2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Laiškelis sūnui

2015-05-19
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 Laiškelis sūnui

 

Sveika, dukružėlė Virginija, štai toks laiškelis gavosi, kai prisėdau parašyti Edvardui atsakymą į jo užduotą klausimą. Siunčiu ir Tau, ir Aleksandrui ir Donatui. Gal kokią kruopelytę sau naudingo jame ras ir anūkėlė Karolina. O Edvardas laišku klausė, kaip man sekėsi augti be tėvo. Ši tema - sūnūs auga be tėvų - jo žiniomis dabar aktyviai diskutuojama Didžiosios Britanijos ir visos Europos didaktinėje literatūroje.

*******

 

Na, ir uždavei tu man klausimėlį, sūnau, į kurį, pasirodo, ne taip lengva atsakyti. Niekada apie tai nesu pagalvojęs. Tu klausi, kas man, be tėvo augusiam berneliui buvo pavyzdžiu gyvenime, kad užaugau ne koks nors banditas ar svieto perėjūnas, o nevisai blogas žmogutis, kuris dar ir šį bei tą naudingo ir pozityvaus gyvenime nuveikiau. Taip, tu teisus - ne tik pas tave Anglijoje, bet ir visa Europa dabar bando rasti atsakymą į klausimą kokią įtaką turi vyro gyvenime likimas, kai jam tenka augti be tėvo.

Be tėvo berniukai auga dėl daugybės priežasčių. Tai ir šeimų skyrybos, „netyčiukų" atsiradimas, auto katastrofos, kalėjimai, karai ir t.t. Mano priežastis buvo sovietinė tremtis, kai aš septynerių metų netekau savo tėvelio. Tremties ešelone  Naujojoje Vilnioje jį atskyrė nuo manęs ir mamos. Daugiau jo nemačiau. Man tada buvo septyneri. Per tremtį ir pokario metais parbėgus Lietuvon mane per gyvenimą vedė mano mama ir mano krikšto motina. Po to stūmė pirmyn noras kuo greičiau kiek nors uždirbti, kad galėčiau padėti mamai. Visą laiką mane vairavo per gyvenimo vingius mano didelės ausys ir plačios akys - vis bandžiau suprasti kas gyvenime yra gerai ir kas blogai.

Visą pasaulį valdo ENTROPIJA. Tai savaiminis visatos procesas, kuris sako, kad gamtoje ir visuomenėje nuolatos vyksta griovimas - ugnis, likimai, potvyniai, mirtys, puvimas, drebėjimai, karai ir t.t. O kodėl ta entropija visą laiką vis turi darbo, kodėl ji vis turi ką griauti ir naikinti? Ogi todėl, kad kažkas vis ką naujo pastato. Daugiausiai tai padaro žmogus. Jeigu jis eina ne  blogio, o pozityvaus kūrimo linkme. Todėl man jau seniai tapo aišku, kad turiu ne griauti ką nors, o sukurti, pastatyti, pagaminti. Kad ta entropija turėtų ką veikti.

Ta prasme liaudies išmintis sako - vyras turi sukurti šeimą, pastatyti namą, išauginti vaiką ir pasodinti medį.

Deja, gyvenimo tėkmė dažnai pamaišo šitai padaryti. Pažiūrėk į dangų - debesėliai ten keliauja ir maišosi be mūsų valios. Mes niekaip negalime to proceso paveikti. Gyvenime visokiausios aplinkybės taipogi maišosi ir painiojasi po kojomis. Bet čia mes galime pasirinkti, pažinti tas aplinkybes ir išvengti autoentropijos. Šitai padaryti labai padeda pozityvi žmonijos patirtis. O šachmatai yra puikus instrumentas modeliuoti savo elgesį - jeigu tu taip, tai aš taip, jeigu tu kitaip, tai aš galėčiau atsakyti štai tokiu ėjimu ir t.t. Labai gailiuosi, kad neišmokiau tavęs žaisti šachmatais.

Iš kiekvieno gyvenimiško epizodo visada yra trys išeitys - minusas, nulis arba pliusas. Visi trys atvejai nėra būtinai nutiksiantys. Optimistas bus tas, kuris ruoš save minusui (blogiausiam atvejui), o išvairuos į pliusą (geriausiam atvejui). Nulis yra tarsi upelio dugne gulintis akmenėlis, po kuriuo vandenėlis neteka. Nulis yra nieko neveikti, nieko pozityvaus nesiekti, stovėti vietoje ir tik žiopsoti į kitų pastangas siekti ko nors pozityvaus, eiti pirmyn.

Jokio herojaus, jokio konkretaus žmogaus, kuriuo būčiau norėjęs gyvenime sekti aš neturėjau, sūnau. O štai pagal išgales priešintis entropijai - turėjau. Todėl vengiau kristi duobėn, o jeigu tokia ir pasitaikydavo mano kelyje, visada visų pirma stengiausi iš jos išlipti ir vėl ieškoti pozityvios krypties.

Lipdamas iš eilinės duobės ar duobelės aš visada ruošiau save, kad nutiks blogiausia galimybė. Bet ji ne visada būna. Todėl, atsispyręs į nulį, siekdavau pliuso. Tai padėjo man išlikti optimistu.

O duobių buvo. Ir netikusios pirmosios vedybos, ir sovietinis saugumas (KGB), stalininiai lageriai, darbo netekimas, badas, šinšilos, gaisras, sveikatos problemos ir t.t.

Be viso to, man gyvenime daug padėjo geri žmonės. Pavyzdžiui, klasiokas Adauktas Marcinkevičius, kompozitorius Balys Dvarionas, žurnalistai Rimas Budrys, Vyt. Misevičius, doc. Jonas Bulota, Stasys Makauskas, gamtosaugininkas Viktoras Bergas, redaktoriai Vytautas Bubnys, Antanas Drilinga, Leopoldas Mykolaitis, Jonas Lapašinskas, Jonas Krosas, doc. Viktoras Liubomiras Žeimantas ir visa eilė kitų gerų žmonių. Ne vien man jie padėjo kapanotis iš duobės. Todėl ir aš visada stengiausi ne pakenkti kam nors, o pagal išgales ir galimybes padėti. Žinai, kas man buvo sunkiausia dirbant Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje? Ogi rašyti pažymius po įskaitos ar egzamino. Ypač, kai mano parašas įskaitų knygelėje turėjo būti pirmasis. Ką daryti, kai studentas pasitaikydavo „visiškas ablius"? Parašysi neigiamą pažymį - o gal tas parašas atims iš varguolio stipendiją ar bendrabutį. Tokiais atvejais pavarydavau ir liepdavau ateiti po mėnesio. Tada jau matydavau, kokie pažymiai šviečiasi knygelėje ir man buvo lengviau išlaviruoti nepakenkus.

Įdomiausia, kad ne vienas man padėjęs žmogus buvo komunistų partijos nariai. Bet tas partiškumas, kaip dabar suprantu, jiems buvo tik tarsi lietsargis, kad galėtų daryti gerą darbą. Partijos atžvilgiu jie buvo apsimetėliai, o apsimetė tam, kad be to partiškumo negalėjo gauti tarnystė ir nebūtų galėję šio bei to gero padaryti. Tame tarpe ir man. Pavyzdžiui, buvo du broliai Jankavičiai. Abu partiniai, abu komunistai. Vienas su didžiausiu pykčiu ir kumščiu daužydamas stalą mane metė iš komjaunimo, o kitas, būdamas KGB tardytojas, mane lyg ir gelbėjo, mano bylą pasukęs taip, kad iš kaltinimo, jog aš esąs pogrindinės jaunimo antikomunistinės organizacijos narys ir dar lyderis, taip pakreipė klausimus ir tardymo protokolus, kad likau vienišas kvailelis nebrendyla be jokios organizacijos. Tai lėmė, kad mane nuteisė ne 25 metams, o tik metams.

Štai toks gavosi mano atsakymas į tavo klausimą, sūnau. Nemanau, kad jis yra išsamus ir aiškus. Bet laiške ne viską įmanoma išgvildenti.

Iš esmės, manau, ir judu su Aleksandru, o prieš jus Donatas ir Virginija augote nepilnai su tėvu, nes aš nebuvau geras tėtis. Perdaug buvau užsiėmęs moksliniu darbu ir dėstytojavimu. Per mažai skyriau jums laiko. Man labiau rūpėjo disertacija, docentūra, nes puikiai supratau, kad nuo to priklausys mano alga ir vėliau pensija. Taip ir nutiko. Jeigu dabar negaučiau prie pensijos dar ir mokslininko pensijos (rentos), labai sunkai suktumėmės su mama, kažin ar ištektumėme pragyvenimui. Kai parvažiuosi paatostogauti, turėk susirašęs klausimus, į kurios norėtum gauti išsamesnius atsakymus.

O dabar siunčiu ką parašęs. Gal nueis šis @ laiškas, jeigu teisingą adresą atsiuntei. Atia.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-05-19 12:10
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Pranas

2021-05-28 20:31

Sveiki, gal galite parašyti dėl problemos sysijusios su skiepais? Nes kažkokia nesąmonė gaunasi.Važiuojant į Latviją išeina, kad nors turi skiepą , vidtiek reikia , 10 dienų būti arantine.
Mano nr.864014653

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2015-06-10 12:22

Džiaugiuosi, kad ir žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo pamokų nepamiršti.Tavo rašinys mane papirko nuoširdumu ir praeito gyvenimo tikroviškumu. Rašyk, Virgilijušai, rašyk, kol gali...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media