Žurnalistas irgi žmogus

Ateina toks laikas, kai kyla noras sugrįžti į praeitį, jaunystės takus, prisiminti susitikimus, draugus. Ateina toks laikas, kai peržvelgi savo gyvenimo kelią, džiugias ir liūdnasdienas, darbus ir veikas. Visa tai ateina, kai prabėga daug metų nuo tos dienos, kai gyvenimas atrodė ilgas ir nesibaigiantis. Ir dabar, kai sėdžiu su savo „metų turtu" ir vartau savo gyvenimo puslapius, atrodo, kad daug kas primiršta. O prisiminti malonu.

Beveik prieš šešiasdešimt metų, baigęs taikomosios dailės mokslus Kaune, senu motoroleriu „Viatka" atvažiavau į Vilnių ir pradėjau naują gyvenimo etapą „Mokslo ir technikos" žurnalo redakcijoje meno redaktoriaus pareigose. Buvau energingas ir veržlus. Buvo malonu, kad mano pieštuku išbraižyti žurnalo maketai, nupieštos iliustracijos, viršeliai, reklamos apsigyvendavo žurnalų puslapiuose ir tūkstančiais egzempliorių keliaudavo į skaitytojų namus. Atsivėrė ir platesni kūrybos vartai, mezgėsi pažintys. Tuo laikotarpiu Lietuvoje leidžiami pagrindiniai žurnalai - „Švyturys", „Jaunimo gretos", „Moksleivis" ir kiti - vis pakviesdavo iliustruoti rašytojų, poetų kūrinius. Iliustruojant apsakymo, novelės, apybraižos ar kito žanro kūrinį, tam, kad atskleistum jo esminę mintį, turėdavo užtekti vienos iliustracijos. Tik tada, kai literatūrinis kūrinys būdavo spausdinamas keliuose leidinio numeriuose, jų prireikdavo daugiau. Tarp tokių kūrinių buvo „Moksleivio" žurnale publikuotas Frydricho Diurenmato apsakymas „Įtarimas", „Mokslo ir technikos" žurnaluose išspausdinti Stanislavo Hermano Lemo, Arturo Porgeso, Roberto Šeklio ir keletas kitų fantastinių apsakymų. Didelę seriją iliustracijų grotažo techika sukūriau „Žemės ūkio" žurnale publikuotiems teoriniams straipsniams vadovavimo meno mokyklos tema, kuriuose keletą metų buvo gvildenami klausimai apie vadovų ir pavaldinių santykius, darbo, vadovavimo stilius, psichologinius, etikos aspektus. Norėdamas atskleisti autoriaus minčių esmę ar už jos slypinčią potekstę, ieškojau simbolių, alegorijų, kartais net siurrealistinių įvaizdžių. Buvo nelengva, bet įdomu.

Labai patiko piešti žurnalų viršelius. Daugiausia jų sukūriau „Mokslo ir technikos" žurnalui. Juose stengiausi simboliškai atspindėti technikos pasiekimus, žmonijos galias, ieškojimus ir atradimus. Seriją originalių viršelių sukūriau „Statybos ir architektūros" žurnalui. Piešdamas juos į architektūros fragmentų kompozicijas įterpdavau netikėtų elementų, detalių, objektų, mano paties fantazijose gimusių statinių vaizdų. Keletą viršelių grotažo technika sukūriau „Žemės ūkio" žurnalui. Maketuodamas kelis metus leistą „Sodininkų žinyną", sukūriau iliustracijų, vaizduojančių sodininkų darbus, o šio leidinio kalendoriams - paukščių, gyvūnų grotažo raižinių. Esu sukūręs viršelių ir „Minties", „Periodikos", „Spaudos", „Mokslo", „Homo liber" bei kai kurių kitų leidyklų užsakymu.

Meno redaktoriaus darbas man patiko, nors veiklos buvo apsčiai: nuolatinis bendravimas su spaustuvės cechų darbuotojais, spaudos kokybės priežiūra, kontaktai su fotografais, braižytojais, dailininkais. Redakcijoje rengiantis leisti naują numerį, būdavo aptariami jo iliustravimo ir kiti gamybos procesai. Dirbant kiekvienam iš jų reikėdavo skirti daug dėmesio, reikėjo laviruoti tarp įvairių nuomonių ir nurodymų.

Ne visada toks darbas buvo sklandus ir teikdavo džiaugsmo.

Kartais užeidavo „debesys", kildavo „audra".

„Mokslo ir technikos" redakciją, kurioje dirbau dešimtmetų, pakeičiau į žurnalo „Mūsų sodai" redakciją. Kurį laiką tuo pačiu metu papildomai formavau ir savaitraščio „Gimtasis kraštas" bei žurnalo „Statyba ir architektūra" maketus. Laikinai teko padirbėti ir žurnalų „Buitis", „Mokslas ir gyvenimas", „Moksleivis", „Kooperatininkas" redakcijose.

Ta žurnalinė kūryba buvo tartum „tramplinas" kurti mažąją ir lakštinę grafiką, asambliažus ir fotokoliažus, skulptūras, instaliacijas bei imantis kitų dailės žanrų, kurie išplėtė mano kūrybos panoramą.

Prieš keletą metų gavau pasiūlymą sukurti Skaudvilės herbą. Padariau pluoštą eskizų, susietų su netoli miestelio esančiu istoriniu Karšuvos piliakalniu bei prekybininkų svertuvais, kurie simboliškai atspindėjo Skaudvilėje XIX ir XX a. pirmojoje pusėje vykusius didžiulius prekymečius, dariusius įtaką miestelio augimui.

Nuo mažumės buvau žingeidus, vis norėjau pamatyti, kas ten už horizonto? Kai įsigijau motociklą, su bendražygiais patraukėme į tolimus, nepažintus kraštus. Po ratais vyniojosi Kaukazo, Tian Šanio, Pamyro kalnai, Vidurinės Azijos stepės, dykumos ir oazės, Uralas, Sibiras, Tolimieji Rytai...

Trumpų sustojimų metu, kol bendražygiai atsipalaiduodavo, ilsėdavosi, škicuodavau atsivėrusius vaizdus. O kai atsidarė Vakarų pasaulis, aplankiau ir daugelį Europos, Azijos, Afrikos šalių. Kol gidas su grupe nepasukdavo į šoną, į bloknotą „guldžiau" šventyklas, bažnyčias, kalnus ir žmones...

Malonu, kad mano neįrėminta kūryba pasklido tūkstančiais egzempliorių ir pasiekė skaitytojus, o šūsnys kelionių eskizų primena margą pasaulį. Tai tartum jaunystės metų memuarai, kurių vaizdai byloja apie gyvenimą bei pilną gyvybės ir paslapčių mūsų Žemę.