Žurnalistas irgi žmogus

Gediminas Griškevičius,

Palanga

Aš į kilometrinius-kabinetinius Klaipėdos (ir Palangos) poliklinikų „spąstus" pirmąsyk papuoliau lygiai prieš 10 metų, 2008 metų gruodį. Ar kvailai padariau, laisvai sutikęs užsukti į urologo priimamąjį? Ne. Gyvenime dėl nieko nesigailiu ir nieko negaila. Nes... Nieko - greitai. Nieko - dykai. Nieko - amžinai. Viskas siūbteli - džiaugsmas, skausmeliai, kančios ir nuodėmėlės, ir viskas praeina.

Rusų laikais mažų miestelių kino salėse liūdesys mane pagaudavo tą akimirką, kai ekrane sušvytruodavo kadras su užrašiuku: „Koniec filma" („Filmo pabaiga").

Nors verk iš pasimetimo, kad visi įdomumai pasibaigė ir reikės sugrįžt į dažnokai bespalvę žmonių gyvenimo kasdienybę, kur mažoka švelnumo ir džiugesių, o dažniausiai primenamos pareigos, atsakomybė, pilna visokių pagąsdinimų, nuobaudų... Tikrumoj - visi esame mamų vaikai, todėl ir nuodėmikės panašios, nes ten, kur „negalima", dažniau būna linksmiau. Aistros priveikia tokius protuolius, kad, žiūrėk, į šokių siautulius įsisuka ir mokslų daktarai, ir partorgai, ir politikai, ir redaktoriai, ir eiliniai reportažiukų medžiotojai, ir klebonai, geriausieji „moralumų" oratoriai.

Ak... Rizikos muzika. Rūmai iš liepsnos.

Nedaug ko čia, tiesą sakant, ir būna iš „šventosios dvasios". Šventas dvasias saugo... „Amžinasis kurortas".

Tačiau - neužsimirškim. Poetas Vincas Giedra jau prieš kelis dešimtmečius priminė:

Vėlu jau dūkti.

Anksti dar mirti.

Telieka viena -

Sėdėt ir ... dirbti.

2008 metų gruodį, išgirdęs Klaipėdoje apie man įtariamą II stadijos prostatos vėžį, išsyk gomurys išsausėjo, pajaučiau ryjant Apmaudo gumulą ir, kol nuėjau iki švento Kazimiero bažnyčios, tą 2008 metų šventų Kūčių priešpietę išjaučiau vidinį šoką, su esminiu klausimu: „Nejaugi? Dieve, už ką, už ką, mano dieve, juk man nieko neskauda, aš esu stiprus, gyvenimas labai sekasi, ne-ne-ne... „Padidėję jūsų PAS rodmenys, įtariam II stadijos onkologiją". Kažko nesuprantu. Arba manim, mano patiklumu, jausmais kažkas gudriai manipuliuoja, spekuliuoja, tik neaišku kuris - urologas ar vaistininkas". O tada apėmė ... pasiutimas. Susiskambinau su pagrindinio Klaipėdos dienraščio redaktorium ir prižadėjau atfaksuoti straipsnį gana (tada!) ekstravagantišku pavadinimu „Ugnikalnių ligos. Varpų karpytojai".

„Blyn, - galvoju, - prisikapstysiu iki PAS „tyrimų projektų", paviešinsiu pavardėmis, kas klastoja baisligės hiperdiagnozę, niekam daugiau nerodysiu savo ... „varputės", niekam tegu nerūpi, keroja tenai ar ne kažkoks nereikalingas „Balinis vėžlys" ar kitoks „Piktaputys". Nerodysiu. Privati valda. Viskas dabar privatu. Socializmas baigėsi. Beje, kaip tartų kolega, Ziabkų Alvydukas, o „kas per organas ir kur ji yra, ta Lietuvos vyrams už europinius pinigus primenama, net duobkasius, sako, prikviesti galinti prostata?"

Niekas tarsi nesikeitė po tų „PS-BZ" tyrimų. Moteriški apvalumai kėlė ne tik virtuvinius apetitus. Noras norėti gimdė norą galėti. Operacijos man nesiūlė. Nejutau jokio brangių hormoninių vaistų poveikio, tik tiek, kad „ūkiškai" nupildavo karštis, o ilgainiui pradėjo skausmingai žnaibyti, dilgčioti pečių juostą, kojų pėdakaulius, rankų sąnarius, riešus, - tačiau sau kartojau: „Negalvok, kad skauda ir neskaudės". Arba: „O gal aš esu kavaholikas?"

Toliau kuprine į gėlyną Saulėtekio take vilkau nuo jūros man patinkančius margaraščius akmenis. Tegul visi palangiškiai mato jų grožį, o sykiu - mano vyrišką stiprybę ne vien „apatinėmis girnomis". Smulkmena yra kažkokia prostatėlė. Šūds man tas vėžys. Nekreipsiu į jį dėmesio, nes, va, nenudurnėjo ir nenumirė net nuo spinduliavimo procedūrų Kaune žinomas gelbėtojas Kastulis, - tai bent ligonis, su Klaipėdos senjorų krepšinio rinktine laimėjo Europos čempionato sidabro medalį. Stipri žmogaus vidinė dvasios energija gali išgelbėti Kūną.

Pamažu silpo mano noras „išlazdavoti" nedorėlius Klaipėdos urologijos „šamanus", „aksakalus". Tiek to, jiems irgi reikia gyventi, - tirpo mano noras rašyti tekstą pavadinimu „Ugnikalnių ligos. Varpų karpytojai". Laikas parodys, kas teisus. Ataušt reikia. Nusijuokiau sykį iš savęs: „Koks jau čia iš tavęs „ugnikalnis" ir kuo čia ką labai sudomintum: 70-metis savo „vytinta smetonine varpute"? Gal mano akumuliatoriai nusėdo? Juk ant visų daiktų yra įrašas: „Galiojimo laikas". Galų gale žurnalistinės motyvacijos nėra rašyt feljetoną - jeigu negautum pensijos, pasigailėtum, jaunesnis nenumiręs, nes „šventraštininkams" honorarų nebemoka.

Vyrams gyventi lengviau negu moterims. Nemeluoju. Pagrindinę naštą iš „Gyvenimo ganyklų" velka moterys. Vyrams lieka ryškiai lengvesni šiaudai. Aš lyg ir pritarčiau stipriųjų moterų populiariai primenamai ir antrosioms pusėms žvarbokai į akis primetamai sentencijai: „Vyrų nereikia gailėti. Šitaip ... „grūdinamas plienas". Reikia vyrus priversti dirbti. Bet reikia vyrams ir švelnesnių žodžių, padrąsinimų. Nes laikas nuo laiko vyrams anksčiau ar vėliau skausmais, net kančiomis primena jų genetinis „Prostatos kaimas".

Menui atsidavę pasaulio ir, žinoma, Lietuvą gimtaviete išpažįstantys vyrai turi įvairialypes asmenines nuomones apie gyvenimą, susijusį su moterimis vaikų labui. Vardan ateities. Bendras atsakų vardiklis būtų toks: „Gyvenam ... Pasibardami ir pasitardami". Šeimos namų kūryba yra labai sunkus, ramių nervų ir kantrybės pilnas menas.

Vilniuje gimęs žydų kilmės rašytojas, diplomatas, Garbės legiono ordinu apdovanotas Romenas Gari (1914-1980) dviejų skirtingų psichikų, požiūrių, nuotaikų „susivienijimą-gyvenimą" dviese apibūdino šitaip: „Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, auga, kai juo švaistaisi".

„Kai staugi iš Vienatvės - visada staugi iš meilės".

„Kuo mažiau lieka kiekvieno atskirai, tuo daugiau būna abiejų".

„Per visą gyvenimą pažinojau gal kilometrą moterų, kad, tiesą sakant, visada buvau vienas".

Mano „postskriptumas": „O kas yra sutuoktiniai, „sudraugovai" ar net svetingi sugulovai?"

„Vienas dvigalvis Kūnas, kenčiantis ar besidžiaugiantis už du". Pasidavimas ir atsidavimas. Kai nemalonią, šiurpinančią žinią Vienai galvai apie bet kurią onkologinės ligos stadiją „tragiškai" išgyvena ir Kitagalvis. Dvi centrinės nervų sistemos. Sutrinka Harmonija, ramuma, graudžiai veikia tampresniais ryšiais, negu su Europos Sąjunga susaistytų, gyvenimo bendrakeleivės ar bendrakeleivio žodžiai: „Juoda matau: neaišku, kiek čia man dar liko?" Ateitis skęsta miglose. Ir viltinga mintis: „O gal medicina apsiriko?" Nebe seksas rūpi, išgirdus žinią apie Vieno ar Kito liūdesį, paskelbus diagnozę „Vėžys". O be sekso ... ar viskas seksis?