2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Eugenija Vėlyvienė: Jonas Vėlyvis, gimtoji Rudnia, gražuolė Ūla

2018-01-28
 
Jonas Vėlyvis

Jonas Vėlyvis

Skelbiame Eugenijos Vėlyvienės prisiminimus apie savo vyro, mūsų kolegos žurnalisto, rašytojo, socialinių mokslų daktaro Jono Vėlyvio (1940-2014) gimtinę.

 

Eugenija Vėlyvienė 

 

 

Jonas gimė 1940 metų sausio 18 dieną Varėnos rajono Rudnios kaime. Jo tėvas - Vėlyvis Vaitiekus, mama - Stavarytė Elžbieta. 
Jo gimtasis namas stovi ant Ūlos upės kranto prie miško. Už lango ošia beržai ir pušys, čiurlena Ūla. Grybai auga tiesiog kieme. Namą juosia iš dviejų pusių Ūla, iš trečios - miškas ir iš ketvirtos - kelias į Krokšlio kaimą ir Baltarusijos pasienį. Iki sienos maždaug devyni kilometrai. Grybaudamas gali nepastebėti kaip atsidursi pasienyje. Ženklai įspėja, kad pasienio ruožas. Keli kaimo namai yra kitoje kelio pusėje ir kitoje upės pusėje. Todėl kaimynų nematyti ir negirdėti. Vieta rami, vaizdinga ir labai graži. 
Jonas labai mylėjo savo tėviškę. Ten praleisdavome atostogas, nes Jonui ten atostogauti buvo mieliausia. Ir mama jo sakydavo: „Ko į tą Palangą važiuoti, pas mus toks pat pieskas". Tikrai, smėlis ten kaip Palangoje. Kol kelias nebuvo nutiestas, eidami į namus klimpdavom smėly iki kulkšnių.
Šeimoje buvo trys vaikai. Vyriausia sesuo Stanislava Banienė gyvena Šiauliuose (apie ją nenoriu kalbėti, nes, daug skausmo ji suteikė Jonui ir pagreitino jo kelionę Anapilin). Vidurinysis - Jonas ir jauniausia - Birutė. Ji gyvena Vilniuje. Rašytoja, išleidusi ne vieną knygą. Birutė parašė ir dedikavo mūsų vaikams pasaką „Dramblys Žirnelis". Nors vaikai jau buvo išaugę iš pasakų amžiaus, kai pasirodė knygelė, bet labai džiaugėsi tetos jiems įteikta dovana. Ne kiekvienas juk turi sau dedikuotą knygą, o jie turės.
Rudnioje veikė vidurinė mokykla. Šią mokyklą baigė ir Jonas. Dabar jos nebėra. Nugriovė ir pastatė mūrinę. 
Mokyklų pradinės klasės veikė ir gyvenamuose namuose. Jono tėvų name taip pat mokėsi mokiniai ir gyveno mokytojai, o šeima glaudėsi virtuvėje ir mažame kambarėlyje. 
Kai buvome nuvažiavę į buvusių moksleivių susitikimą, mokykla dar stovėjo. 
Dar mokykloje Jonas pradėjo rašinėti į rajono laikraštį. Baigus mokyklą susitarę trys draugai - Algis Akulavičius, Jonas Malinaitis ir Jonas Vėlyvis - išsiuntė dokumentus į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Draugus priėmė, o Jono ne, nes, pagal tada galiojusius įstatymus, buvo per jaunas. Tad Jonas įstojo į Statybos technikumą, norėjo kuo greičiau įgyti specialybę ir padėti mamai, vienai auginusiai tris vaikus. Jono tėvas žuvo pokario metais, kai Jonui buvo devyneri. Gyvenimas nebuvo lengvas. Kiek pajėgė, dirbo vyriškus darbus, padėjo mamai. Karvei reikėjo pašaro. Jonas mokėjo šienauti. Vasarą per šienapjūtę visada važiuodavo į Rudnią. Kai jau buvome vedę, tai visi tvarkydavome šieną. Jonas šienaudavo, o paskui visi džiovindavome, sugrėbdavome. 
Mes visada padėdavome pasodinti ir nukasti bulves. Vasaras leisdavome kaime. Kol augindama vaikus nedirbau, kaime prabūdavom su vaikais nuo bulvių sodinimo iki bulviakasio. Vaikai taip pat padėdavo kasti bulves, nešiodavo krepšius. Jautėsi labai reikalingi ir išdidūs. Žinojo kaimo darbus, pažino gyvulius.
Kai mieste augusi pusseserė Daivutė pasakė, kad kaime matė daug žvėriukų, Daivis iš juoko leipo. Jie žinojo kur gyvulys, kur žvėriukas, o pusseserė - ne...

Aš sakydavau, kad kaime „parduotos mano vasaros" (pagal J. Baltušį). Mes grybaudavome, uogaudavome. Mėlynių parsiveždavome žiemai kibirais, grybų - taip pat. Jonas su vaikais žuvaudavo, irstydavosi valtimi. Vaikams labai patiko kaime.
Tėtės pagalbininkė darinėjant žuvis buvo Novelė. Aš žuvų nemėgstu, net jų kvapas mane pykina, kai reikėdavo kaime terliotis su jomis, man būdavo neapsakoma kankynė. Dažniausiai Jonas pats valydavo, o aš tik kepdavau. 
Novelė paaugusi tapo pagalbininke. O žuvų būdavo visokių. Pasitaikydavo mažų ešeriukų, juos numesdavau katinui, nes nuskusti labai sunku, ypač mažus. 
Kaime buvo katinas JUOČKIS. Tokį vardą gavo, nes buvo visas juodas. Jis labiausiai laukdavo žuvų. Dažnai sekdavo paskui Joną ir vaikus iki upės ir tupėdavo ant kranto kaip tikras žvejys. Visi jį lepino. Kam jau kam, o Juočkiui visada žuvų užtekdavo. Jis per dienas sukiodavosi aplink, matyt, bijojo prasnausti žvejybą ir likti be vaišių.
Būdami pensininkai, nuo gegužės ar net nuo balandžio iki lapkričio praleisdavome kaime. Novelė atveždavo savo vaikus. Su anūkais ir leisdavome dienas. Vaikams erdvu, geras oras. Turėjome prasikasę darželį, pasistatėme šiltnamį, daržovių savų užtekdavo. 
Anūkams, kol buvo maži, patikdavo kaime. Jaunėlis buvo sugalvojęs naktį keltis ir eiti į lauką žiūrėti žvaigždžių. Mieste tokio grožio nepamatysi. Ir praustis nenorėdavo, kadangi atostogos, tai viskam atostogos. Su Jonu kartu ką nors dirbdavo, žaisdavo šachmatais, šaškėmis. Net tvorą padėjo tverti. Kai Jonas pralošdavo šachmatų partiją, visi patenkinti būdavo.
Į kaimą grybauti atvažiuodavo ir Jono draugai žurnalistai, kaimynai. Kai miške iš po samanų išlįsdavo grybai, pilnas kiemas prigužėdavo mašinų. Na ir suskambėdavo nuo kalbų mūsų kalnelis! Didžiuliai puodai pilni grybų virdavo. Aš juokaudavau, kad nuo balsų Ūla banguoja. Taip būdavo linksma. 
Kaime visada švęsdavome ir Jonines. Privažiuodavo svečių, ateidavo kaimynai. Prie upės pastatydavome stalus, suolus. Sukraudavome laužą. Kadangi per Jonines kaip tyčia dažniausiai lydavo lietus, nupirkome tentą ir užsidengėme nuo jo. Įspūdingai atrodydavo laužas. Upė raibuliuodavo nuo laužo šviesos. Kartais ir ryto sulaukdavome, jei oras būdavo palankus. 
Seniau Ūlos upe praplaukdavo įvairių vandens paukščių ir baltos gražuolės gulbės išdidžiai pakėlusios galvas. Bebrai taškendami uodegomis, ilsėjosi po sunkių užtvankos statybos darbų. Žalčiai su geltonomis karūnomis vingiuodavo vandenyje. Ūla gyveno savo ramų gražų gyvenimą.
Dabar Ūlą labai pamėgo turistai baidarininkai. Rudnios kaime yra net trys baidarių nuomos punktai. Tad upė visą laiką gyva nuo kalbų ir dainų. Kartą suskaičiavau, kad per dieną praplaukė per 50 baidarių. Sako, būna ir dvigubai daugiau. Todėl paukščiams vietos neliko. Tik žalčiukus plaukiojančius dar gali pamatyti.
2010 metais praūžus vėtrai, grybijos ir uogynai liko nusiaubti. Miško negalima buvo pažinti. Visur medžių nuolaužos, kelmų išvartos. Mes su Jonu tada vasarojome Rudnioje. Po vidurnakčio pažadino traškesys ir griausmas. Pro langą pamatėme skrendančią mūsų pavėsinę. Prie upės lūžo beržai, laimė, kad krito į upės pusę, kitaip būtų namo stogą pralaužę. Nuo žaibų buvo šviesu kaip dieną. Kaimynė sakė pagalvojusi, kad gaisras, ir puolusi į lauką. Buvo baisu, bet tęsėsi neilgai. Po 15-20 minučių vėtra, padariusi savo darbą, nurimo. Rytą pamatėme kiek daug ji spėjo pridirbti. Gerai, kad neuždegė nieko. Stogus apardė, net kapinėse medžius išlaužė, bet paminklų nenuvertė, kai kuriuos truputį kliudė.
O pamatę kas liko iš miško, žado netekome. Ne be reikalo sakoma, kad prieš gamtą nepakovosi, kaip jai reikės, taip ji ir padarys, tu bejėgis prieš gamtos stichiją.
Rudnios miškas atrodė baisiai. Net sunku įsivaizduoti, kad vėjai gali tarsi degtukus išlaužyti, išversti su šaknimis didžiulius medžius. 
Taip ir leidome kaime vasaras. 2011 metais aš patyriau mikro insultą, teko pagulėti ligoninėje, paskui dar 24 dienos sanatorijoje. Kadangi man įstatytas širdies stimuliatorius, daktarai uždraudė dirbti pasilenkus. Svaigdavo galva. Kartą šiltnamyje netekau sąmonės, ir baigėsi mano žemės ūkio darbai. Dar prisidėjo įvairių aplinkybių ir nuo 2012 metų rečiau nuvažiuodavom į kaimą. Tik kapų aplankyti.
Jono abu tėvai palaidoti Rudnios kapinėse.
Jonas labai mėgo gėles vėlyvius. Turguje nupirko svogūnėlių ir apsodino Rudnioje savo namą iš visų pusių. Kai sužydėdavo, Jonas gėlėse atsigulęs džiaugdavosi.
Vėlyvių žiedai labai panašūs į šilagėles, tik šilagėlės žydi miške anksti pavasarį, o vėlyviai - rudenį. Kai žydėdavo šilagėlės, eidavome į mišką jomis pasigrožėti.
2014 metų liepos 18 dieną nuvažiavome į Rudnią, aplankėme kapus. Jonas buvo labai liūdnas. Pavaikščiojo po kiemą. Ilgai stovėjo žiūrėdamas į mišką. Gal jautė, kad tai paskutinė jo kelionė į tėviškę, kurią jis be galo mylėjo. 
Taip ir prabėgdavo nuostabios vasaros kaime. Tai buvo laimingas gyvenimo tarpsnis. Daugiau to nebebus. Liko tik malonūs prisiminimai iš praeities. 
Šiemet prieš Vėlines aplankėme su sūnaus šeima kapus, uždegėme žvakeles ant Jono tėvų kapo ir taip liūdna tapo, supratau, kad čia man jau niekada nebebus gera. Niekas nedžiugina, nei upė, nei miškas. 
Mintyse tariau: „sudie, gražus, mielas kampelį"!

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-28 14:21
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media