Žiniasklaida Lietuvoje

Klaipėdiečio technikos mokslų daktaro Šarūno Toliušio gyvenimas persmelktas keisto pomėgio -  kolekcionuoti įvairiais laikotarpiais išleistus lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Jo itin retų ir vertingų spaudinių rinkinys yra vienas turtingiausių Lietuvoje. Garsus kolekcininkas Spaudos dieną vadina išskirtine tautos švente, kurią privalo švęsti kiekvienas susipratęs lietuvis.

  -  Kolekcininkų aistra kaupti visokiausius sendaikčius, net reikšmingus tautai, kartais vertinama kaip savotiška beprotybė. Kai reaguojate, išgirdęs  tokius pasakymus ?

-  Jeigu pomėgis kolekcionuoti periodiką yra liga, tai ją genetiškai paveldėjau iš tėvo, eržvilkiečio Juozo Toliušio (1922-1987)). Senuosius lietuviškus spaudinius jis rinko dar būdamas moksleivis. Vilniuje baigęs miškininkystės mokslus ir paskirtas dirbti Trakų girininkijoje šitaip išsigelbėjo nuo tremties į Sibirą - jo tėvai, brolis ir seserys tokios lemties  neišvengė. Po karo dirbo inžinieriumi Lietuvos miškų projektavimo institute, nebuvo humanitaras, tačiau aistringai rinko senus spaudinius, ypač periodiką.

 -   Laikraščiai - ne pašto ženklai, kuriuos galima sudėti į albumus ir saugoti spintoje. Kaip tėvas komplektuodavo, kur sukraudavo daugiau kaip tūkstantį įvairių leidinių ?

- Tai, ką jis buvo surinkęs vaikystėje, pradingo.  Gyvendamas Kaune vėl pasidavė savo aistrai. Motina  vis rūstaudavo - į ankštą  butelį „velkamos šiukšlės".Tada tėvas išsinuomojo sandėliuką ir ten laikė savo turtą, o kai persikėlėme į nuosavą namą, viską sukrovė dviejuose kambariuose, rūsyje. Palinkęs prie senų spaudinių, iki išnaktų juos žiūrinėjantis ir aprašinėjantis - toks  jis išliko mano atmintyje. Pilną laikraščių komplektą nunešęs knygrišiui tėvas jausdavo kažkokią palaimą. Bibliotekoje leidinių rietuvės vis augo.

   - Sovietmečiu senieji lietuviški spaudiniai laikyti slaptuose bibliotekų fonduose, ne kiekvienas smalsuolis galėdavo atsiversti Jono Basanavičiaus leistos „Aušros", Vinco Kudirkos „Varpo"  komplektus - net spaudos tyrinėtojams mokslininkams reikėdavo prašyti  KGB leidimo.  

  - Tokia aplinka pakaitindavo aistras. Tėvas pažinojo žymių tarpukario veikėjų, jų giminių ir palikuonių, komandiruotėse susipažindavo su mokytojais, kunigais, kuries mielai atiduodavo palėpėse dulkančius spaudinius. Griaunamų sodybų šeimininkai džiaugėsi, kad senų laikraščių ir žurnalų nereikės deginti, ir stebėdavosi, kad jų dar kažkam prireikė. Kaimo šviesuoliai pranešdavo, kas dar turi tarpukariu leistos periodikos.

Šitaip mano tėvas surinko ir aprašė 1223 iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos leistų lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Jo rinkinyje būta ir lenkų, vokiečių, žydų, gudų, esperanto kalbomis Lietuvoje leistos periodikos. Pats seniausias kolekcijos leidinys - 1762 m. išleistas laikraščio „Kurjer Litewski" egzempliorius. Nežinau, ar kam nors pavyko surinkti daugiau spaudinių. 

- Kaip anais laikais vertinote tėvo pomėgį, ar padėdavote jam ?

  - Persikėlęs gyventi į Klaipėdą savaitgaliais lėkdavau į Kauną. Tėvas manęs  laukdavo, nes pats nevairavo automobilio. Jau būdavo numatęs ir maršrutus - ieškodami senienų kelis kartus apsukome visą Lietuvą. Anykščiuose aptikome  tarpukario leidiniais užgriozdintą palėpę. Ten buvo visko: „Lietuvos aidas", „Ūkininko patarėjas",  „Naujoji Romuva", „Vairas", „Židinys". Prisikrovę pilną  „žiguliuką" pageltusių laikraščių džiaugėmės mainais už sunkvežimį malkų gavę tokių vertybių.

  -  Kokios ekspedicijos labiausiai įsirėžusios į atmintį ?

- Visų tikrai neišvardysiu - jų buvo daug. Vienoje Biržų klebonijoje atradome tris itin retus 1928 m. Kaune  leisto žurnalo "Inkaras" numerius. Kai svėdasiškiui kunigui prasitariau, kad gyvenu Klaipėdoje ir domiuosi jūrų tematika, jis ištarė: „Mes jau nusenę, o jaunimą reikia šviesti, kad  pažintų krašto praeitį, todėl šiuos žurnalus jums dovanoju". Ir dar prie pietų stalo pakvietė.

 Įsiminė susitikimai su Tėvu Stanislovu - be galo šviesia,  kilnios sielos asmenybe. Viešėdami Paberžėje atsivežtą žurnalą „Draugija"  išmainėme į krūvą jo turėtų leidinį „Geležinkelininkas".  Tada jis šiek tiek įgėlė mano tėvui: „Draugijoje" atrandu  dvasios peno, o kam tau geležinkelininkų leidiniai  - kad padėtum į lentyną ?"  Po to nusivedęs į kalvę ir dovanojo kryžių su saulute.

Teko bendrauti ir su  velioniu kunigu Ričardu Mikutavičiumi, kai jis dar tarnavo Tytuvėnuose, Babtuose, o po to  Kaune. Žavėjausi plačiu jo akiračiu, pagarba praeities vertybėms - irgi buvo aistringas kolekcininkas. Sužinojęs, kad dar esu ir filatelistas, dovanojo  pilną voką lenkų okupuotame Vilniaus krašte leistų pašto ženklų sakydamas, jog tai - irgi Lietuvos istorija.

 - Kodėl paveldėto rinkinio nepardavėte, neperleidote istorijos muziejams?

- Todėl, kad jau buvau užsikrėtęs tokiu pat virusu - labiau rūpėjo išsaugoti ir papildyti tėvo rinkinį. To, ką buvo surinkęs, jis nelaikė po devyniais užraktais - nemažai  retų leidinius dovanojo Knygų rūmams, Nacionaliniam muziejui, Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, skolindavo juos spaudos tyrinėtojams, diplominius darbus rašantiems studentams. Tėvas sugebėjo kolekcionavimo aistrą, savo įgūdžius perteikti ne tik man, bet ir kitiems.

- Kaip jums sekėsi  žengti tėvo  pėdomis - gausinti  kolekciją?

-  Visko aprėpti neįmanoma, todėl labiau domiuosi senąja Mažosios Lietuvos periodika:   laikraščiais, žurnalais, kalendoriais - spaudiniais, kurie vienaip ar kitaip susiję su savita šio krašto istorija ir kultūra. Carinei Rusija uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis (1864-1904), būtent Rytprūsiuose spausdintos knygos ir laikraščiai padėjo išsaugoti gimtąją kalbą ir raštą.

•-          - Ar tiesa, kad Mažojoje Lietuvoje išleistas ir pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba - „Nusidawimai apie Ewangelijos prasiplatinimą tarp Žydų ir Pagonų" ?

- Manoma, kad šis 1832 m. pradėtas spausdinti Tilžėje, o vėliau Karaliaučiuje „drukavotas"  laikraštis iš tikrųjų yra pirmoji  mums žinoma lietuvių periodikos kregždė. Tiesa, spaudos tyrinėtojai vis dar  aiškinasi, ką vadinti pirmuoju šio leidinio, kurio turinį sudarė pamokslai ir evangelikų maldos, redaktoriumi - Johaną Ferdinandą Kelkį ar Natanielį Frydrichą Ostermejerį ?

 Klaipėdoje pirmasis  lietuviškas laikraštis pasirodė vėliau - 1849 m.  „Lietuwininkų prietelį" („Klaipėdos ceitunga") išleido  spaustuvininkas Frydrichas Wilhelmas Horchas.  Beje, vokišką laikraštį „Memelsche Wochenblatt"  ts pats  F.W. Horchas leido nuo 1817 m.

Didžiosios Lietuvos gyventojai tais laikais skaitydavo tik lenkų ir  rusų kalbomis leidžiamus laikraščius. Apmaudu, kad dėl nepalankių istorinių aplinkybių lietuviškos periodikos leidėjai smarkiai atsiliko nuo kitų Europos kraštų.

 - Gal jums teko sklaidyti  ir pirmuosius lietuviškus laikraščius?

- Tokių unikumų mano rinkinyje nėra, jį sudaro vėliau Prūsų Lietuvoje spausdinti lietuviški laikraščiai. Profesoriaus V. Biržiškos pastangomis JAV pavyko surasti pirmąjį „Nusidavimų" numerį.  Pasaulio bibliotekose, muziejuose galbūt yra daugiau šio reto leidinio egzempliorių, apie kuriuos nieko nežinome. Jeigu jie išnirtų į dienos šviesą, būtų tikra sensacija.

-  Ką galite pasakyti apie tarpukario spaudą Klaipėdos krašte ?

- Vokietijos imperijai priklausęs Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo dramatiškai kybojo tarp dangaus ir žemės, kol buvo prijungtas prie Lietuvos kaip autonominė teritorija.  Tuomečius įvykius, politinio ir visuomeninio gyvenimo audras atspindi vokiečių ir lietuvių kalbomis leisti periodiniai leidiniai. Tarpukario žurnalistams temų netrukdavo, kunkuliavo įdomus gyvenimas.

Kai krašto likimas dar nebuvo aiškus, tvyrojo įtampa. Vėliau žmonės aprimo, vietinį seimelį užvaldę vokiškų partijų atstovai derindavo savo veiksmus su Lietuvos vyriausybės skirtu gubernatoriumi. Klaipėdoje kaip ir anksčiau buvo leidžiami vokiški laikraščiai („Memeler Dampfboot", „Baltischer Beobachter"). Su jais rungėsi valdžios subsidijuojami lietuviški dienraščiai „Lietuvos keleivis", „Vakarai". Skaitytojai pasirinkdavo patinkančia spaudą.

 -  Ar smarkiai pliekdavosi vokiškų ir lietuviškų laikraščių leidėjai?

- Nepasakyčiau, kad jie prasilenkdavo su sveiku protu, padorumu. „Memeler dampfboot" įvykius Didžiojoje Lietuvoje nušviesdavo santūriai, tarsi rašytų  apie kažkokį tolimą ir nepažistamą kraštą. Atskirtis buvo jaučiama ir lietuviškuose laikraščiuose  - santykiai su vokiečiais nebuvo šilti.

 Religinės pakraipos  laikraštis „Pakajaus paslas" kaip ar anksčiau buvo leidžiamas vokiečių ir lietuvių kalbomis.  „Lietuvos keleivis" neretai įterpdavo mažlietuviams įprastu gotišku šriftu spausdintus puslapius, o „Baltischer Beobachter"  savo ruožtu publikuodavo lotynišku raidynu surinktus straipsnius. Abu laikraščiai buvo spausdinti toje pačioje „Ryto" spaustuvėje.

- Kokius jausmus jums žadina  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena?

-  Šiais laikais jau niekas nesistebi lietuviškais laikraščiais, interneto svetainėmis, televizija. Kai kam netgi atrodo, kad viskas dangaus duota - taip turi būti ir bus per amžius. Iš tikrųjų lietuviško žodžio kelias buvo vingiuotas, istorijos kryžkelėse jis patyrė daug kančių. Išnyks žodis, nebeliks kalbos, o tada jau nebebus ir tautos. Todėl Spaudos ir kalbos diena man -  didžiulė  šventė.

Kalbino Gediminas Pilaitis