2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 3 dalis

2017-04-02
 
Modestas Patašius

Modestas Patašius

 

Romas BACEVIČIUS

 

 

 

 
 

Modestas PATAŠIUS, sausio 13-osios naktį pirmasis prabilęs per Lietuvos televiziją iš Kauno, dabar „Lietuvos ryto" fotoreporteris:

Kokios buvo Tavo 1991-ųjų sausio pradžios dienos?

Jau kelios dienos prieš sausio 13-ąją buvo ženklų, kad kažkas gali įvykti. Todėl mes, LTV Kauno direkcijos darbuotojai, kasdien buvome darbe, o naktimis kas nors budėjome. Tą naktį irgi pasitaikė budėti man. Kartais dirbti naktimis patinka. Buvo ir keli kolegos - techniniai darbuotojai. Ankstesnėmis naktimis apie 3 valandą važiuodavau namo truputį pamiegoti, o 8-9 valandą vėl atvykdavau į darbą. Tačiau tos dienos vakarą Vidas Mačiulis ir Raimundas Šeštakauskas (direkcijos direktorius) liepė, jeigu kas, paskambinti, nors ankstesnėmis dienomis to nesakė. Būtent tą vakarą viskas ir įvyko. Po to, kai Eglės Bučelytės kalba per Lietuvos televiziją iš Vilniaus studijos baigėsi ir ėmė ekrane mirgėti, mūsų techniniai darbuotojai pradėjo ruoštis transliuoti iš Kauno. Gal 20-30 minučių pasiruošimas užtruko, nes technika sena, reikėjo šildyti lempas. Taigi šiek tiek laiko susikaupti turėjau. Iškart pas mane iš kito aukšto atbėgęs radijo studijoje budėjęs garso režisierius Rimantas Vaičekauskas sako: „Modestai, varom į radiją". Įbėgau į radijo studiją, jis įjungė, nustatė garso tembrą ir dingo... Šiaip visada kalbantysis mato garso režisierių, o Rimantas paliko mane vieną ir nubėgo pagelbėti televizininkams. Žinai, kad kažkas įvyko, kad kažkas vyksta, ir čia kažkas įvyks, nes jau kuris laikas gavome daug skambučių, kad iš Panemunės važiuoja tankai centro link. Pamanėme, kad važiuoja užimti mūsų, taigi pagalvojau, kad 10-15 minučių dar turime. Radijo studijoje atsidūręs jau galėjau kalbėti, nors tą kalbą palyginti mažai kas galėjo girdėti, nes transliavo tik per radijo taškus. Bet vis tiek kažkoks eteris buvo. Tai gal 5 minutes kalbėjau radijo taškų klausytojams. Truputį nusikeikiau, išreikšdamas pasipiktinimą tuo, ką jie daro. Tekstas buvo iš susijaudinimo nelabai rišlus, juk pasiruošti nebuvo kada, o čia dar tos emocijos. Aš iš tiesų pagalvojau, kad Vilniuje, televizijoje, su ginklais lakstantys okupantai nušovė mūsų kurso draugę Eglę Bučelytę. Juk pagal Čekoslovakijoje ar Vengrijoje buvusių įvykių scenarijų taip ir galėjo atsitikti. Maniau, jog viskas kartojasi, juk Eglė sakė, kad šaudo. Maniau, kad Vilniuje nušovė Eglę, gal kelis kitus televizijoje dirbusius, o dabar netrukus atvažiuos ir mus nušaus. Pakalbėjęs keletą minučių per radijo taškus, nuėjau pažiūrėti, kaip sekasi pajungti aparatūrą televizijos eteriui. O ten jau buvau vienintelis iš kūrybinių darbuotojų, tai niekam nebuvo minties, kad kalbėti galėtų kas kitas. Aš televizijoje nebuvau dirbęs, o tik radijuje. Nors keliose laidose kaip svečias keliskart kalbėjau, bet nebuvau jokios televizijos laidos vedęs. Taigi tokiu jaudinančiu metu sėdau prie mikrofono televizijos studijoje. Taip anksčiau prasidėjo rytą turėjusi vykti laida „Sekmadienio rytas". Ji užtruko tris paras.

Gal prisimeni ir kokių nors linksmesnių epizodų iš tų dienų?

Kažkas iš mūsų kolegų pasiūlė pasiimti striukes, kad, jei užpuls desantininkai, neišvytų į šaltį neapsirengusių. Taigi šalia turėjom striukes. Kalbėjau susijaudinęs ir ėmė strigti balsas, burna išdžiūvo. Operatorius Boleslovas Grina nusprendė, kad mane troškina, turiu atsigerti vandens. Į kavos puodelį pripylė vandens iš čiaupo. Galėjo atnešti ir padėti. Bet sugalvojo šliaužti ir puodelį padėti šone stalo. Prožektoriai spigina, matau tik kad kažkas šliaužia. Pamaniau, kad tai desantininkas, bet juk jis galėtų šauti į mane iškart arba pulti ir nutraukti nuo kėdės. Taigi man kažką kalbant galvoje sukosi tokios mintys. Kai padėjo ant stalo puodelį su vandeniu, supratau, kas čia toks buvo. O vanduo iš čiaupo buvo labai chloruotas, neskanus. Gurkštelėjau to vandens ir pasibaisėjęs jo skoniu, pūstelėjau taip, kad žmonėms galėjo atrodyti, kad išgėriau degtinės. Kai pats pamatau šių minučių įrašą, visada pasijuokiu. Iš tiesų tą naktį niekas negėrė jokių svaigalų. Kai viskas šiek tiek atlėgo, nuėjau į mūsų apsaugos punktą ir ten pamačiau būrelį odinėmis striukėmis apsirengusių vaikinų, rankose laikančių virveles su lazdelėmis, vadinamus „nunčiakus". Paklausiau, ką jie čia veikia? Sako, kad yra pasiruošę gintis, jeigu puls. „Įdomu, kaip jūs su savo „ginklais" prieš automatais ginkluotus desantininkus ginsitės?" - paklausiau jų. „Bent 2-3 desantininkus tikrai sumušime, o kaip bus toliau, matysime", - atsakė jie. Paskui kažkas atitempė priešgaisrinę žarną, atseit paleis vandenį. Bet vėliau paaiškėjo, kad tas prietaisas seniai neveikia ir vandens nebūtų pavykę paleisti.

Ar esi pastebėjęs ir girdėjęs žmonių, sakančių, kad štai jie yra tą ar aną darę sausio 13-ąją, bet jų niekas neįvertino?

Girdėjau ne vieną, net iš kolegų televizijoje ir radijuje. Man buvo lemta ekrane pasirodyti, tai aš buvau labiau pastebėtas, o kiti atvyko vėliau. Techniniai darbuotojai juk irgi dirbo savo darbą. Kartais išgirstu tarsi priekaištų, kodėl būtent mane apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliu, o jie negavo. Esą neteisybė, mes irgi medalio verti. Po kurio laiko tiems priekaištautojams esu pasiūlęs padaryti man skirtą medalį pereinamuoju, galiu jį atnešti, užkabinti kuriam kitam ir tegu nešioja jį visus metus iki kitos sausio 13-osios, jei jam taip svarbu. Bet nenori taip, sako, kad Vilniuje jiems turi įteikti, įrašyti į apdovanotojų sąrašą...

Bet jei į televiziją būtų atėję okupantai ir iš tiesų būtų ėmę šaudyti, pirmasis taikinyje būtum buvęs Tu, o ne kitas darbuotojas, nesirodęs ekrane...

Iš tiesų, nors ir po ilgesnio laikotarpio galėtų apdovanoti tuos žmones. Tik reiktų įvairioms organizacijoms juos rekomenduoti. Tuo labiau, kad šį medalį yra gavę keli tūkstančiai asmenų.

O tankai iš Panemunės iki jūsų studijos taip ir neatvažiavo?

Vėliau sužinojome, kad tankai centro link nevažiavo, o technika su užvestais varikliais žmones išgąsdino, tai jie pranešdavo mums, kad jau važiuoja. Matyt, buvo pasiruošę ir laukė komandos.

Manau, kad miesto valdžios, mero Vidmanto Adomonio, kitų politikų dėka buvo susiformavę geri, glaudūs santykiai su sovietinės kariuomenės desantininkų būriu, dislokuotu Panemunėje, jo vadovybe. Tai gal žmogiški faktoriai suveikė. Gal ir tie kariškiai patys vengė puolimo, įtikinėjo tuos, kurie jiems vadovavo, kad to nereikia daryti? Mes irgi gavome nurodymą kalbėti dalykiškai, nedaryti turgaus, nesivelti į provokacijas. Be to, ir įvykiai Vilniuje pakrypo jiems nenaudinga kryptimi. Prasidėjo tarptautinis spaudimas. Jie juk irgi savavališkai negalėjo nuspręsti važiuoti užimti Kauno televizijos studijos. Bet čia daug klaustukų ir nežinia, ar kada nors bus atsakyta į visus klausimus.

Tu ir kolegos suvokėte, kad pavojus gyvybei gresia. Ar nepastebėjai, kad kuris nors iš kolegų būtų parodęs, kaip bijo?

Kaip didelis bailys pasirodė vienas mūsų kolega. Kai tą naktį jam paskambinau į namus ir pasakiau, kokia padėtis Vilniuje (jis ir pats per televiziją matė), atvažiavęs pirmiausia nuėjo į savo kabinetą ir iš stalčių išėmė savo vizitines korteles, kažkokius popierius, kuriuose buvo informacija apie jį, tuščius butelius. Pats išmetė viską į šiukšlių dėžę ir išnešė, kad atėję nauji šeimininkai nerastų jokių įkalčių prieš jį. Paskui skambino žmonai, pasakė, kad grįžta namo, nes čia pavojinga. O kai niekas mūsų nepuolė, jis vis neišvažiavo. Dar po kurio laiko sužinojome, kad mus mato Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, gavau techninių darbuotojų užrašytą lapelį, kad kalbėčiau ir angliškai arba rusiškai. Aš angliškai nemoku, vokiškai - tik truputį, taigi ėmiau kažkiek šnekėti rusiškai. Bet trumpai. Palikau lietuviškai kalbėti kitus kolegas, o tas mūsų kolega yra baigęs anglų kalbos studijas, todėl liepiau eiti šnekėti jam. Bet jis neklausė manęs, turėjome net apsistumdyti, kol pagaliau atėjo į studiją kalbėti ir versti į anglų kalbą. Bet tai - dar ne viskas. Jis ėmė versti į anglų kalbą ne tai, kas buvo sakoma lietuviškai. Todėl per televiziją pamačiusi šio vertėjo darbą, į talką mums atėjo Liucija Baškauskaitė. Iš tiesų aš tuo metu turėjau tokį diktofoną, į kurį įrašinėjau viską, kas ėjo eteryje. O ten buvo girdėti ir tai, kaip tas mūsų kolega panikuoja. Paskui liepiau nevaidinti jam didvyrio, nes aš turiu įrašą, kompromituojantį jį. Bet jis, nors ir išsigando, vis tiek kerštaudavo man tai kokios nors mano laidos neišleisdamas, tai šiaip priekabių ieškodamas. Gal dar nepatikau ir tuo, kad buvau profsąjungos pirmininkas.

Kada pats pirmąkart apsilankei Atkuriamajame Seime?

Kai gavau Sausio 13-osios atminimo medalį. Tada kartu buvo apdovanotas ir bendrakursis Virgilijus Usinavičius. Po to, kai Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis mums įteikė šiuos medalius, Virgilijus mane pavedžiojo po rūmus. Kai ėjome siauru koridoriumi, staiga pamačiau ateinantį Vytautą Landsbergį su dviem apsauginiais - vienu priekyje, kitu iš paskos. Taigi reikėjo prasilenkti. Truputį pasitraukiau į šoną, bet apsaugininkas kaip trenkė su ranka į krūtinę, kad vos nesusmukau. O V. Landsbergis lyg šyptelėjęs praėjo. Tada Virgilijus man pasakė, kad čia yra taisyklės tokiu atveju sustoti prie sienos ir praleisti Seimo pirmininką. Taigi prieš 20 minučių Seimo pirmininkas man įteikė medalį ir dėkojo už atliktą pareigą Tėvynei, o štai netrukus gavau smūgį nuo jo apsaugininko...

Tu pirmasis iš mūsų kurso ėjai bandyti laimės į Seimą, antrasis per praėjusiuosius rinkimus laimę bandė Algimantas Birbilas. Ir Tu, ir jis nuėjote iki antrojo turo. Tai buvo avantiūra ar rimtas noras?

Tada buvau jaunesnis ir „Jaunosios Lietuvos" žmonės man pasiūlė būti jų partijos sąraše. Buvome pažįstami, o jiems reikėjo kažkiek žinomesnių žmonių, tai įkalbėjo, nors pats jokio noro neturėjau. Kai patekau į antrąjį ratą, vilčių įveikti konkurentą konservatorių Alfonsą Vaišnorą buvo mažai. Apygarda, ypač Vilijampolė, buvo konservatorių bastionas ir jo nepaimsi. Ir iš tiesų ten visose apylinkėse laimėjo jis, o Šilainiuose kai kuriose apylinkėse - aš. Gal todėl, kad ten gyveno daugiau naujakurių ir jaunesnių žmonių.

O gal dėl tuo laiku neįprastos akcijos, kurią padarei Šilainiuose?

Rinkimų kampanijai pinigų nebuvo. Bet netikėtai man paskambino tėčio buvusios darbovietės direktorius ir pakvietė pas jį užeiti. Jis, matyt, sekė situaciją, sužinojo, kad patekau į antrą turą ir atseit nori pakalbėti apie būsimus rinkimus. Atvykau pas jį, ėmė klausinėti, ką darysiu, jei laimėsiu. Neturėjau jokių konkrečių programų ir tegalėjau pasakyti, kad kažką darysiu, jog gyvenimas būtų geresnis. Paklausė, kaip ruošiuosi antrajam turui. Atsakiau, kad galvoju apie kelis susitikimus su žmonėmis. Tada paklausė, ar nereikia padėti finansiškai? „O kam tie pinigai?", - paklausiau jo. „Gal kokius plakatus norėsi išleisti?" Man, sakau, jokių plakatų nereikia, aš nemanau, kad tai gali duoti kokią nors naudą. Jeigu turėčiau pinigų, tikrai popieriams jų neleisčiau, nes tie popieriai neveiksmingi. „Tai ką darytum?" - paklausė direktorius. Trumpai pagalvojęs atsakiau, kad nupirkčiau žmonėms duonos ir išdalinčiau.

„Kiek pirktum?" - klausia jis. Pagalvojau, gal 2-3 duoną vežiojančius automobilius. Nežinojome, kiek kepaliukų į tokį automobilį tilpo, bet apytikriai paskaičiavau, ir jis man į rankas davė 2000 litų. Taigi supratau, kad tuos pinigus paėmęs aš įsipareigoju, ir jis už tai prašys manęs, jei tapčiau Seimo nariu, kažkuo atsilyginti. Bet tepasakė, kad tada balsuočiau pagal sąžinę ir už tai, ko reikia Lietuvai. Bet jei būčiau tapęs Seimo nariu, kai tektų svarstyti jiems aktualius klausimus, galbūt būtų priminęs. Vis dėlto tie 2000 litų buvo ašaros palyginti su tuo, kiek dabar skiria lobistai. Kitą dieną nuėjau į „Kauno duonos" užsakymų skyrių ir pasakiau, kad noriu nusipirkti du automobilius duonos. Priėmėja paklausė, ar kaip juridinis, ar kaip fizinis asmuo. Atsakiau, kad kaip fizinis, ir mokėsiu grynais. Moteris turbūt pagalvojo, kad aš kažkoks pamišėlis ir paklausė, kur tiek duonos dėsiu. „Žmonėms išdalinsiu", - atsakiau jai. Mačiau, kad ji visai sutriko, tada pasisakiau, kas esu, ir paaiškinau, kad, mano manymu, geriau pinigus išleisti žmonėms duodant duonos, o ne dalijant jiems kažkokius popierius. Paskui dar sumokėjau už tai, kad atvežtų į Šilainius. Spaudoje paskelbiau, kada jų kandidatas į Seimą dalins duoną. Pasamdžiau muzikantus, kad linksmiau būtų. Akcija vyko palyginti sklandžiai. Žmonių laukti nereikėjo. Aišku, apie savo sumanymą įspėjau gretimų parduotuvių šeimininkus. Taigi toks mano susitikimas su rinkėjais būtų visai pavykęs, jei ne už kelių šimtų metrų vykdytas jaunųjų konservatorių akibrokštas. Jie ant mano dovanotos duonos klijavo savo partijos lipdukus. Tie žmonės, kurie nelabai suvokė, kas aš toks ir kodėl daliju duoną, užklijavus konservatorių ir jų kandidato lipduką jau suprato, už ką reikia balsuoti... Taigi mano idėja pasinaudojo konkurentai. Nors kai apie tai pasakiau pačiam A. Vaišnorui, šis teigė nieko nežinąs, esą čia jų partijos jaunimas taip sugalvojo. Padariau klaidą, kad ant kiekvieno kepaliuko neužsakiau užklijuoti savo lipduką. Iš tiesų galbūt būčiau gavęs ir daugiau pinigų - visiems apygardos gyventojams galėjome padovanoti po kepaliuką duonos. O jaunalietuviai mano idėjai nepritarė, jie iki šiol leidžia lankstinukus ar laikraščius.

Buvai toliausiai pažengęs „Jaunosios Lietuvos" atstovas, nes niekas iš jų nebuvo patekęs į antrąjį turą. Tai kodėl po to netapai bent Kauno savivaldybės tarybos nariu?

Todėl, kad jaunalietuvių vadai turbūt išsigando, kad aš galiu užimti kurio nors iš jų vietą ir į sąrašą mane įrašė tik tryliktuoju numeriu, aukščiau pateikę visai nežinomų žmonių pavardes. Po šito nusprendžiau nutraukti su jais santykius.

Bus daugiau

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 09:46
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media