Žiniasklaida Lietuvoje

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

Romas BACEVIČIUS

Kasmet, minėdami tragiškus Sausio 13-osios įvykius, prisimename tomis dienomis jų centre buvusius žmones. Šiandien „XXI amžiuje" nusprendžiau pakalbinti kelis savo žurnalistikos studijų Vilniaus universitete bendrakursius, kurie tada iš televizijos ekrano ar radijo bangų eterio buvo daugeliui žinomi, o 1991-ųjų sausyje, rizikuodami savo gyvybe, atliko savo pareigą Tėvynei.

Virgilijus USINAVIČIUS, fotografavęs Sausio įvykius ir savo nuotraukomis, ypač ta, kurioje užfiksavo tanką, važiuojantį per Televizijos bokšto gynėjus, išgarsėjęs visame pasaulyje, dabar fotostudijos „Šviesos ratas" vienas iš savininkų:

Buvai pastebimas Eltos fotoreporteris, bet turbūt labiausiai išgarsėjai, kai dirbdamas „Švyturio" žurnale padarei nuotrauką, kurioje užfiksavai tanką, važiuojantį per Televizijos bokšto gynėjus. Toji nuotrauka pasklido po pasaulį ir išgarsino Tave. Prisimink tas dienas. Kaip Tau pavyko tada būti įvykių centre ir padaryti daug kitų nuotraukų, kurios nebuvo tokios įsimenamos? Kaip atsidūrei prie to tanko ir laiku nuspaudei fotoaparato užraktą?

Tada, pirmomis sausio dienomis, pradėjau bendradarbiauti su agentūra AFP („Agence France Presse"). Jos užsakymu buvau nuvykęs į Rygą fotografuoti užimtų spaudos rūmų ir gana sėkmingai - vienintelis nufotografavau sovietų armijos kareivius. Nuotrauką išspausdino net savaitraštis „TIME". Tada kareiviams prisistačiau studentu iš Vilniaus, vykdančiu kažkokią universiteto užduotį. Iš tiesų, fotografuojant sovietinę armiją, tekdavo apsimesti ir fotografu iš Maskvos, dažnai naudodavau senąjį Eltos pažymėjimą su sovietiniu LTSR herbu, padėdavo ir tai, kad draugiškai šnekėdavomės su kareiviais, žodis „rebiata" („vaikinai "- rus.) padėdavo įtikinti, kad esu savas, ir netrukdomai fotografuoti. Vilniuje, kelias dienas prieš Sausio 13-ąją, nuvažiavau prie Šiaurės miestelio. Per radiją pranešė, kad ten vyksta armijos judėjimas, ir tada, kaip visada, atvirai su kamera ant kaklo ėjau link jų, ruošdamasis užkalbinti, pajuokauti, tik staiga pajutau smūgį, kareiviai pradėjo nuo manęs plėšti aparatūrą, įsikibau, neatidaviau. Taip su visa aparatūra (du „Nikon" fotoaparatai ir penki objektyvai - visas mano turtas, kauptas kelerius metus, parduotuvėse tokių daiktų nebuvo, gal tik kas nors iš užsienio atveždavo) ir įnešė į Šiaurės miestelį. Ten jau buvo ir kolegos - režisierius Saulius Beržinis bei operatorius Zacharijus Putilovas. Mus tardė, fotografavo, aiškinosi, kas ir kaip, o po kelių valandų paprasčiausiai išmetė į gatvę. Likome be savo darbo įrankių. Buvo labai skaudu, kai nuvykęs į Eltą pamačiau, kas dėjosi prie Spaudos rūmų. Supratau, kad pakliuvau į paprasčiausius spąstus. Su nelaimės draugais ėjome pas karinį komendantą, kitus armijos pareigūnus, stengdamiesi atgauti atimtą aparatūrą, bandėme prisiskambinti ir į Šiaurės miestelį... Aišku, niekam mes ir mūsų technika nerūpėjo. Ir stebuklas: likus gal kelioms valandoms iki bokšto šturmo mums ją praneša atiduosią už pažadą pavaišinti ir pagirdyti... Tas vakaras man pasirodė palyginti ramus, atrodė, kad nieko jau nebevyks. Grįžau į namus, kurie buvo netoli Televizijos bokšto. Tačiau netrukus langus sudrebino tanko šūviai. Tuoj pat apsirengiau ir pasiėmiau tik fotoaparatą, nebeėmiau nei krepšio, nei visų objektyvų, kurie būtų buvę tik kliuvinys, ir su tėvu išbėgau prie bokšto. Prie jo iš visų pusių plūdo žmonės. Gatvėje, toliau nuo bokšto, stovėjo kelios tanketės, tankas, kuris važinėjo, sukiojo vamzdį, leido dūmus, matyt, tai buvo manevras, skirtas atitraukti gynėjų dėmesį, nes po kurio laiko pasigirdo automatų šūviai nuo bokšto. Užbėgau į kalniuką, perlipau tvorą. Ten buvo daug žmonių, tamsu, sumaištis, dužo stiklai, važinėjo tanketės. Prie bokšto, žmonių minioje, stovėjo tankas. Supratau, kad po jo vikšrais kažkas guli, žmonės akimirką prasiskyrė, spėjau nuspausti užraktą, po to vėl susiglaudė, tankas pavažiavo atgal, tada žmonės išlaisvino ir išnešė sužeistąsias. Bokštą apsupo desantininkai, žmonės nesitraukė, tačiau tapo aišku, kad čia viskas baigėsi. Supratau, kad reikia skubėti perduoti nuotraukas. Mano automobilis buvo užstatytas, taigi pats negalėjau išvažiuoti. Tada, išgirdęs, kad man reikia į centrą, pasisiūlė pavežti nepažįstamas vaikinas. Eltos Fotokronikos skyriuje jau buvo visi susirinkę: ir laborantai, ir išleidėjos, beliko tik paduoti juostą. Apie ketvirtą valandą ryto pradėjome perdavinėti nuotraukas į užsienį. Tuo metu tai buvo ilgas procesas: reikėjo juostą ryškinti, spausdinti, o perduoti spalvotą nuotrauką trukdavo ilgiau kaip 20 minučių. Skubėjome, nes kiekvienu momentu kareiviai galėjo užimti telefonų stotį ir nutraukti ryšį. Atvyko ir kiti kolegos. Taigi Eltoje vyko intensyvus darbas: vieni spausdino, kiti perdavinėjo. Eltos Fotokronikos skyrius tomis dienomis tapo tikru Lietuvos fotokorespondentų štabu: siuntė nuotraukas į užsienį, tiražavo ir išsiuntinėdavo paštu į kitus miestus ir rajonus, padėdavo užsienio kolegoms. Sutarėme, kad į užsienį nuotraukas perdavinėsime su autoriaus pavarde, o į vietinę spaudą - be. Tačiau tą naktį kažkas atbėgo iš „Respublikos" ir paėmė nuotrauką, skirtą užsienio spaudai. Taigi paryčiui išėjo „Respublikos" numeris su ta nuotrauka ir mano pavarde po ja, o kitą dieną daugelyje pasaulio laikraščių ji buvo pirmuose puslapiuose.

Buvo ir nesusipratimų: „Respublika" atspausdino ją apsuktą, o aš iš pradžių perdaviau ją konkurentams - AP (nes atrodė, kad tuoj užims ir telefonų stotį, ir Eltą ), ir tik paryčiui su negatyvais nuėjau pas saviškius - AFP. Oi, nepaglostė jie man už tai galvos. Vis dėlto po ilgų pokalbių su Paryžium perdavė tą pačią nuotrauką ir jie. Aišku, kilo skandalas. Sovietų armijos generolai ir net pats M. Gorbačiovas pradėjo aiškinti, kad tai montažas, kad kažkas pakišo po tanko vikšrais batus, kad viso to nebuvo. Tada tikrai buvo nejauku, nenakvodavau namie. Buvo įvesta komendanto valanda, taigi naktimis budėdavome prie Seimo, laukdami naujo šturmo, tik ryte kelioms valandoms grįždavau pamiegoti į namus. Kiekvienas rytas tada buvo pergalė, atitolinusi Seimo šturmą.

Kadangi esi šios garsios nuotraukos autorius, nes ją naudojo ir tebenaudoja įvairiose pasaulio šalyse, turbūt daug už ją uždirbai ir iki šiol gauni didelius honorarus?

Išskirtinių honorarų tikrai negavau ir dabar negaunu, AFP sumokėjo kaip už eilinę medžiagą, vėliau gavau dar premiją iš jos, kaip už geriausią to mėnesio nuotrauką.

Gal kažkiek negatyvų pasilikai sau?

Tuo metu tie negatyvai neatrodė svarbūs, perdavęs nuotraukas nepasiimdavau netgi likučių. Pavyzdžiui, juostų, kurias išfotografavau sausio 13 dieną, kai žmonės statė prie Seimo barikadas, net pats akyse neregėjau. Tada laukėme naujų įvykių, galvojome, kaip reikės fotografuoti, jei vyks Seimo šturmas, kaip reikės atsitraukti, žinojome visus kiemus ir praėjimus aplinkui. Ir darėme didžiausią klaidą - beveik nieko nefotografavome, kas vyko tomis naktimis.

Atsiranda veikėjų, kurie aiškina, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus. Ką apie tai manai?

Dabar tokia demokratija, kad kas ką nori, tą ir šneka. Bet teisėsauga vienąkart galėtų tokius šmeižikus pasodinti. Tai gal ir televiziją savi užėmė, ir Televizijos bokšte savi šeimininkavo? Ir, matyt, kad Maskvai labai to reikėjo, turi dabar ką cituoti. Prieš dvidešimt metų net pati „Jedinstvo" tiek neprisigalvojo.

Buvai atsidūręs tokioje vietoje, kur fotografuojant grėsė pavojus gyvybei. Ar tada galvojai apie tai, kad Vilniuje fotografuodamas gali žūti?

Sausio 13-ąją apie tai, kad pats galiu nukentėti, nė nepagalvojau. Matyt, būtų kitaip, jei būtų šturmavę Seimą, tada būtų viskas aišku iš karto. Ypač neramu buvo pučo metu. Jei Maskvoje būtų laimėję pučistai, niekas su mumis nebesiskaitytų. Kolega iš Lenkijos tada paguodė: „Mes išgyvenome karinę padėtį, išgyvensite ir jūs".

Daug žmonių, prisidėjusių prie Televizijos bokšto, Atkuriamojo Seimo, Lietuvos televizijos ir radijo gynybos, buvo kaip nors įvertinti, apdovanoti. Kaip už nuotraukas buvai įvertintas Tu? Gal gavai kokių nors tarptautinių apdovanojimų?

Buvau apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Premijas skyrė Lietuvos fotomenininkų sąjunga, agentūra AFP. Gal ir būčiau ką nors laimėjęs tarptautinėse parodose, tačiau tais metais viską užgožė JAV ir Irako karas.

Po kelerių metų palikai fotoreporterio darbą ir įkūrei savo fotostudiją „Šviesos ratas". Ar nepasiilgsti fotoreporterio darbo? Gal per tą laiką, modernėjant fotografijos technologijoms, savo nuotraukomis dar labiau būtum išgarsinęs Lietuvą?

Pasiilgstu, tačiau suprantu, kad kitos tokios nuotraukos nebebus. Jau tada supratau, kad jau „atsimušiau į lubas". Dar ilgai dirbau fotoreporteriu agentūrose AFP, EPA, bendradarbiavau Lietuvos spaudoje. Teko daug fotografuoti ir Lietuvoje, ir aplinkinėse šalyse, buvau į Vidurinę Aziją, Armėniją nuskridęs. O kad ir įvykiai dabar nebe tie, nebežinai, kas už ką ir kodėl. Sunkiai įsivaizduoju save, belakstantį paskui šių dienų „įžymybes".

Bus daugiau