Žurnalistas irgi žmogus

Šalia studijų buvau ir konservatorijos orkestro laborantas. Mano žinioje buvo kai kurie muzikiniai instrumentai, pultai, gaidos, kurias turėjau išdėlioti prieš repeticijas ir surinkti po jų. Apačioje, beveik po scena man buvo skirtos patalpos pusrūsyje visam tam skarbui susidėti ir saugoti. Kiekvienų metų pradžioje ant kiekvieno daikto privalėjau naujai užrašyti inventorizacinį numerį, senus susidėvėjusius ar sugedusius pultus ar instrumentus nurašyti. Žodžiu, mano žinioje buvo šioks toks ūkis, taigi ir pareigos, kad ir nedidelės, bet studentui tai buvo papildomos pajamos prie stipendijos. Čia galėjau ne tik savo violončelę brūžyti, sudėtingesnius pasažus besimokydamas, bet kampe radau vietos net mažytei fotolaboratorijai įsirengti nuotraukoms spausdinti.

Buvo vasario 14 diena (1957 m.). Nusipirkęs inventorizacijos reikmėms reikalingų baltų aliejinių dažų nedidelę skardinėlę, žygiavau pro tą vietą, kur ir šiandien dar stovi nenugriautas kino teatras "Lietuva". Tais laikais šaligatvio pakraštyje čia stovėjo tokia vitrina, o joje - du laikraščiai praeiviams pasiskaityti. Taigi sustojau ties jais ir ėmiau skaityti. Staiga pajutau, kad prie abiejų mano šonų kažkas prisiglaudė ir  paklause, ar aš esu Juodakis. Taip, aš Juodakis, sakiau. Ir pasukiojęs galvą kairėn dešinėn pamačiau, kad tai du jauni vyrukai. Jie mandagiai perspėjo mane nekelti triukšmo ir važiuoti kartu su jais. Čia pat šalia šaligatvio stovėjo lengvoji mašina. Jie tvirtai suėmė abi mano rankas virš alkūnių ir vikriai įsodino mašinon. Ant galinės sėdynės. Patys atsisėdo abipus manęs. Nepratarė nė žodžio. Mašina pajudėjo be jokios komandos. Pamenu, jog man galvon švystelėjo džiugi mintis - va, pirmukart važiuoju kątik pradėta gaminti  "Volga".

Tokia buvo pažinties su KGB pradžia.

Tiesa, pieš tai, vasario 12 dienos Valstybinės konservatorijos direktoriaus įsakynu Nr. 34, "Remiantis papildomais naujais daviniais" (Kokie ir iš kur tie daviniai, juk buvau dar nesuimtas), buvau pašalintas iš konservatorijos kaipo studentas. O vasario 16 d. įsakymu Nr. 37 "...kaip neatvykstantis į darbą..." buvau atleistas iš vyr. laboranto pareigų.

Iš pažinties su KGB pradžios man labiausiai įsiminė du dalykai: vartai ir pirštai. Abu labai blogai nuteikė. Ir dabar, senatvėje, nupurto. Po pusšimčio metų. Brrr...

Dalykas tas, kad iki šiol girdžiu didžiulių metalinių vartų džergesį, kai tokie užsivėrė vos tik mūsų "Volga" įvairavo į KGB rūmų kiemą. Džergžd..., džergžd... Ir tyla. Tas garsas man buvo ženklas, lyg dirigento mostas, kuris reiškė ribą tarp "iki to" ir "po to". Lipk lauk, paliepė. Už parankių nebelaikė. Aplink kelių aukštų mūras. Jausmas tarsi šulinyje būtum, kai šulinio kasėjai pasiūlo nusileisti ir patikrinti, ar pakankamai yra vandens.

O pirštus pamenu todėl, kad labai jau psiochologiškai žlugdanti buvo pirštų atspaudų ėmimo procedūra. Kai ėmė juos mozuoti juodu tepalu ir po vieną spausti prie atitinkamai sugrafuoto popieriaus lakšto, per nugarą skersai išilgai nuvilnijo labai jau bjaurus jausmas. Negi aš koks nusikaltėlis? Banditas? Amžiams dabar būsiu žulikų kartotekoje? Fe... Reikalas, ko gero, ganėtinai rimtas, kad šitaip esu žeminamas... Ir šiandien, jau senas būdamas, manau, kad pirštų atspaudų ėmimo procedūra galetų būti pakankama bausmė už menkus prasižengimus. Ypač jaunimui. 

Kamera nenustebino. Beje, žiūrint į buvusius KGB rūmus nuo iš akmenų sukrauto paminklo tremtiniams, mano kameros langelis yra trečias nuo kairiojo pastato kampo. Tik tada visu pasieniu dar buvo eglių eilė ir išilgai tos eilės dieną naktį vaikščiojo sargybiniai.

Taigi - kamera nenustebino.Taip ir turi būti. Juk ne studentiškas bendrabutis ir ne koks viešbutis. Sienos pilkos ir plikos. Akutė duryse. Didžiulis puodas, lyg ir kibiras, iš skardos su dangčiu. Trys lovos. Bet aš tik vienas. Ir vienas buvau kelias dienas, kol atsirado dar du jaunikaičiai. Vilius iš Anykščių ir Albinas nuo Kazlų Rūdos.  Abu įkliuvo už trispalvių vėliavų iškėlimą vasario 16 dienos ploga. Vilius ją naktį pririšo prie geležinkelio semaforo pakeliamosios svirties. Ir linksmai pasakojo, kaip ji suplevėsavo, kai ryte svirtis buvo pakelta traukiniui praleisti. Albinas tai padarė kapinaitėse ant kalnelio. Jis sunkiai, palaipsniui, po truputėlį pasipasakojo kaip jį gaudė ir sugavo. Buvo įbaugintas, nes ne kartą, kol atkeliavo iki čia, buvo skaudžiai daužomas.

Nors tardyti vesdavo kasdien, bet laisvo laiko buvo iki valiai. Vilius panoro, kad išmokyčiau jį šachmatais žaisti. Iš duonos minkštimo nusilipdėme šachmatų fugūrėles, o lentą išsibraižėme ant taburetės. Prižiūrėtojai aptiko, bet neatėmė ir neuždraudė.

Kitaip buvo su Morzės abecelės pamokomis. Mano gultas buvo prie sienos su kaimynine kamera. Ausis ėmė gaudyti keistus tylius garsus iš anapus. Tuk-bžžž. Tuktuk-bžžž. Tuk-tuktuk-tuk-bžžž. Vėl pakartoja ir toliau kitokias kombinacijas stuksena. Supratau, jog tai Morzės abecelės garsai. Tuk - taškas, tuktuk - brūkšnelis. Tas pačias nugirstas kombinacijas tyliai siunčiau atgal. Degtuku ant muilo gabalelio ėmiausi žymėti lietuvišką abecėlę. Visa bėda, kad nesuvokiau, jog Morzėje nereikalingos nei mūsiškės raidės su nosinėmis, nei ilgosios. O aš tokias žymėjausi. Taigi po kurio laiko jau sklandžiai mintinai atsakinėjau raidžių seką, bet kai bandžiau suprasti ar ką pasakyti, gaudavosi vien tik kažkoks jovalas. Dalykas tas, kad aš „rašiau" su nosinėmis ir ilgosiomis, o iš ten man stukseno žodžius be jų. Taip ir nesusišnekėjau su kaimynu. Nors pakankamai įsigudrinau sėdėdamas ant lovos nugara atsiremti į sieną ir atlošęs atgal galvą priglausi ją prie sienos. Kad girdėčiau tylų stuksenimą ir krebždėjimą. Po kurio laiko jis nutilo. Ar išbogino jį, ar neteko vilties beraštį išprusinti...

Dar viena mįslė buvo naktiniai „koncertai". Dieną jų nebuvo girdėti. Jie prasidėdavo vėlai vakare ir tęsdavosi iki paryčių. Tai buvo moteriškų balsų klyksmas, aimanos, spiegimas iš skausmo, klaikus gargaliavimas. Žinoma, tai girdint vaidenosi, jog taip klykia kankinamos moterys. Kažkur čia pat, netoliese. Bet gerai įsiklausius, mano muzikinė klausa greitai tuos koncertus iššifravo, nes atpažinau, kad „muzikinės frazės" kartojasi. Supratau, jog tai transliuojami garso įrašai kaliniams įbauginti ir trukdyti miegoti. Tai suvokęs, padėjau nusiraminti ir kameros draugams Viliui bei Albinui. Jeigu iki „nusiraminimo" vis klausinėdavome vienas kito, gal mušė, gal kitaip kankino, tai po to apsiraminome. Niekas iš mūsų jokios fizinės prievartos čia nepatyrėme iki pat tardymų pabaigos. Visi sutupdyti buvome vasario mėnesį, ir visi trys į teismus iškeliavome gegužės mėnesį. Šių dienų praktikos patirtimi, galima sakyti, žaibiškai buvome sudoroti. O kas link manęs, tai ne kartą laisvėn grįžus yra tekę prie alaus bokalo aiškinti ir vos ne prisiekinėti, kad joks tardytojas manęs nei  daužė, nei nagų nelupinėjo, nei pirštų nesukinėjo. Nei padų nesvilino. Su manimi buvo kai kas kita padaryta, nes ir šiandien negaliu sau paaiškinti, kodėl aš...

Nuo pirmos tardymų dienos buvo akcentuojamas klausimas apie neva mano sukurtą antitarybinę studentų organizaciją. Tiesiog ne klausinėjo, o įrodinėjo man, kad tokią buvau sukūręs. Tardymų metu atnešdavo ir pasiūlydavo pasistiprinti kvapniu kotletuku su makaronais ir užsigerti stiklinę džiovintų vaisių kompotu. Tokių pietų metu juos atnešęs pareigūnas stovėdavo man už nugaros taip, kad nė karto nemačiau jo veido, tardytojas nutildavo, nieko neklausinėdavo, laukdavo kol baigsiu. Po pietų arba vėl įrodinėdavo man apie pogrindinę organizaciją, arba suruošdavo akistatą. Tokiais atvejais man kažkodėl labai norėjosi būti atviru ir sąžiningu. Tiesiog džiaugdavausi, jog „prisiminiau" sumanytą pogrindinę veiklą. Norėjosi atsiprašyti, kad kai ką buvau pamiršęs ir dėkoti, kad padėjo man prisiminti. Ypač apsidžiaugiau, kai nuvestas pas LTSR prokuroro pavaduotoją , 3-čios klasės valstybinės priežiūros pavaduotoją prokurorą Galinaitį iš jo išgirdau ir staiga „prisiminiau", koks buvo mano slapyvardis toje organizacijoje. Akyse ir dabar tebestovi nedidukas apkūnus dėdulė, kuris vaikšto aplink savo didžiulį stalą ir mano kėdę, patenkintas trindamas rankas, kad jis žono tai, ką aš buvau pamiršęs.

Dabar spėju, kad buvau įveltas į kažkokį psichologinio poveikio eksperimentą. Taip manyti man leidžia ir tardymų skuba ir po kurio laiko  į Lietuvos KGB atėjęs raštas (16/001287) iš Maskvoje buvusios TSRS Aukštosios KGB mokyklos. Jame buvo prašoma (rusų kalba) „Atsiųsti V.Juodakio agentūrinę bylą „Zateja" („Sumanymas") ir taipogi sekimo bylos medžiagas". Kam ten viso to prireikė?

Po kurio laiko 2 tomai V.Juodakio bylos Nr. 43491/3 ir kt. buvo grąžinta Vilniun su paaiškinimu, jog „nebėra būtino poreikio".

Taigi, nauja „Volga" mane atvežė ir išlaipino už didžiulių geležinių vartų, kurių džergždžiantis trinktelėjimas atskyrė mane nuo violončelės studijų konservatorijoe.

1957 m. vasario 14 d. Atvežė ir uždarė kameroje.

1957 m. vasario 15 d. Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT pirminnkas generolas-majoras K.Liaudis pasirašo lietuviškai rašytą NUTARIMĄ (dėl sulaikymo). Jame rašoma, „kad Juodakis V.A. įtariamas pravedančiu antitarybinę veiklą". Todėl nutariama „Juodakį  V.A. sulaikyti ir pravesti pas jį asmens kratą".

1957 m. vasario 15 d. Tą pačią dieną, to paties K.Liaudžio patvirtintas dar vienas NUTARIMAS, tik jau rašytas rusų kalba ir su žymiai platesne motyvacija. Jame rašoma, jog tai nutarimas apie kriminalinės bylos iškėlimą. Nes peržiūrėjus V.Juodakį liečiančias gautas medžiagas, RASTA, jog Juodakis V.A. 1956 m. spalio mėn. subūrė antitarybinę grupę „Jaunalietuviai", turėjo slapyvardį „Antoni". Turint omenyje, kad Juodakio veiksmuose įžiūrimi nusikaltimo požymiai pagal RSFSR BK str. 58-10 1 d. ir 58-11, nutarta iškelti  kriminalinę bylą ir pradėti tardymą. (LYA. F. K-1, ap. Nr. 58, b. 43491/T.1, lp. 2).

1957 m. 17 d. NUTARIMAS (areštuoti, rusų kalba). Su dviem parašais (K.Liaudis ir Galinaitis) ir dviem anspaudais. Jame rašoma: „ Juodakis V.A., būdamas antitarybiškai nusistatęs, 1956 metais Vilniaus konservatorijos studentų tarpe sukūrė antitarybinę grupę kovai pieš tarybų valdžią pavadinimu „Jaunalietuviai", kurioje pats turėjo slapyvardį „Antonij". Būdamas grupės dalyviu, Juodakis vedė ideologiškai kenksmingą darbą tarp konservatorijos studentų, apdorodamas juos nacionalistine dvasia, kas patvirtinama liudytojų parodymais ir asmeniniais Juodakio prisipažinimais".

Tada nekilo noras sužinoti, iš kur kilo ir atsirado tie „Jaunalietuviai" bei slapyvardis „Antonijus". Tada tiesiog skausmingai rūpėjo viską „prisiminti", kas man buvo sakoma.

1957 m.  vasario 26 d. NUTARIMAS pateikti kaltinimą. Šiame dokumente pirmą kartą pasirodo nauja tardytojo pavardė - Jankevičius. Ir kartu su tuo dingsta kaltinimas tiek pogrindinę organizaciją sukūrus, tiek slapyvardį „Antonij" turėjus. Nutarime rašoma:

„Aš, Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas kapitonas JANKEVIČIUS, išžiūrėjęs bylos Nr. 19690 medžiagą ir turėdamas omenyje, kad surinkta šioje byloje medžiaga pakankamai įrodoma, kad Juodakis Virgilijus, Aleksandro sūnus, būdamas Vilniaus Konservatorijos studentu, sistemingai studentų tarpe vedė antitarybinę agitaciją, šmeižė tarybinę santvarką Lietuvoje, gyrė kapitalistinės santvarkos pranašumą socialistinės santvarkos atžvilgiu, teigiamai atsiliepdavo apie Vengrijos konrevoliucionierių terorą, pabrėždamas, kad tas greitai būsią ir kitose liaudies demokratijos šalyse, viešai kvietė studentus nepranešinėti Valstybės saugumo organams apie asmenis, kurie kovoja prieš tarybinę santvarką Lietuvoje.

Vadovaudamasis RTFSR BPK 128 ir 129 str.str., NUTARIAU:

Patraukti Juodakį Virgilijų, Aleksandro sūnų, kaltinamuoju šioje byloje ir pateikti jam kaltinimą nuskaltimų, numatytų RTFSR BK str. I d. įvykdyme, apie ką paskelbti jam po parašu šiame nutarime.

Nutarimo nuorašus pasiųsti Lietuvos TSR prokurorui ir Valstybės saugumo Komiteto Įskaitiniam-Archyviniam skyriui".

1957 m. kovo mėn. 27 d. Dar vienas NUTARIMAS (apie daiktinių įrodymų prijungimą prie bylos). Jame neliko per kratą pas mane „rastos" „guminės 40 cm ilgio juodos spalvos lazdos", nuotraukos vokiečių uniforma (iš filmavimo aikštelės), baltų dažų dėžutės su jų pirkimo čekiu (ar tik nesiruošiau vasario 16 d. ant sienų rašinėti?), užrašų knygučių su nesuprantamais užrašais, įtartinos korespondencijos su užsieniečiais, visos krūvos jų adresų, dar šio bei to. Liko tik stsudento požymėjimas, Palangos restorano „Jūra" pažymėjimas (ten vieną vasarą dirbau), sporto draugijos „Žalgiris" nario liudijimas, „du foto negatyvai, kur Juodakis nusifotografavo su savo kolegomis - pirmuoju atveju Kirdaitės bute laike taip vadinamojo „raktų perdavimo" pobūvyje, o antruoju - Konservatorijos patalpose su Šakūrasu, Valančium, Racevičium ir Vaitkumi". Dar mokyklinis sąsiuvinis ir atskiras lapas su Juodakio ranka padarytais užrašais apie jo veiklą Konservatorijoje".

Nutarimą pasirašė Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas kapitonas Jankevičius.

Jau po teismo mano mamai buvo grąžintas „fotoaparatas „Fed" 1 št., 51 įvairaus dydžio fotonuotraukos, fototekos dėžutė su 12 pokelių fotonegatyvų, 29 ruloniukai fotofilmų, viena dėžutė baltų dažų su jų pirkimo čekiu, 5 št. sąsiuvinių, 47 lapai laiškų ir 34 vokai su adresais ir kt.".

1957 m. balandžio 12 d. Dar vienas to paties kapitono Jankevičiaus surašytas ir pasirašytas NUTARIMAS apie atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą. Jame rašoma: „Juodakio V.A. bylos tyrimo metu buvo sulaikyti bei apklausti Petrauskas Konstantinas, Konstantino s., Venckus Antanas, Antano s., Bubnelis Algirdas, Stanislovo sūnus, kurie apart parodymų apie Juodakio nusikalstamąją veiklą parodė, kad ir jie buvo nusistatę prieš tarybinę santvarką Lietuvoje ir solidarizavosi su Juodakiu.

Kaip nustatyta tyrimo eigoje Petrauskas, Venckus, Bubnelis kokios tai antitarybinės veiklas nepravedinėjo, sąžiningi ir nuoširdžiai prisipažino klydę ir kad...

Vadovaudamasis RTFSR BPK 95 str. NUTARIAU Petrauską, Venckų ir Bubnelį baudžiamojon atsakomybėn netraukti. Visą apie juos medžiagą palikti Juodakio byloje".

Fondo nr. K-1, aprašo Nr. 58, Bylos Nr. 43491/T.1 ir T.2.  Toks yra mano bylos šifras Lietuvos ypatingame archyve. Joje yra įsegti pagrindiniai mane kaltinantys dokumentai, kuriais operavo  KGB tardytojai. Tai Saros Ginaitės, Galinos Bolotonos, Jekaterinos Scilard ir Olgos Pozdnejevos parodymai.

Lygiai mėnuo prieš mane įsodinant į „Volgą" (1957 m. vasario 14d.) gatvėje ten, kur vėliau buvo pastatytas kinoteatras „Lietuva", 1957 m. sausio 14 d. buvo surašytas Saros Ginaitės tardymo protokolas. Čia ji vadinama liudytoja. Jai buvo užduotas toks klausimas:

„1956 m. gruodžio 29 d. Jūs į KGB padavėte paaiškinimą apie kai kuriuos studento Juodakio antitarybinius pasisakymus. Prašytume tai konkretizuoti".

Atsakymas: „Taip, tikrai padaviau tokį pareiškimą. Konservatorijoje aš dėstau politinę ekonomiją. 1956 m. rugsėjo-spalio mėnesiais nagrinėjome temą „Kapitalas ir pridedamoji vertė". Šios temos aiškinimo metu aš padariau išvadą apie eksploatacijos kapitalistinėje visuomenėje esmę. Į išvadą atsiliepė studentas Juodakis. Replikos forma jis tvirtino, kad Tarybų Sąjungoje  taipogi egzistuoja eksploatacija ir dargi labai aukštame lygyje ir kad jis gali tai įrodyti.

Vėliau, nagrinėjant temą apie darbo užmokestį ir darbo dienos trukmę kapitalizmo sąlygomis, Juodakis mano mintis pasitiko skeptiškai ir pareiškė, kad jam žinoma, jog kai kuriose kapitalistinėse šalyse darbininkų padėtis neatitinka mano dėstomoms tiesoms. Esą, pavzdžiui, Švedijoje darbo diena trunkanti vos keturias valandas, o pragyvenimo lygis esąs aukštas. Į mano paaiškinimus šiuo klausimu Juodakis reagavo ironiška šypsena.

Maždaug 1956 metų spalio pabaigoje, nagrinėjant temą „Kapitalo kaupimas ir proletariato nuskurdimas", Juodakio elgesys paskaitos metu buvo tiesiog papiktinantis. Jis ne kartą pertraukdavo paskaitą įvairiomis replikomis ir pasišaipymais. Visa tai turėjo tikslą sukelti abejones mano dėstomais statistiniais duomenimis apie proletariato nuskurdimą kapitalistinėje visuomenėje. Dabar man sunkoka prisiminti konkrečius jo pasisakymus tos paskaitos metu, bet po paskaitos, kurią jam pasisekė sutrikdyti, aš supratau, kad Juodakis elgiasi  ne kaip nesuprantantis studentas, o kaip asmuo, siekiantis diskredituoti socialistinę sistemą.

Kai aiškinau „Žemės derlingumo mažėjimo dėsnio" kritiką, Juodakis pareiškė, jog gaila, kad marksistinis-lenininis mokslas neigia šitą dėsnį, nes jo pagalba būtų galima paaiškinti žemės ūkio smukimą Lietuvoje".

Į klausimą „Ką jūs dar norėtumėte pridėti prie savo parodymų ?", S.Ginaitė atsakė jog „Daugiau nieko neturiu pridėti prie savo parodymų. Aš papasakojau viską, kas man buvo žinoma apie Juodakį".        Pirmoji S.Ginaitės pastangas „įvesti tvarką" parėmė ketvirto kurso studentė Galina Bolotina. Savo preiškime  Valstybės saugumo komitetui (KGB) ji išdėstė tokias mintis:

„Juodakis man aiškino, kad kolūkiai TSRS išsilaikys neilgai, nes lieuviai jiems priešinasi  ir juose nedirbs. Todėl ir visa santvarka neamžina. Labai gyrė Lietuvos santvarką iki tarybų valdžios. Mes susiginčijome. Vėliau mudu nebeturėjome tokių atvirų pokalbių. Bet daug girdėjau jo šūkčiojimų paskaitų metu... Įtariu, kad tokie studentai kaip Petrauskas Vilnius, Levas Povilaitis, Skripkus ir kt. (pavardžių nepamenu) glaudžiai kontaktuoja su Juodakiu. Ir taip pat kaip jis, laido replikas apie tarybinę santvarką".

1957 m. sausio 22 d. Matomai, vien pareiškimo nepakako. Todėl sausio 22 d. (mane suėmė vasario 14 d.) G. Bolotina buvo apklausta KGB ir surašytas toks tardymo protokolas: „Kokia kalba duosite savo parodymus?". „Savo gimtąja rusų kalba". „Ką jūs norite pareikšti Valstybės saugumo organams?".

„Konservatorijos trečiame kurse mokosi Juodakis Virgilijus. Prieš dvejus metus, kai vakare Stalino prospektu ėjau į konservtorijos bendrabutį, mane pasivijo Juodakis ir kažkaip nejučia prasidėjo kalba apie kolūkinę santvarką Lietuvoje. Juodakis pradėjo įrodinėti man, kad kolūkiai Tarybų sqjungoje ir ypač Lietuvos TSR ilgai neišsilaikys, kad Lietuvos liaudis nusistačiusi prieš kolūkinę santvarką ir kolūkiuose nedirbs. Iš to jis darrė  išvadą, kad ir visa tarybinė santvarka neilgalaikė. Kartu jis gyrė buržuazinę santvarką Lietuvoje iki Tarybų valdžios. Aš su jo nuomone nesutikau ir mes susiginčijome. Vienok mes abu likome su savomis nuomonėmis. Daugiau su juo aš jokių pokalbių neturėjau.

Iš savao draugės trečiakursės studentės Scilard Jekaterinos Karlovnos pasakojimų man žinoma, kad iš studentės Pozdnejevos Olgos ji girdėjo, jog politekonomijos paskaitų metu Juodakis siuntė  dėstytojai antitrybines replikas. Ką konkrečiai jis replikavo, paliudyti negaliu, nes tose paskaitose kartu su juo nebuvau.

Pamenu dar tokį faktą, tikslų laiką dabar nurodyti negaliu, bet greitai po TSKP 20-to suvažiavimo, mus, visus konservatorijos studentus supažindino su uždaru CK KPSS laišku apie asmens kulto pasekmes. To laiško skaitymo metu, ten, kur sakoma jog daug asmenų nekaltai nukentėjo, buvo nuteisti ir ištremti, Juodakis iš vietos šūktelėjo kažką antitarybiško, bet konkretaus tos replikos turinio dabar neatsimenu.

Maždaug spalio mėnesį, datos tiksliai nepamenu, įvykių Vengrijoje metu, pirmame konservatorijos aukšte stovėjo keletas pirmakursių studentų. Jų tarpe buvo ir Juodakis. Jie apie kažką kalbėjo. Kai aš ėjau pro juos, Juodakis, pamatęs mane praeinančią, pagarsinęs balsą pareiškė maždaug taip „štai Vengrijoje likviduos tarybinę valdžią, o po to eis ir tolyn...". Kas iš studentų tada buvo kartu su Juodakiu, aš nepamenu. Man regis ten buvo pirmakursiai, kurių aš nepažinojau".

1957 m. sausio 22 d. (originale per klaidą nuroduta data yra 1956 m. sausio 22 d.) buvo apklausta ir trečiakursė studentė Scilard Jekaterina Karlovna. Protokolas fiksuoja:

„1957 m. sausio 18 d. apklausos metu Jūs parodėte apie kai kuriuos Juodakio Virgilijaus antitarybinius pasisakymus? Prašytume patikslinti Jūsų parodymus".

„Ankstesnėje apklausoje aš kalbėjau apie kai kuriuos studento Juodakio Virgilijaus pasisakymus. Bet tvirtinti, kad jie buvo antitarybinio charakterio aš negaliu. Konkrečiai man žinomi tokie Juodakio pasisakymai. 1956 m. sausio mėn., tikslios datos nepamenu, aš kartu su studentais Pozdneejeva Olga, Petrausku Vilniumi, ir Juodakiu Virgilijumi bendrabučio raudonajame kampelyje ruošėmės egzaminams. Užsimezgė pokalbis apie kolektyvinę statybą Lietuvos TSR. Kaip prasidėjo kalba ir kas ją pradėjo nepamenu. Juodakis kalbėjo, kad kolūkiai nepagerino valstiečių padėties Lietuvoje, kad buržuazinėje Lietuvoje valstiečiai gyveno geriau. Prieš tai Juodakis man buvo sakęs, kad yra perskaitęs daug Lenino veikalų, gerbia jį ir viskuo su juo sutinka. Kai jam priminiau , kad V.I.Leninas kėlė klausimą apie žemės ūkio kooperaciją ir paklausiau Juodakio ar jis su tuo sutinka, jis atsakė, kad sutinka, bet pareiškė, kad dabar žemė ūkyje egzistuojanti sistema jam nepatinka. Tuo pokalbis tarp mudviejų baigėsi.

Politinės ekonomijos paskaitose Juodakis dažnai visiems girdint svaido replikas dėstytojai Ginaitei. Konkrečių Juodakio replikų neįsidėmėjau, bet pamenu, kad jos skleidė nepasitikėjimą politekonomijos paskaitose akcentuojamais faktais.

Juodakio charakteris tiesus ir atviras. Jis visada pabrėžia, jog kalba tai, apie ką galvoja".

1957 m. kovo 25 d. Po ilgesnės pertraukos dar kartą buvo apklausta Sara Ginaitė ir buvo suirašytas toks tardymo protokolas. Štai kas jame buvo užfiksusota. (Nuo vasario 14 d. jau buvau suimtas ir patupdytas į KGB pusrūsio kamerą).

Klausimas:  „1957 m. sausio 14 d. tardymo metu jūs papaskojote apie kai kuriuos antitarybinius faktus, kuriuos leidžia sau politinės ekonomijos paskaitose studentas Juodakis. Kiek senai jūs pažįstama su Juodakiu ir kokie jūsų tarpusavio santykiai?".

Atsakymas: „Juodakį žinau nuo 1956 mokslo metų pradžios kaip Vilniaus konservatorijos trečio kurso studentą. Santykiai su juo normalūs, grynai dalykiniai kaip tarp dėstytojo ir studento.

Politinės ekonomijos paskaitose Juodakis dažnai pateikdavo įvairių klausymų, į kuriuos aš stengiausi dalykiškai atsakyti, o labiau detaliau išnagrinėti seminariniuose užsiėmimuose. Palaipsniui Juodakio klausimai įgavo replikų formą, kuriomis jis norėjo diskredituoti socialistinę sistemą ir parodyti kapitalizmo pranašumą. Tokios replikos dažniausiai pasigirsdavo tada, kai nagrinėdavau darbininkų darbo sąlygas ir materialinę būklę kapitalistiniuose kraštuose, tame tarpe buržuazinėje Lietuvoje. Visų Juodakio replikų dabar nepamenu, bet papasakosiu apie tas, kurias mano atmintis išsaugojo.

1956 metų rudenį, kai mes nagrinėjome temą „Kapitalais ir pridedamoji vertė", Juodakis nuolat tose paskaitose uždavinėjo klausimus apie kapitalistinės ekspluatacijos esmę, t.y. apie pridedamosios vertės gamybą ir aš tris kartus jam apie tai aiškinau. Aš nežinau, kokiu tikslu jis tai darė, nors šis klausimas jokio sunkumo nesudarė. Matomai jis tai darė norėdamas sukelti abejones dėl marksistinės minties apie kopitalistinio išnaudojimo esmę. Juodakis replikos formoje pareiškė, kad Tarybų Sąjungoje taipgi egzistuoja aukšto lygio eksploatacija. Tai jis galėsiąs įrodyti seminariniame užsiėmime. Šiai temai skirtame seminare Juodakis labai gerai išdėstė marksistinę teoriją apie proletariato eksploataciją ir pridedamosios vertės gamybą. 2-3 minutes iki seminaro pabaigos jis iš vietos vėl pareiškė, kad TSRS eksploatacija visgi egzistuoja. Tada aš pratęsiau seminarą ir priverčiau jį išeiti prie lentos ir įrodyti savo teiginius. Jis pateikė batsiuvio pavyzdį, kuris gauna mažesnį atlygį negu pats sukuria. Aš išaiškinau jo tvirtinimų klaidingumą, tuo pačiu metu paliečiau jau socializmo politinės ekonomijos klausimus. Juodakis su mano aiškinimais pilnai sutiko ir pareiškė, kad jam viskas aišku. Tada aš jo paklausia, kodėl jis to klausimo nekėlė seminaro pradžioje ir kodėl klausinėja netinkamu laiku. Juodakis man atsakė, kad savo klausimais jis nenorėjęs kliudyti seminaro eigai.

Po šio seminaro man susidarė įspūdis, kad tos paskaitos metu Juodakis iš tiesų  nesuprato aiškinamo paskaitos turinio ir kad jis savo klausimais norėjo išsiaiškinti tai, ko buvo nesupratęs.

Bet vėliau aš įsitikinau, kad mano išvados klaidingos, nes kitose paskaitose replikos nenutilo. Kai mes nagrinėjome  klausimą apie proletariato sąlyginį ir absoliutų nuskurdimą, Juodakis tiesiog išvedė mane iš kantrybės savo klausimais ir replikomis. Dabar tų replikų nepamenu, bet  visumoje jo replikos siekė įrodyti, kad materialinis darbo žmonių lygis kapitalitiniuose kraštuose ir ypač buržuazinėje Lietuvoje buvo geresnis negu TSRS.

Kai nagrinėjau temą „Kapitalistinės gamybos tikslas" ir pateikiau Markso duotą pavyzdį apie tai, kad kapitalistas, turėdamas tikslą gauti 300 proc. pelną ir bijodamas jį prarasti bus viskam pasiryžęs, Juodakis su ironija pareiškė, kad tikrumoje taip nėra, tai tik poezija. Tai jis pareiškė, kai paskaitoje pateikiau Markso pasisakymus šiuo klausimu.

Kai aiškinau taip vadinamo „Dirvos derlingumo mažėjimo dėsnį", paskaitos metu Juodakis metė repliką - „Gaila, kad marksizmo-leninizmo mokslas neigia šitą dėsnį, nes jo pagalba būtų galima paaiškinti Lietuvos žemės ūkio nuosmukį".

Kai Juodakio paskaitose nebūdavo, viskas praeidavo ramiai. Juodakis savo elgesiu visada kliudė užsiėmimas, jo replikas lydėjo juokas.

Kartą jis taip įžūliai elgėsi, kad buvau priversta išeiti iš auditorijos. Tai buvo pirmojo semestro pabaigoje, 1956 metų gruodyje. Aš pasakiau studentams, kad egzamine bus 30 bilietų po 3 klausimu, taigi iš viso 90 klajsimų. Juodakis pareiškė, kad muzikos istorijos egzamine bus tik 40 klausimų. Kai aš atsakiau, kad tai du nepalyginami dydžiai, jis atsakį -„Taip, žinoma, vienas reikalingas, kitas nereikalingas". Kai kurie studentai jį palaikė, pradėjo ploti, kilo triukšmas ir man neliko nieko kito tik išeiti iš auditorijos".

1957 m. balandžio 2 d. buvo surašytas dar vienas liudytojo tardymo protokolas. Tai trečiakursės Pozdnejevos Olgos parodymai. Iš esmės ji papasakojo kas kitų jau buvo sakyta. Bet pabaigoje yra tokie dar niekieno neminėti parodymai:

„Juodakis  gerai moka rusų kalbą ir laisvai ja kalba. Bet visada pabrėždavo, jog čia Lietuva ir visiems derėtų kalbėti lietuviškai. Tuo žadino nesveikas nacionalizmo tendencijas. Vienok ką nors konkretaus apie tai papasakoti negaliu, nes dabar nepamenu.

Klausimas: "Jūs dalyvavote konservatorijos atsakaitiniame-rinkiminiame profsąjungos susirinkime?".

Atsakymas: „Ne, nedalyvavau".

1957 m. balandžio mėn. 13 d.  man buvo pateikta Kaltinamoji išvada. Buvau kaltinamas pagal RTFSR (Rusijos) BK 58-10 str. 1 dalį. Išvardijus visus sugraibytus mano „nusikaltimus", gale buvo parašyta, kad „...būdamas konservatorijos studentu sistematiškai studentų tarpe vedė antitarybinę agitaciją, šmeižė tarybinę santvarką Lietuvoje. ...surinktos byloje medžiagos pakanka perduoti bylą teisman... bylą Nr. 19690 nusiųsti Lietuvos TSR prokurorui dėl jos mukreipimo teisman". Kaltinamąją išvadą surašė ir pasirašė Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas kapitonas Jankevičius.

Tą pačią dieną išvadą patvirtino VSK prie LTSR MT pirmininkas generolas-majoras K.Liaudis, o po savaitės (1957.IV.20 d.) ir LTSR Prokuroro pavaduotojas, 3-čios klasės valstybinės priežiūros patarėjas Galinaitis. Po dviejų savaičių Aukščiausias teismas savo prievolę atliko (1957 m. gegužės mėn. 6 d.). Drįstu manyti, jog būtų gražu, kad ir šiandien jurisprudencija darbuotųsi taip vikriai.

Iki tardymas atriedėjo iki kaltinamosios išvados, ne kartą keitėsi tardytojai, keitėsi ir pašnekesių akcentai. Pradžioje jiems rūpėjo vien tik studentiškos pogrindinės organizacijos dalykai. Įrodymų bei galimų ryšių mežiojo tiek Vilniuje, tiek Kaune. Gal ir rašė raportus apie tokių paieškų rezultatus, bet išlikusioje mano byloje nieko panašaus nėra. O pokalbių metu manęs ne kartą klausinėjo kur aš kada buvęs, su kuo draugavęs, kodėl į kažkokius bendrabučius vaikščiojęs, ką ten veikęs ir t.t. Minėjo eilę man nežinomų pavardžių ir klausė ar pažįstu. Gal ir rašė, gal fiksavo, bet byloje nieko panašaus nėra likę. Visi šūviai buvo pro šalį. O gal nepatogu buvo palikti savo nekompentencijos pėdsakus.

Bene daugiausiai painiavos jie turėjo besiaiškindami protesto operos teatre peripetijas. Jie turėjo žinių, jog rudaplaukis studentas Juodakis iš antro teatro balkono į sceną mėtė kiaušinius. O aš įrodinėjau, kad teatre iš viso nebuvau, nes tą vakarą Rusų dramos teatre grojau spektaklyje „Krepostj nad Bugom". Patikrino. Buhalterijoje rado, kad tikrai grojau. Bet jie turėjo žinių, kad jei ne viduje, tai prie teatro durų aš tikrai buvęs. O spektakliai čia ir ten prasideda tuo pačiu laiku. Kažkokia mistika? Visiškai ne. Tik aš neaiškinau tardytojams kas ir kaip buvo. O buvo taip, kad pusvalandį prieš spektaklio pradžią prie Rusų dramos teatro (dabartinėjė Jogailos gatvėje) sėdau į taksi ir momentaliai atsidūriau prie Operos teatro (dabar Rusų dramos teatras J.Basanavičiaus gatvėje). Vairuotojo paprašiau čia pat palaukti ir kurį laiką lauke prie Operos durų stabdžiau žmones, agitavau neiti į „Pilėnus", nes bilietus juk pirkote į „Faustą" su  Kučingiu. Į Rusų dramos teatrą grįžau penkios minutės iki spektaklio pardžios ir tikrai grojau „Krepostj nad Bugom" uvertiūrą. Dirigavo Benas Gorbulskis. Jis irgi patvirtino, kad grojau. O teatre iš antrojo balkono į sceną kai ką mėtė ne rudaplaukis Juodakis, o rudaplaukis fortepiono klasės studentas Anatolijus Valičenka. Taigi, buvo taip, kaip buvo, o ne taip, kaip jiems reikėjo. Gavosi konfūzas.

Kitas konfūzas nutiko dar juokingesnis. Kai Vilniuje buvo statomas filmas „Ignotas grįžta namo", kartu su keliais kitais studentais buvau pakviestas keliuose epizoduose suvaidinti kaizerinės Vokietijos kareivėlius. Davė uniformas, šalmus, butaforinius šautuvus ir kelias dienas prie Žaliųjų ežerų mes juos vaizdavome. Žinoma, ir atminčiai nusifotografavome. O jaunas tardytojas rusiukas nesiorientavo istorijoje. Jis rodė man tą nuotrauką ir atkakliai porą dienų reikalavo prisipažinti, kad tarnavau fašistų armijoje. Ta istorija taipogi liko neužfiksuota.

Nebuvo užfiksluotos ir pastangos susigaudyti, kodėl ir iš kur pas mane radosi tiek daug vokų su užsienio adresais. Dalykas tas, kad buvau fotomėgėjas ir žurnale „Studenčeskij meridian" radęs norinčių susirašinėti adresų, rašiau jiems anglų kalba ir iėškojau norinčių susirašinėti fotomėgėjų, norinčių keistis fotonuotraukomis. Prisispyrę klausinėjo, kodėl man to reikėjo, ką siučiau, kodėl siunčiau, ką gavau. Pamenu, kad klausiau, gal jie gali man padėti, nes buvau gavęs laišką iš Indonezijos tenykšte kalba, tad nieko negalėjau suprasti. O kad jau taip, tai atsakymą išsiunčiau lietuviškai parašęs.

Keista, bet studentiškomis uniforminėmis kepraitėmis, kuriomis mes, bent jau aš, labai didžiavomės, nes manėmė atgaivinę kažką lietuviško prieškarinio, tardytojai visiškai nesidomėjo. Jiems kur kas buvo įdomiau sužinoti, iš kur mes gavome tuos užsienietiškus kaklaryšius (šlipsus) su Afrikos bezdžionėmis ir palmėmis. Bet čia jokios paslapties nebuvo - juos mums keliems kaip suvenyrus iš užsienio parvežė Juozas Udras, garsus sporto meistras, fechtuotojas, konservatorijos sporto katedros vedėjas.

Šiek tiek daugiau pasidomėjo mano rašytu scenarijumi detektyviniam kinofilmui. Tai tebuvo kažkokia berniokiška fantazija. Špionažas, gaudynės, išdavystės, susišaudymai. Mano galvoje ir plunksnoje tebuvo jų pradžios, o kas ir kaip toliau, nežinojau ir neturėjau laiko detalizuoti. Tiesa, bandė aiškinti man, ar kartais tai nėra tos „pogrindinės" organizacijos veiklos planas ateičiai. O gal tai netgi dienoraštis...

Nesenai su vienu giminaičiu įsišnekėjęs nusistebėjau, kad niekada niekas nėra pristojęs manęs klausinėti apie tas KGB tardymuose praleistas dienas. Negi niekam tai neįdomu ? Ypač tiems, su kuriais po kotletuko vaišių turėjau akistatas. Tiesa, po tų įvykių mano keliai nutolo ir nuo muzikos pasaulio, ir nuo teatrų ir nuo sporto. Tiesą sakant, ir aš pats sovietmečiu nemačiau nei reikalo girtis, nei pasakoti, nei ką aiškinti. Palaipsniui krypau, krypau ir atsidūriau žurnalistikos lankose. Bet ir čia niekas niekada manęs nieko neklausinėjo. Kurį laiką pamąstęs, Vytautas išreiškė spėlionę, jog taip buvo, o gal ir tebėra, todėl, kad visi, kas neklausinėja, laiko mane provokatoriumi. Dėl tų akistatų ir „organizacijos". Gal netgi specialiai toks gandas buvo skleidžiamas... Šiurpas per nugarą  nuvilnijo. Provokatorius... Aplinkui girdėjau tik tylą. Negi visą gyvenimą su tokia kupra ir pravaikščiojau...

Jau M.Gorbačiovo laikais kilo mintis pasiimti buteliuką, susirasti tardytoją Jankevičių ir atvirai pasikalbėti, pasiklausinėti kaip ir kodėl visa tai, buvo. Kodėl jis nutildė „pogrindinės orgnizacijos" temą, kodėl kaltinimą iš kolektyvinės veiklos perkvalifikavo į personalinę vienišiaus bylą. Ėmiau dairytis, klausinėti, bandžiau ieškoti, Visa bėda, kad tada nebuvo mados pasirašant įvairius popierius ir protokolus šalia pavardės nurodyti ir vardą. Ir iš parašo neįmanoma nors vardo raidę sužinoti. Mano atveju vienas Jankevičius (komjaunimo rajkomo sekretorius) svaidėsi žaibais ir iš piršto išlaužęs pripaišė man pogrindinę antitarybinę organizaciją. Kitas Jankevičius tą organizaciją ištrynė iš kaltinimo ir, kaip miglotai pamenu, kartą man tyliai pratarė, kad iš esmės turėčiau būti paleistas, bet dabar taip nėra... Taigi - klausinėjau, teiravausi. Deja, vardų nežinojau. Ir dabar nežinau. Bet tada mane pasiekė žinia ar gandas, kad tai būta dviejų brolių. Vienas jau miręs, kitas dar gyvas. Gyvas tebesąs buvęs komjaunimo sekretorius. Ačiū. Man jo adreso nereikėjo. Neturėjau jokio noro neštis buteliuko. Ir nesinešiau. Nėjau.