2019 m. spalio 17 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Altruistiškas „vyrologas“ Klaipėdoje optimistiškai nuramina ir palangiškius

2019-06-17
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
LŽS narys, Palanga

 

Po to, kai 2017 metų vidurvasarį į mane „trenkė žaibas" ir persmelkė skausmas, tarsi aš būčiau pušis, kurią nori nužievinti ir pakabinti skardines taureles sakams surinkti... 
Ne sykį stebėjau, kaip pagarbos ir šiandien vertas, priešais mokyklą gyvenęs nerealiai darbštus ir kantrus Kuršėnų miškų ūkio darbininkas, klasės draugo Edžio Barausko tėvelis sakindavo pušis Šaukėnų šiluose. Pušų sakai daugeliui Šaukėnų girininkijos vyrų šeimų nešė kasdieninę mūsų duoną. Savaip mes, mokinukai, gailėdavom pušų šonų, kurias ryškiai „ištatuiruodavo miškų sakintojų didžirklės". 
„Negerai, bet ekonomika, pramonė, taip pat pušų sakai žmonėms irgi reikalingi", - sakydavo ir išmintingoji, visa, kas gyva (ir mus!) mylinti, Gamtą ir tikrumą vertinanti Šilų Elytė - mokyklinės girininkijos vadovė, o 2009-aisiais net autentiškiausią Šaukėnų krašto muziejų sukūrusi Elena Burdulienė. Labai vertinu visą jos patirtį ir jokiam aukcione, už jokius pinigus neatiduočiau mokytojos E. Burdulienės atsiųstosios autorinės jos knygos (2007 m.) apie nykstančius kaimus ir jų gyventojus. 
Beje, labai gabi tautodailininkė ir fotomenininkė - ir mokytojos E. Burdulienės duktė Alma Meškienė.
Malonus pašnekovas - savo darbo išmanytojas buvo ir Šaukėnų girininkas Stanislovas Jasinskas.
Bet man metas sugrįžti į pirmąjį šio „kreizy-teksto" sakinį: „... Po to, kai 2017 metų vidurvasarį į mane „trenkė žaibas" ir persmelkė skausmas..."
Spazmai (ir šiandien nemeluoju!) buvo tokie stiprūs, kad dabar beveik suprantu ir gimdančias moteris. Tačiau tai nebuvo nei pilvaplėvės išvarža, nei gimdymas, bet kažkas panašaus.
O dar ir dusint pradėjo, čirpti „astminiai" žiogai, nu, vienu žodžiu...
Gerai, kad vyrams nereikia gimdyti.
Bet tai, ką patyriau, man įrodė, kad čia - tikriausias atpildas vyrų giminei už tai, kad jie gali „medų ragauti", o gimdo ... moterys. 
Turbūt.
Mirt negalvojau, bet ir nebijočiau. Nenustebčiau.
Kaip kiti - taip ir aš.
Kai „napoleoniškai" pusvalandį padirbėjęs su juvelyriškai jam padedančiomis padėjėjomis, chirurgas Aušrys Gedgaudas mane 2017 m. liepos 16-osios naktį išlaisvino nuo 8 litrų susitvenkusių skystalų, jaučiausi tarsi žuvis, prasmukusi pro Kauno hidroelektrinės užtvanką, aš pajutau žodžiais nenusakomą palengvėjimą ir dėkingumą greta buvusiems mano Likimo angelų bendraminčiams. „Ne išvarža, tik didžiausių akmenų ir svorių ateityje venkit", - patarė optimistiškas chirurgas Aušrys Gedgaudas, „pabambėje" įstatęs man modernesnę vyriškąją „elektroninę sistemą" saugiai ir šiandien reguliuojančią epicistostomą, o liaudiškai - šlapimo takų drenažą. Tai - juokai, palyginti su tuo, ką vyrų giminei siūlo viena ori palangiškė: „Kastracija - geriausia".
Tai netrukdo mano literatūriniuose „rankdarbiuose":
Tu nepakeisi mano jaunatvės,
Aš nepakeisiu tavo senatvės,
Pamiršę adresus
„Žaidimų gatvių"
Kantriai pagerbsim
Pušies vienatvę.
Jei nieko neskaudėtų, nejaustum gyvenimo, nei protarpinės laimės, pasibaigus vienokiam ar kitokiam skausmeliui arba kančiai.
Ir mirtį reikia „pragimdyti" ... Gyvenimu. Visaip margu.
Prieš dvejus metus, 2017-ųjų šventos Onos išvakarėse, Jūrininkų ligoninėje vienmetį palatos draugą, ypač taktišką olandą Tulpą, dviračiu atmynusį nuo Talino iki Klaipėdos, menu, mokiau lietuviškai dainuoti:
„Kas nemėgsta medicinos,
Kumpi dra, lia-lia-lia,
Tą tegul bacilos ima,
Kumpi dra, lia-lia-lia..."
Tulpių augintojų šalies gyventojas Dikas buvo tokios aukštos vidinės kultūros ir tolerancijos, unikalaus mandagumo vyras, kad, man užsimanius „poguliuko", pasiimdavo turistinį žibintuvėlį ir knygas ar laikraščius skaitydavo po antklode.
Tą patį 2017 metų rugsėjo mėnesį, su žavia diplomatinį darbą dirbančia savo dukra mūsų šeimą aplankęs, lyg jau ir sveikstantis Dikas, parke skambiai dainavęs itališką, dar 1958 metais Domeniko Modugno išpopuliarintą originalią dainą „Nel blu dipinto di blu" („Volare - Cantare"), netikėtai pavirto dar viena Amžinojo Kosmoso žvaigžde.
„Volare" lietuviškai? „Skrieti, lėkti, bėgti, eiti, būti tarp, praeiti, praslinkti"... Betgi į šį vertinį telpa visas hiper-aktyvaus, Pasaulį ir pasaulėnus geidžiančio pažinti žmogaus gyvenimas. Skaitančio. Stebinčio. Geidžiančio. Mylinčio. Einančio. Plaukiančio.
Tik tiek, o viskas. Ačiū kiekvienam, kas šviesiai padeda statyti Gyvenimo Pažinimo rūmus.
Įspūdingoje mano išgyvenimų karuselėje - dar viena neišgalvota „Likiminė novelė", iliustruojanti, kaip savai, lyg siūlai megztiniui, susivynioja - išsivynioja tos pačios kartos žmonių ir vietovių gyvenimiškieji takai ir reikalai į bendražmogiškąją, vientisą, nors išsyk - netikėtą pynę.
Šypsokimės kaip gintaro spalvos svogūnai ant buvusio „Galybės" kolūkio Vidsodyje brigadininko virtuvikės sienos...
Parūstaujam.
Vėl šypsomės.
Mažiau skauda. Akių impotencija negresia. Šypsenos ištirpdo sielos skausmą, kuris yra bjauresnis už tą, kai net dukart lūžta ta pati ranka ... toje pačioje vietoje!
Ir taip yra buvę.
Niekuo nesistebiu. Juk tam sparnai - „VOLARE!"
Dėl nieko nesigailiu.
Jaučiuosi smagiai ir drąsiau, šio pasaulio nepalikęs Gyvenimo aušroje. Jaunystėje. Kai dabar gal ketvirtą sykį „pripaišo" kažkelintos stadijos vėžiuką - jau ir po Palangoje esančią Vėžių gatvę drąsiau vaikščiot... Beje, ta gatvė jau virsta viena iš centrinių kurortinio naujamiesčio arterijų.
Palangos pelkynėliuose atsiranda vis patrauklesni „lobiai". Tai įrodo, kad ir Lietuvos gyventojai savo tautos istorijoje šitaip sočiai, pasiturinčiai ir netgi prabangiai dar iš tiesų nėra gyvenę. Dangiškai smagi tiesa! Tik patys iš „musės nelipdykim dramblio". Tik patys venkim žodžių karų. Tik patys sąžiningiau sumokėkim už sąžiningus darbus. Tada ir kitataučių nereikės nieko kaltint.
Nesuvelnėsim - nesupiktėsim - nesvetimėsim... Jei...
Klystantis žmogus negali nurodinėti, kaip turi gyventi kitas, nuo klaidų niekada neapsaugotas.
Nėra švento nė tarp vieno „Sveikamario". Vidumi laisvas kitam neturi būti „Migla". Mes visi laisvi sprendėjai.
O štai padėti vienas kitam - neabejotinai šventa pareiga. Visuose kraštuose sutikau ir sutinku daug geranorišku kilnumu turtingų, atvirų, šviesa pulsuojančių žmonių.
Ogi, kokiais žodžiais pats kalbėsi - panašių ir prisišauksi. Su kuo sutapsi - tokiu pats tapsi. Savitvarda ir gėrio kūryba yra žmogiškosios egzistencijos pamatinė prasmė.
Tačiau argi aš jau - „Muziejų diedas"?
Prisiminimų „malūnėlio girnos" mane vėl mosteli 56 metus atgal, į pušų sakais kvepiančius Šaukėnus, kur ką tik pastatytas, kadaise buvusio dvaro, prie tvenkinėlio puikavosi dviaukštis, erdvialangis namas - paties Justo Paleckio, LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko, telšiškių rinkto AT deputato rūpesčiu ištesėtas rinkiminis pažadas. Už tai tuometinės Užvenčio rajoninės ligoninės Šaukėnuose vadovas - vadinamasis ponas Jonas svečią iš Vilniaus taip privaišino savo firmine stipriausia spirituota „Kruvinąja Mere", kad abu vienbalsiai suklupę giedojo grojant pianinu „Pulkim ant kelių, visi krikščionys"... Pats savo ausimi girdėjau, nes ten ir mes su Mamute buvom gavę trikambarį butą.
Nepaisant visko, ten buvo visko, ko būna žmonėse. Buvom biednesni, bet niekad nebuvom liūdnesni. Dabar daug metų Šaukėnų seniūnijai supratingai vadovauja seniūnas A. Šukys.
Medikų name visi kaimynai susibičiuliavom greitai - Grigaliai, Petrulaičiai, Sankauskai, Masilioniai, Ruškai, Gajauskai, Buzėnai, Irena Barauskaitė... Birželį, po daržų, bulvių sodinimo laisvalaikio vitražą paįvairindavo „bendrabaliai" - Antaninės, Joninės. Čia vieningai dalyvavo visi. 
Miškai dosnūs grybais. Šalia - Šiauliai. Gyvenk ir šok. Labai mėgom šokius. Akordeonu Stasys Tarasevičius grojo: „Kampel, širdžiai brangus..." Graudžiai gera dabar prisimint.
Čia ir už butą medicinos darbuotojoms nereikėjo mokėti nė vieno rublio, mokėjo valstybė. Mokytojai vidurinėje irgi buvo supratingi, atjautūs, smalsūs krašto pažinėjai - „Paryžiaus komunos" kolūkio pirmininkas Kostas Rakauskas noriai skirdavo moksleivių ekskursijoms sunkvežimį ir V. Juodkazis mus vežiojo po visą Lietuvą. Gerbėm apsiskaičiusį kleboną Tomą Švambarį ir partsekretorių, karo veteraną N. Krupeniną.
Ko jau ko, bet nuoširdumo ir norų padėti vienas kitam Sovietijos lietuvių, konkrečiai - mano periodiškai štai jau 58 metus minimų šaukėniškių tarpe (ir kitų užventiškių, kelmiškių) buvo tikrai daugiau negu dabar „vaidinant kapitalistus": „vieni vagia, kiti pavydi". Tikrai ne vien materialiniai turtai, pinigai augina bendruomeniškąją Laimę, egzistencinį pasitenkinimą.
Vidinė šiluma, sąžiningas padorumas, atjauta, tradicijų tęsimas, kaimyniškumo ilgesys, mandagumas, šviesaus siekimas, savyje nenutautėjant ir širdy nepametant dieviškumo, Vienos šeimos jausmų - žmogaus elgsenos ir „apsiėjimo" su kitu žmogumi kasdieniškame gyvenime krypčių negali nurodinėti jokie kompasai, kodeksai ar santvarkos. Dvasinė gyvensenos kokybė priklauso nuo kiekvienos individualiai - Šaukėnuose ir Vilniuje, Kulautuvoje ir Palangoje, Klaipėdos krašte.
Nesmagu būna stebėt veidmainiaujančius kaukėtus, savo „gyvatiškus" geluonis viešai, kaip jūra, tarsi „pranašumus demonstruojančius bendrapiliečius. Nesmagu rašyt - „Visi artistai skiriasi tik amžium" arba - „Pinigas yra viskas".
Dėl šito ginčysiuos ir palaidotas. Aš maloniai prisimenu dar du šaunius vyrus - medicinai šventai atsidavusius Rimantą ir Giedrių Jočius, ir jiems, anūkams, kaskart gera linkinčią taip pat medikę, mylinčios širdies moterį - žmoną ir mamytę Eleną Jočienę. Į Šaukėnų ligoninės kolektyvą įsiliejęs kaip klevas gražus, komunikabilus Kauno medicinos instituto auklėtinis. Akušeris ginekologas Rimantas Jočys tada buvo jauniausias - vos 22 metų - gydytojas visoje Lietuvos respublikoje. Jokių problemų bendraujant. Dėmesingas, gražus, jaunas daktariukas greit pritapo energingame Šaukėnų ligoninės kolektyve, tad natūraliai - ir vadovaujant medikams Užventyje. Jis buvo ir 1971 m. Medikų dienoje, kur aš susipažinau su savo žmona. Prasmingi E. ir R. Jočių darbinės biografijos puslapiai daug dešimtmečių Klaipėdoje. Daug teigiamų atsiliepimų išgirsdavau, dirbant uostamiesčio dienraščiuose „Tarybinė Klaipėda", po to - „Klaipėdoje", jau be žodžio „tarybinė", „Naujojoje Lietuvoje", „Vakarų eksprese", „Lietuvos žvejyje".
Po to, kai 2017 metų vidurvasarį, po 7 metų ramybės, mane „trenkė žaibas", kai teisingai išbarė už vyriškąjį žioplumą, aplaidumą, „Flosin" nevartojimą, netikėtai šviesios atminties VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės urologas Alfredas Radziminskas: „Ką, ar jau nusibodo būti vyru?", jis mane savo siuntimu nukreipė, vėl atidavė geravardžio uostamiesčio ir Vakarų Lietuvos gydytojo urologo, nuovokaus ir taktiško, patikimo žmogaus - Giedriaus Jočio - „dėmesio ir stebėsenos laukui". Neslepiu: tada aš buvau „pasimetęs ir šokiruotas". Tačiau atgavau dvasinę lygsvarą. Še tau: smagu buvo sužinoti, kad gerąsias tėvų - medikų Humanistikos, konkrečiai - gydančiąsias tradicijas jau ketvirtį amžiaus tęsia sūnus, Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas urologas Giedrius Jočys. Jis man skyrė tyrimus, būtinąją hormonoterapiją. Toliau tvarkau gėlynus.
Mes maloniai periodiškai bendraujame. Prisimenam Užventį. Šaukėnus, tėvelius. Prie giedrai nusiteikusio „vyrologo" G. Jočio kabineto durų visad lūkuriuoja juo pasitikintys pacientai iš Pagėgių, Kretingos, Palangos. „Tai - daktaras, kuris nepasako nieko nereikalingo: vertinam visus Jočio optimistinius patarimus ir paskyrimus", - balandį kalbėjo vyrai. Telieka dėkavoti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-17 11:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media