Žurnalistas irgi žmogus

 Virgilijus Juodakis

Leidinio  fotožurnalistinė  koncepcija

Negaliu sakyti, kad pasijutau labai laimingas, kai paaiškėjo, jog prie mano "Žurtyros" durų nesibūriuoja interesantų eilė. Naujiena visada yra naujiena ir toli gražu ne iš karto pasidaro populiari. Šiuo atveju lyg ir pasibaigė tam tikras paieškų etapas. Kaip sakoma - vartai užsidarė. Niekas manosios naujos teorijos nesukritikavo, viekas nepareiškė ir noro ją kuo nors papildyti, pataisyti. Niekas niekur neįregistravo jokios pataisos. Niekas nesikreipė į jokius konstitucinius teismus su paklausimu, ar vakar patekta naujoji fotožurnalistikos teorija šiandien kam nors neprieštarauja. Taigi man beliko užbaigti tam tikrą paieškų etapą. O tai reiškė, kad laikas apžvelgti kas padaryta, kas paaiškėjo, kas naujo ir seno koreliuojasi, suvesti krūvon įvairias naujienas ir senienas. Taip kilo reikalas sukurti fotožurnalistinę koncepciją, kuri visumoje ar dalinai tiktų bet kuriam spaudos leidiniui.

Koncepcija yra pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema. Ji taipogi yra kūrinio, veiklos sumanymas, mintinis projektas, planas. Ji kaip būsimo namo projektas, kurį šeimininkas gali statyti absoliučiai nieko nekeisdamas, bet gali ir pagal savo poreikius ką nors papildyti ar eliminuoti. Itin koncepcija reikalinga norint vieną ar kitą leidinį palyginti su kitu panašiu. Būtent panašiu, o ne su bet kuo. Juk negalima lyginti, sakykime, buroko su klumpe ir bandyti įrodyti, kuris geresnis ar blogesnis.

Fotožurnalistika yra specifinę sudėtinė bendrosios žurnalistikos dalis. Labiausiai ji matoma periodinėje spaudoje. Tai tokia žurnalistikos sfera, kuri informaciją pateikia skaitytojui naudodama akcentuotą vaizdą (spaudos fotografiją) kartu su tam tikru tekstu-komentaru. Jau sukako daugiau nei šimtas metų kaip ji užgimė ir gyvuoja daugelyje pasaulio laikraščių bei žurnalų. Per tą laiką susiklostė ir išryškėjo tiek pagalbinės, tiek savarankiškos fotožurnalistikos funkcijos. Šiandien jau visiems aišku, kad spaudos fotografija gali ir iliustruoti rašinį, ir akcentuoti pranešimo objektą, ir puošti leidinio puslapius, o svarbiausia - savarankiškai informuoti skaitytoją. Visos šios funkcijos yra svarbios ir puoselėtinos. Ypač informuojančioji ir akcentuojančioji. Pavyzdžiui, skaitytojai kur kas ryškiau ir ilgiau, pasirodo, mena publikaciją, jeigu joje buvo ir netikėta spaudos fotografija. Vadinasi, siekdami didesnio įtaigumo ir poveikio, žurnalistai tiesiog privalo savo rašinius palydėti fotografijomis. Dar geriau- fotografijas palydėti nors trumpais tekstais-komentarais. Tokie dvinariai junginiai iš vaizdo ir žodžio pagimdo fotožurnalistinę produkciją, kuri vadintina fotožurnalistiniais žanrais.

Kiekvienas profesionalus ir save gerbiantis periodikos leidinys privalėtų turėti savo fotožurnalistinę koncepciją. Tai - periodinio ar vienkartinio leidinio fotožurnalsitikos sferai numatyta perspektyva, darbo gairės, numatančios redakcijos siekius ir tikslus KIEK, KAIP, KODĖL, APIE KĄ pasakos savo skaitytojui fotožurnalistikos priemonėmis.

Visų pirma redakcija turėtų apsispręsti - naudos ar nenaudos savo leidinio puslapiuose spaudos fotografiją. Jeigu naudos, tada reikėtų nuspręsti - kiek gausiai naudos: šiek tiek, normaliai ar gausiai. Praktika rodo, kad laikraščiuose normalu yra skirti spaudos fotografijai 16 -20 proc. (1/6 - 1/5) naudingo ploto. Mažai yra  5-10 proc., o gausiai - 25-30 proc. (1/4 - 1/3). Iliustruotiems žurnalams normalu yra būtent trečdalį (30 - 40 proc.) skirti spaudos fotografijoms. O reprezentaciniams leidiniams - normalu 50 proc. ir net 80 proc. Taip rodo pasaulinį praktika (bent rodė praėjusio amžiaus viduryje). Bet ne mūsiškė. Vis dėl to nors žinoti - verta. Kad orientuotumės į ką lygiuotis. Šia prasme visi mūsų laikraščiai buvo žemiau žemo lygio. Tiek skaičiuojant pavienius numerius, tiek savaitės ar ketvirčio balansus.

Antras momentas - koncepcija turėtų numatyti, kiek gausiai, kokiu santykiu leidinys naudosis spaudos fotografijos kanalais. Jų, kaip žinia, yra trys: presfotografijos, agentūrinis ir papildomasis. Pirmasis (presfotografijos) kanalas yra visa tai, ką specialiai savam leidiniui sugalvojo, užplanavo, nufotografavo ir parengė savi fotoreporteriai, fotokorespondentai, fotožurnalistai. Antrasis ( iš ELTOs fotokronikos, APN, Roiterio, BNS ir kt. informacinių agentūrų) imamos nuotraukos. Jos duoda galimybę gauti ir skelbti nuotraukas iš ten, kur negali nukakti ar suskubti savi fotografai. Dažniausiai tai fotoinformacija iš užsienio kraštų. O trečiasis - visa tai, kas kažkieno kažkada buvo nufotografuota dažnai visai negalvojant, joga gali parversti spaudai. Tai ir fotomėgėjų darbeliai, ir fotomenininkų, ir nuotraukos iš šeimos albumų, muziejų, archyvų, turistinių kelionių ir t.t. Optimalus variantas būtų toks: agentūrinę ir savo fotografiją (press ir papildomas kanalas) spausdinti santykiu 1 : 3. Numeryje šitai galėtų atrodyti taip: N miesto laikraštis skelbia 2 agentūrines (vieną Lietuvos ir vieną užsienio) nuotraukas, plius 3 savo fotoreporterio, plius 2 fotomėgėjų, plius 1 iš archyvų, muziejų ar iš kokių leidinių perfotografuotą nuotrauką. Ir iš visų šių aštuonių spaudos fotografijų klišės turėtų užimti, tarkime, 16 proc. (1/6) naudingo ploto laikraštyje.

Trečias momentas - koncepcija turėtų reglamentuoti fotožurnalistinės produkcijos dokumentalumo lygmenį. Dalykas čia tas, kad turime tris fotografijos gamybos būdus, kurie ryškiai skiriasi dokumentalumo laipsniais. Labiausiai prestižinis fotožurnalistikoje yra 100 proc. dokumentalumo turintis fotoreportažinis nuotraukos gamybos būdas, kai fotografuojame absoliučiai nesikišdami į veiksmo ar gyvenimo tėkmės eigą. Kiekvienas save gerbiantis laikraštis turėtų siekti kuo daugiau turėti šitų labiausiai fotožurnalistine prasme prestižinių fotografijų.

Tačiau ne visada galime išsiversti vien reportažiniu darbo metodu, kartais tenka imtis antrojo būdo - aranžuotos fotografijos, kuri geriausiu atveju gali būti vertinama tik 50 proc. dokumentalumo lygmeniu. Taip yra todėl, kad šiuo būdu tenka organizuoti, tarsi atkartoti jau praeitin nuplaukusią situaciją (arba projektuoti ateityn). Nemaža atvejų, kai šiuo „pagudravimu" fotožurnalistai piktnaudžiauja, ypač netolimoje praeityje. Tačiau yra ir atvejų, kai ir šiandien be jo negalime išsiversti. O dažnokai ir nenorime. Pavyzdžiui, kai šiandien daroma nuotrauka žurnalo viršeliui, šone labai smulkiomis raidelėmis parašoma: šukuoseną tvarkė A, nagus lakavo B, sijoną siuvo C, veidą dažė D, blakstienas klijavo E, pozą parinko F, šviesas sureguliavo G. Kas beliko fotografui? Paspausti mygtuką. Tai kieno kadras? Koks kadras? Aišku aranžuotas. Bet tokio ir reikia viršeliui.

Vis dėlto kuo mažiau aranžuotų nuotraukų panaudosime, tuo geriau bus laikraščiui ar žurnalui.

Yra ir trečias - laboratorinis nuotraukos gamybos būdas. Jis, galima sakyti, teturi nulį dokumentalumo, nes šiuo atveju reikiamas kadras arba spausdinamas iš kelių negatyvų, arba iš kelių nuotraukų iškarpomos reikiamos detalės ir atitinkamai suklijuojamos. Šis būdas itin tinkamas reklamai, plakatams, satyrai, įvairiems fotomontažams, karikatūroms iš nuotraukų pagaminti. Taigi fotožurnalistinė leidinio koncepcija turėtų sąlygoti, kiek dažnai tokius dalykus naudos leidinys.

Vartant visai respublikai skirtus laikraščius nesunku pastebėti, kad spaudos fotografijos prasme beveik visi yra praktiškai virtę vien Vilniaus laikraščiais, nes tik iš čia ir retkarčiais dar iš Kauno randame fotožurnalistinių publikacijų. Aišku, jog tai nėra gerai. Aišku, jog šitai demonstruoja tam tikrą panieką periferijai, atseit, kas ten gero ir įdomaus gali būti. Ir plungiškis, ir varniškis skaitytojas nori bent retsykiais matyti ką nors ir iš savo parapijos, o ne vien Vilniaus vizualines naujienas. Todėl bet kurios redakcijos fotožurnalistinė koncepcija turėtų aiškiai deklaruoti atsakymą - ar vien Vilniuje fotografuosime, kiek dažnai, kokią proporciją pasirinksime centrui ir periferijai rodyti. Jeigu, žinoma, norime vadintis plataus, visos respublikos arealo laikraščiu. Skaitytojas labai greitai šitai pajunta ir savaip interpretuoja.

Dar vienas koncepcijos aspektas - fotožurnalistinių publikacijų tematika. Tai reiškia, kad redakcija turi apsispręsti ir numatyti toli pirmyn, kurioms temoms ar problemoms skirs prioritetą teikdama vizualinę informaciją. Specializuoti leidiniai, suprantama, akcentuos savo sferą, pavyzdžiui, gamtosaugą, statybas, biržas ar mediciną. O kaip turėtų elgtis plataus ir bendro akiračio periodinis leidinys - turi būti aptarta koncepcijoje. Kažin ar optimalu ir teisinga, kad ištisais mėnesiais nebeįmanoma mūsų laikraščiuose rasti nei fotožinutės, nei fotoapybraižos tautinės mokyklos tema, Lietuvos mokslo pasaulį rodančių, ekonomikos, pramonės, medicinos ar kitokios tematikos atspindžių.

Rimti nusiteikęs periodinis leidinys į savo fotožurnalistinę koncepciją turėtų įtraukti ir dar vieną  labai svarbią konstantą - žanrinį tinklelį. Tai būtų nuostata, kuri aiškiai reglamentuotų, kuriomis savaitės dienomis kiek ir kokių fotožurnalistikos žanrų turi (ar gali) būti laikraščio numeryje. Kasdien, tarkime, galima planuoti turėti po fotokroniką pirmam puslapiui. Po šeštadieninių ar sekmadieninių renginių logiška būtų pirmadieniais turėti po fotoreportažą. Savaitgaliais - po fotonovelę. Neporinėmis savaitės dienomis - po dvi ar tris fotožinutes, porinėmis fotovaizdelius. Kas antrą savaitę - pakaitomis fotoapybraiža, fotorecenzija, fotoapžvalga, fotopasakojimas. Pirmame puslapyje labai derėtų keli fotoanonsai ir t.t., bet tai jau daugiau dizaino dalykas.

Čia įvardinta koncepcija nėra koks įstatymas ar įsakymas. Tai tik orientyras, kurio tikslas padėti susidaryti kiekvienam savą koncepciją. Pagal norus ir poreikius. Kartu tai instrumentas daugiaaspektei analizei, jeigu kyla reikalas palyginti du ar kelis draugaujančius ar konkuruojančius spaudos periodinius leidinius.