Žiniasklaida Lietuvoje

LŽS Vilniaus skyriaus šiemet įsteigta nominacija už aukštų standartų žurnalistiką skirta radijo stoties „Laisvoji banga" žurnalistui Audriui Antanaičiui. LŽS Vilniaus skyriaus valdybos sudaryta komisija  (pirmininkė Angelė Adomaitienė)  A. Antanaitį iš kelių spaudos, TV ir radijo žurnalistų  išskyrė už profesionalumą, etiškumą, pagarbą pašnekovui,  aktyvią pilietinę poziciją ir taisyklingą kalbą. Ši kolegas profesinio meistriškumo siekti skatinanti nominacija bus skiriama kasmet  minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kandidatus jai gali siūlyti LŽS skyriai, klubai, redakcijos.

 Su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoju, Pasaulio esperantininkų žurnalistų sąjungos prezidentu ir „Žurnalisto etalonu" A. Antanaičiu kalbėjomės apie jo kelią į žurnalistiką, požiūrį į šią profesiją ir jos prestižą.

Vilniaus universitete baigėte lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vadovavote Lietuvių jaunimo bendrijai „Lituanica", dirbote Kultūros ir švietimo ministerijos Ryšių su užsienio lietuviais skyriuje. Kaip atėjote į žurnalistiką?

Tai skirtingi gyvenimo etapai. Pirmas etapas buvo okupuotoje Lietuvoje. Kai reikėjo galvoti apie specialybę, pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą, patriotinę sritį. Baigęs universitetą ėjau mokslinio darbo link. Kai disertacija apie Lietuvos lotyniškąją literatūrą 16 a. buvo beveik parašyta, jau ir apsvarstyta,  prasidėjo Sąjūdis. Su kitais įkūriau Lietuvių jaunimo bendriją „Lituanica" , pradėjom važinėti po Sibirą, Uzbekiją, Kazachstaną,  Moldovą, Ukrainą, ten kūrėme lietuvių bendruomenes. Taip mokslinis darbas nuėjo į šalį.  1990 m. Darius Kuolys, tapęs  kultūros ir švietimo ministru, mane pakvietė į ministeriją dirbti su užsienio lietuviais.  Ten dirbau septynerius metus. Pamačiau, kad   Lietuva jau nuėjo gana toli, o aš vis dar likau Sąjūdyje. Nusprendžiau kažką keisti. Kaip tik tuo metu, 2000-aisiais, įsikūrė radijo stotis „Žinių radijas".  Nuo tada  ir dirbu joje. Tai naujas mano gyvenimo etapas. Tada nusprendžiau, kad reikia jau nepriklausomoje Lietuvoje baigti žurnalistiką.

Žurnalistu dirbate jau 15 metų. Nenusivylėte šia profesija?

Ne. Man žurnalistika yra svajonių darbas, absoliučiai atitinkąs mano prigimtį.  Nelabai mėgstu sėdėti prie rašomojo stalo, man rašyti nėra taip patrauklu kaip kalbėti. Labai mėgstu bendrauti, nors, žinoma, reikia ir vienumos. Mėgstu žvelgti į gyvenimo procesus, būti įvykių sūkuryje ir kalbėtis su žmonėmis. Tad jokiu būdu nenusivyliau man tai daryti leidžiančia žurnalistika.  Kitas dalykas, kad Lietuva yra mažokas kraštas. Kaip radijo žurnalistas aš jau pakalbinau beveik visus politikus, visuomenės veikėjus, žinau, kas ką gali pasakyti. Tenka pripažinti, kad tarsi truputį žaidžiame savo smėlio dėžėje, norėtųsi kalbėti apie reikšmingesnius dalykus. Nors Lietuvoje pakanka perliukų, kuriuos galima surasti ir pakalbinti, tik kyla techninių problemų. Bet žurnalistika jokiu būdu nenusivyliau.

O kaip vertinate patarimą žmogui  kas septynerius metus keisti veiklos pobūdį?

 Manau, iš esmės veiklą keisti vertėtų tiems, kurie dirba monotonišką darbą. Žurnalisto darbas kiekvieną diena yra kitoks, naujas. Mes kiekvieną dieną į darbą ateinam kaip į naują gyvenimą. Nes domiesi kitais klausimais, kalbini kitus pašnekovus. Be to,  po 12 metų „Žinių radijas"  tapo „Laisvąja banga", tad darbovietę beveik pakeičiau.

Svarstant kandidatus pirmąkart Vilniaus skyriaus renkamam  „Žurnalisto etalonui", vertinimo komisijos nariai akcentavo Jūsų profesionalumą, šiltą, dalykišką bendravimą su pašnekovais, gebėjimą bet kokia tema kalbėtis kaip lygus su lygiu,  nenustelbiant jų ir nesusireikšminant. Kaip su skirtingų profesijų atstovais įvairiausiomis temomis pavyksta kalbėtis kone kaip žinovui?

 Nesu žinovas. Kas yra žurnalistas? Žmogus, šiek tiek susipažinęs su aptariama tema. Pagrindinis bent jau radijo žurnalisto uždavinys yra atverti pašnekovą.  Vadinasi, turi kalbėti šiltai, tikėti tuo žmogumi, jis tau tuo metu yra pats svarbiausias, reikšmingiausias. Kalbėdamas turi jį  ir pagirti, leisti suprasti, kad yra labai svarbus. Tada jis atsiveria  ir pasako visą informaciją, kurią nori pasakyti ir ... kartais net daugiau. Šiltas bendravimas duoda dvigubą naudą. Viena, man pačiam tada labai gera šnekėti, antra, gaunu daugiau informacijos.  Tas gebėjimas yra išugdomas su amžiumi, patirtimi. Kaip taisyklė, pradedantis žurnalistas yra susikaustęs, pateikia iš anksto paruoštus klausimus. Jis auga, auga ir po truputį tampa lygiaverčiu pašnekovu. Kai esi toks, nereikia atrodyti „kietu". Pašnekovą  labai lengva „uždaryti". Tereikia pasakyti „Jūs klystate", tau atrėš: "Ne, neklystu" ar panašiai, bet pokalbis baigtas.

Tam reikia jau psichologijos žinių?

Ne, manau, psichologijos čia nėra, pakanka bendro išsilavinimo. Svarbiausia - bendravimo patirtis, ateinanti su amžiumi. Nes turi būti lygiavertis pašnekovas kalbinamam žmogui.

Ruošiatės savo laidoms? Kaip?

Ruošiuosi. Prieš kiekvieną laidą susirandu informacijos ta tema. Kadangi šiuo metu per dieną vedu po dvi laidas, kartais ir daugiau, tai daug informacijos nesusirenku, panaršau, paskaitau internete, dažniausiai  „Google" užtenka.  Labai daug duoda gyvenimo patirtis, bendravimas. Daug važinėju, daug ką pamatau. Negalima sėdėti užsidarius, jeigu taip darysi, informacijos iš „Google"  nepakaks. Aš netingiu judėti ir domėtis. Savaitgaliais namie beveik nebūnu, vis važinėju, šnekuosi su žmonėmis,  stebiu situaciją - man tai yra labai įdomu.

Visą laiką sukotės ir sukatės visuomeninių pareigų verpete. Tai padeda? Kuo?

Pirmiausia duoda supratimą, kas vyksta Lietuvoje, antra - galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis.  Gerai pabūti ir su kolegomis, žinoti, kas ką daro. Negali žmogus būti vienas ir  profesine prasme. O kai įsitrauki į tą visuomeninių pareigų, žurnalistų,  esperantininkų  ratą, tai tampa natūralia gyvenimo dalimi. Net negalvoju, kodėl ten esu, tai darau. Gal reikės pagalvoti?

Kaip vertinate šiandienos žurnalistiką? Ką manote apie kritusį šios profesijos prestižą?

Tema labai skaudi. Žurnalistikos prestižas kritęs ne taip jau menkai. Akivaizdu, kad mes, Lietuvos žurnalistai, turime daug profesinių problemų - tai viena reikalo pusė.  Mūsų žurnalistika dažnai tėra žurnalistika iš bėdos. Nes tikra rimtoji, tiriamoji žurnalistika yra labai brangus dalykas. Lietuva yra nedidelė šalis, todėl mes išgyventi pagal rinkos taisykles iš esmės negalime arba itin skurdžiai. Valstybė, kuri turėtų remti  pilietinę profesionaliąją žurnalistiką, ją ir remia per Spaudos ir televizijos rėmimo fondą, tik paramos mastai yra labai maži, to tikrai nepakanka.   Todėl  mes, žurnalistai,  priklausome kažkuriai stambiai kapitalo grupuotei. Kai taip yra, ką daug kalbėti apie aukštus žurnalistikos tikslus ir standartus. Deja, turime prisitaikyti tam, kad  žurnalistika apskritai išliktų. O kas bus ateityje, matysim.

Žodžiu, baigiame pokalbį anaiptol ne optimistine gaida?

Didelio optimizmo nėra, bet nereikia pulti į ašaras. Išgyvensime. Tautiečiai išgyveno ir spaudos draudimo laikus, buvo dar sunkiau. Dabar toks mūsų ir šalies žurnalistikos etapas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė