas uždarbis radosi, kai miškininkų užsakymu su bendraklasiais rinkau liepų sėklas. Eidavau į seną dvarvietę, ieškojau didžialapių liepų, už tas sėklas daugiau mokėjo. Krėsdavau jas nuo medžio, šios krito ant sniego, belikdavo tik surinkti.

Vienais metais gerai sekėsi rinkti šermukšnius - su kaimynu klasės draugu skynėme juos kemsynuose, krūmuose. Kai prie sodybos nužiūrėdavome kekėmis apkepusį šermukšnį, kartais sodybų šeimininkai ir nuvydavo, bardavo, kam laužome ša­kas.

Tuos šermukšnius su mama Seirijų supirktuvėje pardavėme, už gautus pinigus mama išruošė mane į mokyklą.

Septintoje klasėje dar buvo vienas svarbus atsitikimas: svečiuose prie stalo įsilinksminęs kaimynas gyrėsi, kiek daug kolūkyje visko pristatęs - statybininkų brigadininku dirbo. Viską, ką jis kalbėjo, surašiau ir nusiunčiau į Lazdijų rajono laikraštį „Darbo vėliava". Ten korespondentai faktus patikrino ir pasirodė maža žinutė su mano pavarde, gavau pirmąjį honorarą. Vėliau pradėjau rašyti humoreskas, honorarai didėjo, mano pavardė laikraštyje žibėjo - pūčiausi kaip varlė prieš lietų. 

3. Kaip atrodo Jūsų darbo stalas?

Gerai, kad nepaklausiate, kas korespondento krepšyje ar kišenėse! Visą laiką ant mano darbo stalo kitose redakcijose buvo storas stiklas, po juo - spausdinti ir užrašyti telefonų numeriai. Dabar stiklo nėra, telefonų ieškau kompiuteryje.

Mano darbo stalas turi savybę apaugti popieriais, nerašančiais tušinukais, nuolat stumiu į šoną puodelį kavos ar arbatos, kad nesuliečiau kompiuterio klaviatūros. Nežinau, kas ant stalo pribarsto trupinių, jų rankove nenuvalysi, tenka imtis savitvarkos, o klaviatūrą - apversti ir gerai pakalti į stalą: vis­kas išbyra. Švarus stalas ir grynas kabineto oras sukelia darbingą nuotaiką - ačiū kolegei Saulei. 

4. Kas Jums telpa į sąvoką „vyriškumas"?

Tai - pirmiausia atsakomybė. Iš tėvo pavyzdžio mokiausi, jis vienas gausiai šeimai uždirbo duoną. Nesimėtyti - taip pat vyriškumas, užbaigti, ką pradėjai: mokslą, darbą. Vyriškumas reiškia tesėti žodį, padaryti daugiau nei gali.

 5. Į ką visada atkreipiate dėmesį pamatęs moterį?

Žiūriu į akis, į nuotaiką, dažnai užkalbinu, o kartais praeinu pro šalį nieko neva nematydamas. Mano atmintis regimoji, jei matau pažįstamą 50 metrų akiratyje (kartais ir toliau) ir jos nepasveikinu - net skauda! Beje, visada klausiu: „Kas naujo?"

6. Kaip manote, kodėl turite tiek daug energijos? Iš ko ją paveldėjote? Galbūt esate iš tų, kurie nemoka liūdėti?

Lyg ir moku liūdėti, pabūti vienas, su savim. Energijos turiu, kai būnu užsiėmęs, daug ką sugėriau iš tėvų, matau savo brolius, seseris, juose atpažįstu save. Palyginti su jais, aš esu tinginys. Kai dirbu ir sekasi - degu. Kita vertus, moku greitai atsipalaiduoti: dar nepadėjęs galvos ant pagalvės - jau knarkiu. 

7. Ką veiksite, kai būsite tikras pensininkas ir jau nedirbsite?

Ar pavyks būti tikru pensininku? Iki senjorystės metų kaip visi „dūsavau" - aš jau nesulauksiu. Kai sulaukiau, tas, kuris aukštai, pasiuntė išbandymą - sunkią ligą, apie kurią nebuvau net girdėjęs. Kauno klinikų Hematologijos skyriuje man buvo atlikta kaulų čiulpų kraujodaros kamieninių ląstelių autologinė transplantacija. Buvau 27-asis jų pacientas. Kaip jaučiausi? Buvo baisu. Plaukai apipelijo, nuėjo, vėl ataugo, susiraitė, susibangavo, kaip ir mano charakteris. Vėl rašau ir švilpauju - ir sunkiausias ligas lengviau išsilaižyti, kai šalia tavo darbas, bendradarbiai, tavo gyvenimas. Ką veiksiu, kai būsiu „tikras pensininkas"? Galiu daug fantazuoti, bet yra likimo režisierius, jis tikrai patars.

8. Galbūt yra tokia knyga ar straipsnis, kurį pavadintumėte lydinčiu Jus per visą gyvenimą? O koks menininkas yra Jūsų mėgstamiausias, galbūt Jus įkvepia, ir koks - nuo Jūsų nutolęs labiausiai? 

Tai knyga Balio Sruogos „Dievų miškas", daug kartų ją skaičiau ir dar skaitysiu. Ir tiesiog geriu Antano Žmuidzinavičiaus spalvas, jo kūryba labiausiai atitinka mano dvasią. Tas, kuris labiausiai nuo manęs nutolęs, jo nepažįstu, bet norėčiau pažinti.

9. Ką manote apie šiandienę žurnalistiką? Kiek ilgai ji dar gyvuos?

Šiuolaikinė tikroji žurnalistika - talpi, taupi, tiksli, atsakinga. Tai drąsių, aukštos kvalifikacijos žmonių žurnalistika, kuri gyvuos, kol gyvuos žmonija. Tikroji žurnalistika - tai ne pagal užsakymą pasiūti batai, o visapusiška informacija, pagrįsta patikrintais faktais. Sakoma, kad ir šaltinyje vandeniui putojant randasi šiukšlių. Šiuokart mus užgriuvo šūsnis rašliavos, kuri bukina žmonių protą, mus skurdina. Ypač mus naikina televizija, kuri šviečia, bet nešildo. Gyvas žodis apie gyvą žmogų - toks mano supratimas apie visų laikų ir šių dienų žurnalistiką. 

10. Jeigu galėtumėte savo praeityje kažką pakeisti, ką pakeistumėte ir kodėl?

Sakoma, linkėjimai tik palydi, o eiti reikia pačiam. Tas ėjimas yra mano, ir savo gyvenimo kelyje nieko nekeisčiau, visko jame reikėjo.

11. Kaip pasikeitė Alytus per 10 metų?

Ištuštėjo... Skaudžiai ištuštėjo.

12. Kiek kartų esate vykęs į Kaniūkų turgų?

Kiek egzistuoja Kaniūkų turgus, du gerus dešimtmečius, kiekvieną šeštadienį. Ten nesilankau tik per atostogas arba dėl svarbios priežasties. Pirmaisiais metais į turgų ėjau pėsčias, skriste skridau, važiavau dviračiu, dainavau, deklamavau. Vėliau kulniuodamas poteriavau, dabar į turgų dažniausiai veža žmona automobiliu. Pastebėjau, kad jau nuolat burbu, matyt, senstu. 

Žmona renka „Turgaus aktualijų" straipsnius, namie pūpso trys stori jų segtuvai. Kartais pavartau ir sau papriekaištauju - silpsta žodis, o jis turi būti nušertas ir blizgėti kaip žirgas!

13. Kaip manote, kas yra laimė? Kokia laimės formulė pagal Jurgį?

Laimė - tai būsena, laimės formulė yra būti savimi, pasitenkinti mažu, priimti kitą, koks jis yra. Didžiausia nelaimė - godžios akys, pavydas, kuris graužia žmogų. Laimę visi turime, tik kartais jos nepastebime, būname akli.

14. Kokia Jums, kaip žurnalistui, pamatinė vertybė? Ką galėtumėte patarti jaunam, patirties neturinčiam žurnalistui?

Padorumas. Jei suklydai - ištaisyk klaidą, atsiprašyk.

Ženk drąsiai šios profesijos keliu, neišpuik, nesidairyk. Atrask save, savo stilių, žinok, kad klysti yra žmogiška, o klaidose sėdėti - kriu, kriu... Galiausiai - ne šventieji puodus lipdo! 

15. Kokiu atveju niekada negalėtumėte pasakyti „ne"?

Iki baigiau vidurinę mokyklą, mane namie ir mokykloje vadino Algiu. Šis vardas net į dokumentus neįrašytas. Baigiau vidurinę tapdamas Jurgiu. Kai į mane kreipiasi „Algi" arba paskambina telefonu ir net neprisistatę vadina „Alguci", negaliu pasakyti „ne". Nes žinau, kad kreipiasi artimas ar mano krašto žmogus. Šia prasme esu „korumpuotas". Pasitaisau: kai reikia žmogui pagalbos, negaliu pasakyti „ne".

16. Kokią didžiausią šunybę gyvenime esate iškrėtęs?

Norėčiau, kad ta šunybė būtų graži, bet šunybė lieka šunybe. Buvau dar vaikas, pirkioje buvo ruošiamasi maudyti mažąją viešnią, ji buvo pasodinta ant geltono puoduko - tokį mačiau pirmą kartą. Mažylė nesistengė ir aš jos vietoje pritūpiau, o paskui ją atgal pasodinau. Netrukus atėjo mamytė, pakėlė mažiulę ir žado neteko... Ir aš išsigandau! 

17. Be ko negalite pradėti ryto? Galbūt tai yra puodelis kavos? O galbūt pasivaikščiojimas su šunimi lauke?

Rytą pradedu nuo Lietuvos radijo žinių. Lietuvos televizijoje, kol pranešėjai savo plunksnas iškedena, kol aprangas parodo, aš jau žinau, ką turiu žinoti, kita ryto dalis, ką bedaryčiau, radijas ar televizija yra tik fonas. 

18. Jeigu Jums pasiūlytų išleisti knygą apie savo gyvenimą, kaip ją pavadintumėte? Kodėl?

„Gyveno kartą..." Nes tik kartą gyveni, o tavo gyvenimas - tai tie, kurie tau jį dovanojo, tavo gimtinė, kas tave mylėjo, ką tu mylėjai, sutikti žmonės, kuriuos brangini.

19. Kokia buvo Jūsų vaikystės svajonė? Ar ji išsipildė?

Norėjau rašyti - išsipildė. Rašiau ir rašau, tai mano darbas ir svajonė, kurios niekada neišdaviau, nors gundymų būta.

20. Be ko negalėtumėte įsivaizduoti nė vienos dienos?

Be žmonių, be bendravimo, be naujų įspūdžių ir, net uždarytas, nors vienu akies krašteliu norėčiau žvilgtelėti, ką rašo „Alytaus naujienos". 

21. Koks buvo Jūsų įsimintiniausias interviu?

Tik baigus vidurinę mokyklą Lazdijų rajono laikraštis „Darbo vėliava" priėmė mane dirbti korektoriumi ir kartu pratino rašyti. Pasiuntė mane redaktorius į pieninę rašyti straipsnio apie spaudos platintoją. Pasiuntė su patyrusiu fotokorespondentu. Tas visur priekyje ėjo, kalbėjo, o aš klausiau, jo iniciatyva pirmą kartą paragavau raugo.

Mums bu­vo pristatyta geriausia spaudos platintoja, fotografas klausinėjo, o aš, virpėdamas iš jaudulio, kruopščiai užsirašinėjau atsakymus. 

Netrukus laikraštyje pasirodė mano interviu su platintojos nuotrauka - negalėjau atsidžiaugti.

Po keleto dienų redaktorius pakvietė mane į kabinetą ir sako: „Jurgi, tavo herojė apsivogė, sugavo nešančią sūrius."

Tai buvo įsimintiniausias mano interviu. 

22. Kaip įsivaizduojate savo tobulą poilsio dieną?

Nereikia net įsivaizduoti. Geriausiai pailsiu būdamas gamtoje, bet ne drybsodamas, o rinkdamas grybus, žoliaudamas, uogaudamas, žvejodamas arba knibinėdamasis sode. Geriausia poilsio dalis, kai išalkęs gerai užkandi. Poilsis baigiasi, kai gėrybes reikia sudoroti. 

23. Ku­ris Jū­sų bu­vęs gim­ta­die­nis la­biau­siai pa­ti­ko ir ko­dėl?

Savo gimtadienius visus švenčiu, nė vieno nepraleidžiu. Labai noriu dovanų, mėgstu bičiulius vaišinti valgiais, kuriems nereikia porcelianinių indų ar sidabrinių šaukštų. Ant ąžuolinės lentelės papjaustei lašinukų, svogūno žiedeliais, paleidi ratu taurelę, žiūrėk, jau visi dainuoja! Geriausi gimtadieniai buvo anais laikais, redaktoriaujant Lazdijuose, kai buvau išrinktas Lazdijų rajono blaivybės draugijos pirmininku. Šios pareigos mane gelbėjo kaip vienuolį įžadai - nė lašo net per gimtadienius, nes jaučiau, kad mane nuolat sekė nematoma akis.

24. Jeigu galėtumėte laisvalaikiu pasivaikščioti po Alytaus miestą, kur eitumėte ir kodėl?

Ir laisvalaikiu, ir darbo metu, kai reikia įkvėpimo, vaikščioju po Miesto sodą, apžiūriu paminklus, aikšteles, rožyną, suku ratus tarp trijų mokyklų - Muzikos, Dailės ir Dailiųjų amatų. Čia daug laisvės ir oro, sutinki tuos, kuriuos norisi sutikti, kurie nedejuoja, nesiskundžia, įkvepia, pakelia, bet nesmukdo.

25. Koks buvote mokinys?

Labai norėjau mokytis, knygos man kvepėjo. Pirmoje klasėje turėjau dvejetą, net tada nepradingo noras mokytis. Parodžiau tėvui trimestro pažymius, tas sako: „Sūnau, kad yra du". „Tai, kad cik vienas!" - paaiškinau.

Toliau mokiausi kasmet vis geriau ir geriau, baigiau aštuonias be trejetų. Krikštonių vidurinėje gabus buvau lietuvių kalbai, už klaidas gaudavau prastesnį pažymį, už turinį - penketą. Nemėgau matematikos, turėjau vaizdinę atmintį, nusirašydavau, taip ir verčiausi. Mokytis noro niekada nepraradau. 

26. Jeigu žinotumėte, kad Jums liko gyventi 24 valandos, ką norėtumėte nuveikti?

Lėkčiau pas notarą, nes niekada nemėgau tvarkyti žemiškų darbų.

27. Koks vaikystėje buvo Jūsų mėgstamiausias dalykas (maistas, žaidimas ar pan.)? Kuo norėjote tapti užaugęs? Ar kada nors pagalvojote, kad būsite žurnalistas?

Gardžiausias maistas, kurį pagamindavo mama, - karštos bandukės su sviestu ir krakmolinis. Mėgstamiausi žaidimai - čižikas, kvadratas, kortomis - važis, ramsas ir tūkstantis. Žiemą mėgau važinėti rogutėmis ir čiuožti slidėmis, vasarą - maudytis baloje, kurioje priaugę ajerų, - bijojau, kad neįsikibtų kur nereikia dėlė.

Norėjau būti girininku, bet ten buvo baidyklė matematika. Kai sugalvojau būti žurnalistu, kitaip jau ir negalvojau. Net tarnaudamas armijoje, buvau zenitinės mašinos mechaniku vairuotoju, turėjau ir paslapčiomis mokiausi iš vadovėlio aukštųjų mokyklų pirmakursiams, kad nepamirščiau prancūzų kalbos, kad tik įstočiau.

28. Kokia Jūsų nuomonė apie Vladimirą Putiną ir Donaldą Trumpą?

Tai galingiausių branduolinių valstybių vadovai, kurie lemia viso pasaulio likimą, seku jų žingsnius, klausausi įvairių komentarų - politika man įdomi.

29. Ant stalo guli tabletė, kurią išgėręs sužinotumėte, ar Dievas egzistuoja. Ar išgersite ją? Atsakymą paaiškinkite.

Negerčiau tabletės, nes pasakymas nieko nereiškia, svarbu tiki ar ne. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo Dievą.

30. Jei būtumėte filmo veikėjas, koks filmas tai būtų? Kokį vaidmenį atliktumėte?

Universitete besimokydamas apie ketverius metus vaidinau estrados ir miniatiūrų teatre, dabar gerai jausčiausi su Vytautės Žilinskaitės, gal Vinco Krėvės „Šiaudinės pastogės" herojais. Tai būtų filmas „iš gyvenimo", kur kartu ir juokiamasi, ir verkiama.

 31. Koks prisiminimas iš mokyklos laikų kelia Jums didžiausią šypseną? Koks pats buvote mokyklos laikais?

Vienais metais mokydamasis aštuonmetėje pasistengiau ir pavasarį atėjau pirmas iš klasės basas. Per pamokas iškišdavau koją į praėjimą tarp suolų ir krutindavau pirštus - bendraklasiai juokėsi, o aš lyg niekur nieko. 

Po pietų žemė susimaišė su dangum, snigo ir tirpo - namo parlėkiau ne aplink keliu, o tiesiai per pievas, balutes. Mama pabarė: „Nu tu, žalciuke, susirgsi man." Nesusirgau.

 32. 66 metai - daug ar mažai?

Mano uošvė, kuri neseniai atšventė šimto metų jubiliejų, sakytų, ženteli, dar reikėtų pagyventi. Manau, kad tuos šešetus reikėtų kiekvienam apversti aukštyn kojomis - būtų 99! Nesu iš ilgaamžių giminės. Gyvenimas panašus į smėlio laikrodį, metų tiek, kiek jų ten supilta.

33. Ar kada kilo mintis emigruoti iš Lietuvos?

Mano tėvas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, grįžo į Lietuvą su tėvais, kai jam buvo penkeri. Pagalvoju, kad galėjome būti amerikonai. Nesigailiu juo netapęs.

Prisimenu jausmą, kai po metų tarnybos armijoje iš Tolimųjų Rytų parskridau lėktuvu į Lietuvą, norėjau žemę pabučiuoti - aplink kalbėjo lietuviškai, ėjau kaip ant sparnų. Niekada nekilo minčių emigruoti, palikti savo kraštą, esu laimingas savo namuose.

Vaikystėje mane patriotizmo mokė kaimynas kalvis: „Alguci, ar myli Lietuvos žemį?" „Myliu", - atsakydavau. Tada kaimynas gudriai nusišypsojęs mane pričiupdavo: „Tai kam tu ant jos..."

Žmonės turi turėti judėjimo laisvę ir reikia tai branginti. Visais laikais lietuviai emigruodavo, kokia buvo ta vargana Lietuva, jos nekeikė, o mylėjo, jos ilgėjosi iki grabo lentos. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-11-27 16:52
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media