Žurnalistas irgi žmogus

Kai 1958 m. atvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę, buvau apgyvendintas Universiteto bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje. Tame pačiame kambaryje jau buvo įsikūręs iš tarybinės armijos sugrįžęs Antanas Kubilius, Kupiškio rajono Subačiaus geležinkelio stoties vidurinės mokyklos absolventas (gimęs 1936 m. Kupiškio rajono Čečelių kaime). Jis taip pat buvo nutaręs studijuoti žurnalistiką, tad kartu ir pradėjome laikyti stojamuosius egzaminus. Abu juos visus ir išlaikėme. Tik jam, kaip turinčiam darbo stažą (atlikusiam karinę tarnybą), pavyko įstoti, o man, kaip neturinčiam darbo stažo, nepavyko praeiti konkurso ir patekti į laimingųjų tarpą. Aš rudenį, lapkričio mėnesį, buvau pašauktas į tarybinę armiją: turėjau beveik trejus metus tarnauti atskirajame inžineriniame batalione Maskvos srities Nachabino miestelyje.

1961 m. pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, vėl susitikau su A. Kubiliumi: jis iki 1963 m. dar studijavo žurnalistiką, bet nuo 1962 m. jau ėmė dirbti laikraščio „Komjaunimo tiesa" redakcijoje. Iš pradžių buvo valstiečių jaunimo skyriaus literatūrinis darbuotojas, vėliau - specialusis korespondentas laiškų ir masinio darbo skyriuje, studentų skyriaus vedėjas. Tad aš ir pradėjau su juo bendradarbiauti. Kai kuriuos rašinius rengdavome kartu, rinkti medžiagos važiuodavome į atitinkamas įmones bei organizacijas, nemažai žinučių, korespondencijų, straipsnių, vaizdelių parašiau savarankiškai, kaip neetatinis korespondentas. Laikraščio redakcijoje ne kartą teko pabendrauti ir su skyrių vedėjais Antanu Mačiansku, Mykolu Kliuku, Algimantu Jazdausku.

1971 m. A. Kubilius pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame radijo ir televizijos komitete, propagandos redakcijoje, komentatoriumi vidaus politikos klausimais, ir mūsų bendravimas kuriam laikui nutrūko. Tačiau jis vėl atsinaujino, kai A. Kubilius 1976 m. perėjo dirbti į „Minties" leidyklą. Ten jis dirbo iki 1996 m.: iš pradžių buvo „Gintaro" (leidinių užsienio lietuviams) redakcijos vedėjas, vėliau - visuotinės istorijos redakcijos vedėjas. Dirbdamas leidykloje jis vienas ar su kitais vertėjais į lietuvių kalbą išvertė dešimtis įvairių užsienio šalių autorių knygų, per dvidešimt leidybinio darbo metų išleido apie 200 Lietuvos ir užsienio mokslininkų, kultūros veikėjų, rašytojų kūrinių.

Po kelių dešimčių metų mano bendravimas su A. Kubiliumi vėl atsinaujino, kai 2014 m. susitikome eiliniame Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo susirinkime. To susitikimo proga jis man įteikė neseniai išleistą autobiografinę apysaką „Žurnalistinės praeities vingiai" -su autografu kaip „jaunystės draugui, kolegai". Baigęs tiesioginę žurnalistinę veiklą, A. Kubilius parašė ir išleido dar kelias autorines knygas - publicistikos rinkinį „Pastabos praeities paraštėse", romanus „Aidai iš gyvenimo šulinio" ir „Gyvenimas, paženklintas lemties".

Tais pačiais 1961 metais lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete kartu su manimi pradėjo ir Sigitas Geda. Tik aš priklausiau grupei studentų, kurie turėjo darbo stažą (arba buvo užbaigę karinę tarnybą tarybinėje armijoje), o jis įstojo į Universitetą tiesiog po vidurinės mokyklos baigimo. Tačiau visos paskaitos ir seminarai iki specializacijos trečiajame kurse vyko kartu abiem grupėms. Ypač įsiminė jo aktyvus dalyvavimas įvairių dalykų seminaruose. Jis pasisakydavo beveik kiekviename seminare, daug diskutuodavo, dažnai ne tik su bendrakursiais, bet ir su dėstytojais, turėdavo savo nuomonę. Jis visada būdavo gerai pasiruošęs, išstudijavęs svarstomą temą, rodydamas bendrą išprusimą. Visi pastebėjo, kad jis buvo perskaitęs daug užsienio literatūros kūrinių, susipažinęs su Antikos ir Vakarų Europos filosofų bei sociologų veikalais.

Pirmuosius eilėraščius S. Geda išspausdino 1959 m., dar besimokydamas Veisiejų vidurinėje mokykloje. Studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis nemažai eilėraščių iš originalaus ciklo „Pėdos" paskelbė mano redaguojamame fakulteto sienlaikraštyje „Už tarybinį mokslą" bei Universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas"; ten išspausdino ir ištraukų iš poemos „Strazdas". 1966 m. Lietuvos grožinės literatūros leidykla „Vaga" išleido visą eilėraščių rinkinį „Pėdos", o 1967 m. - ir poemą „Strazdas".

Tų 1967 m. vasarą su S. Geda visai atsitiktinai susitikau Druskininkuose, prie kelto per Nemuną. Abu jau buvome baigę Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, S. Geda tuo metu dirbo žurnalo „Mūsų gamta" redakcijoje, o aš Lietuvos informacijos institute. Aš vykau į eilinę komandiruotę po Dzūkijos autotransporto bei autokelių įmones: važiavau iš Druskininkų į Lazdijus. S. Geda man pasiūlė užsukti pas jį, į jo tėviškę netoli Veisiejų - Lazdijų rajone, Paterų kaime prie Sniegynų ežero (jame jis gimė 1943 m. vasario 4 d.).

Kelionė autobusu truko nemažai valandų, tad Paterų kaimą pasiekėme jau temstant. Neliko laiko susipažinti su S. Gedos gimtojo kaimo apylinkėmis. Tačiau atsigulę daržinėje ant tik ką suvežto kvepiančio šieno, turėjome pakankamai laiko pokalbiui. Kadangi po studijų baigimo nė karto nebuvome susitikę, tai malonu buvo prisiminti tas neužmirštamas studijų dienas. S. Geda taip pat papasakojo apie savo darbą savaitraščio „Kalba Vilnius" bei žurnalo „Mūsų gamta" redakcijose, o aš jį supažindinau su savo pusiau žurnalistiniu darbu Lietuvos informacijos institute. Daug kalbėjome apie to meto lietuvių literatūros reikalus, apie S. Gedos išleistas poezijos knygas ir ateities planus.

Taip jau susiklostė mūsų abiejų tolimesnis gyvenimas ir profesinė veikla, kad vėliau mums nepavyko nė karto susitikti ir artimiau pabendrauti. S. Geda 1988-1991 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, nuo 1992 m. dirbo savaitraščio „Šiaurės Atėnai", 2002-2004 m. laikraščio „Lietuvos aidas" redakcijose. Jis išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių rinkinių, apie dešimt literatūros kritikos ir eseistikos knygų. Tik prisimenu, kaip aš jam paskambinau 1998 m. ir pasveikinau su gauta Baltijos Asamblėjos literatūrine premija: jis man nuoširdžiai padėkojo už sveikinimą ir išreiškė pageidavimą anksčiau ar vėliau susitikti. Deja, tai padaryti nepavyko: aš jam nunešiau tik puokštę rožių, kai 2008 m. gruodžio viduryje buvo palydimas į paskutinę kelionę Lietuvos rašytojų sąjungoje. Ten sutikau atėjusį M. Martinaitį, kuris irgi buvo labai susirūpinęs, kad poetas S. Geda taip anksti paliko šį pasaulį.