Žiniasklaida Lietuvoje

Laikraštis „XXI amžius" (2016 07 15, nr. 28) išleido platų ir įdomų pokalbį su pogrindinę kunigų seminariją baigusiu kunigu Robertu Grigu, ilgamečiu „Lietuvos Caritas" generaliniu direktoriumi, dabar Kauno Arkikatedros Bazilikos vikaru ir Kauno klinikų kapelionu. Dalis interviu buvo apie pogrindinės spaudos leidėjus, kūrybą ir dabartinę žiniasklaidą. Manau, kad tai sudomins ir LŽS svetainės skaitytojus. Spausdiname sutrumpinę.

Sovietinės okupacijos metais Jūs aktyviai padėjote platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", dalyvavote Eucharistijos bičiulių veikloje. Kuo Jums įsiminė šie sudėtingų išbandymų metai? Kokių dvasinių pergalių pavyko pasiekti, nepaisant aplink tvyrojusio įtarumo, persekiojimų ir priešiškumo tiek Romos Katalikų Bažnyčiai, tiek asmeniniam tikėjimo praktikavimui?

Šiuos metus prisimenu kaip savo jaunystę. Dar vaikystėje turėjau palankią ir palengvintą galimybę iš tėvų ir senelių pasakojimų susipažinti su tikrąja, neiškreipta Lietuvos istorija. Anksti supratau, kad Lietuva yra okupuota, kad ji buvo Sovietų Sąjungos masinių trėmimų ir pokario žudynių priemonėmis naikinama. Būtent šis žinojimas, kaip ir artimųjų, giminių bei pažįstamų nuostata, sąmoningai atmetanti okupaciją ir Sovietų Sąjungos valdymą Lietuvoje, labai anksti suformavo mano nusiteikimą prisidėti prie Lietuvos laisvės atgavimo. Galbūt dabar tai atrodo šiek tiek skambūs žodžiai, bet iš tiesų apie tai mąsčiau kaip turbūt ir daugelis to meto mano bendraamžių, kurie iš savo šeimų narių ar kitų artimųjų žinojo istorijos tiesą, buvo pažinę etikos ir moralės tiesas. Turėdamas tokias nuostatas, natūraliai ieškojau panašiai mąstančių bendraamžių tiek Dzūkijoje, tiek Suvalkijoje.

Kaip tik pietvakarių Lietuvoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, anuomet buvo aktyviai dauginama ir platinama naujoji pogrindžio spauda ir pradėjo organizuotis tikinčiųjų pasauliečių ir jaunimo būreliai. Dažniausiai tai vykdavo prie katalikų bažnyčių ir tose parapijose, kuriose veikė drąsesni, visuomenės problemoms neabejingi kunigai. Tikinčių pasauliečių ir jaunimo būreliuose būdavo studijuojamas Šventasis Raštas, gilinamasi į tikėjimo tiesas, į Lietuvos istoriją. Be abejo, jaučiantieji savyje pilietiškumo gyslelę tarsi savaime, natūraliai prisidėdavo prie savo kunigų, mokytojų ir vadovų pasauliečių arba buvusių politinių kalinių bei tremtinių, kurie septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais jau pradėjo grįžti iš tremties vietų ir kalėjimų. Mano kartos jaunimas tokiu būdu palaipsniui ėmėsi pogrindžio darbų, tačiau nebuvo specialiai skatinamas tai daryti, nes suaugusieji jautė, kaip tai pavojinga. Juk penkiolikmetį ar šešiolikmetį galėjo staiga užgriūti sovietų saugumo tardymai, bandymai palaužti ar užverbuoti agentu. Buvo puikiai suprantama, kaip tokie dalykai gali sužaloti jauno žmogaus gyvenimą.

Prisimenu tam tikrą tada dirbusių kunigų Juozo Zdebskio ir Sigito Tamkevičiaus atsargumą. Jie nieko nedraudė, tačiau primindavo, kad pogrindinė veikla yra labai pavojinga ir atsakinga. Vis dėlto tie jaunuoliai, kurie jautė pareigą ir turėjo reikiamų gebėjimų, nejučia įsijungdavo į pogrindžio spaudos platinimą, dalindamiesi leidiniais tarpusavyje arba su savo pažįstamais, šeimų nariais, bendraklasiais. Turintieji daugiau galimybių veikti arba įgijusieji vyresniųjų žmonių pasitikėjimą daugindavo pogrindžio spaudą rašomosiomis mašinėlėmis. Kaune susiformavo viena žinomiausių ir aktyviausių pogrindžio jaunimo grupių - Eucharistijos bičiulių grupelė Petrašiūnuose. Ten dalyvavo daug jaunimo iš Garliavos, kur gyveno nemažai tremtinių šeimų, grįžusių į Lietuvą. Kadangi sovietinė valdžia stengdavosi neįleisti jų gyventi į Kauno miestą, jie apsistodavo artimesniuose miesteliuose. Jaunimas ne tik platino ir daugino pogrindžio spaudą, bet ir vykdė tam tikrą savo bendraamžių ugdymo darbą: rengdavo slaptas rekolekcijas tikintiesiems, statydavo pogrindžio spektaklius, kuriuose būdavo keliamos tikėjimo, patriotinės ir Lietuvos laisvės temos. Metaforiškai galėtume sakyti, kad egzistavo tam tikras klojimo teatras.

Vėliau prasidėjo tam tikra priešprieša, kurią pogrindžio spauda pavadino „kryžių karu", nes buvo mėginama atstatyti valdžios nugriautus pakelių ar sodybų kryžius. Valdžia tuos atstatytuosius kryžius vėl nugriaudavo, o jaunuoliai, atstatinėdami kryžius, įsitraukdavo į pogrindinę veiklą. Tai buvo paprasta, labai matoma ir apčiuopiama pasipriešinimo kova. Po to, vykstant „peticijų karui", pogrindyje paplito dar vienas veikimo metodas - rinkti parašus po įvairiais viešais pareiškimais, protestais sovietų valdžiai ar tarptautinėms organizacijoms dėl Lietuvos dvasinio ir kultūrinio naikinimo, politinių teisių varžymo. Jaunimas labai aktyviai dalyvaudavo tuos parašus renkant prie bažnyčių, kai žmonės ateina į kokius nors atlaidus ar šv. Mišias. Tada būdavo patogu, atsistojus prie durų, kviesti žmones pasirašyti dėl kokio nors Bažnyčios klausimo ar Lietuvos laisvės reikalo. Kai buvo įkalinta daug naujosios bangos visuomenininkų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių, būdavo reikalaujama, kad sovietų valdžia juos, jau nuteistus dėl politinių motyvų, išlaisvintų. Esu įsitikinęs, kad tokia pakankamai paprasta veikla turėjo labai gilų poveikį: ji ugdė parašų rinkėjus, kryžių statytojus ir pogrindžio spaudos platintojus ir kartu versdavo vienaip ar kitaip apsispręsti visus tuos asmenis, kurie su jais susidurdavo. Manau, kad tai buvo nemažas iššūkis ir Lietuvos katalikų dvasininkijai, ypač tada, kai į kokią nors didesnę miesto parapiją, kurioje kunigas ramiai dirbdavo todėl, kad neužkliūdavo valdžiai, netikėtai atvykdavo parašų rinkėjai iš Kauno ir prašydavo jiems duoti apsivilkti baltą ministranto rūbą - kamžą, kad visiems būtų aišku, jog renkant parašus yra veikiama su Bažnyčios žinia. Kunigui pirmiausia reikėdavo apsispręsti, ar jis tai leis ir rytoj bus kviečiamas į kokį nors vykdomąjį komitetą, baramas ir galbūt išvaromas iš tos didesnės parapijos į mažą kaimą, ar pasakys dažnai naudotą frazę: „Aš politika neužsiimu, nes čia vyks grynai religinis renginys ir parašų rinkti neleisiu". Kartais pasitaikydavo gana aštrių susikirtimų, bet visa tai skatino visuomenę ir įvairių kartų žmones, tiek kunigus, tiek pasauliečius, kelti iš tikrųjų aktualius klausimus, nagrinėti svarbias problemas ir vedė į asmeninį apsisprendimą.

Kalbėdamas apie naujosios bangos disidentus, vartoju savo paties sugalvotą pavadinimą, kad atsirastų aiškesnė takoskyra tarp jų veiklos ir pokario ginkluoto pasipriešinimo atstovų, Lietuvos partizanų ar tremtinių, kurie buvo masiškai kalinami be teismo arba surengiant teismo farsą ir galiausiai tremiami į Sibiro lagerius. Jau sunaikinus ginkluotąjį pasipriešinimą, po tam tikro visuomeninio atoslūgio, prasidėjo tai, kas dabar vadinama taikiąja rezistencija: pogrindžio spauda, peticijos, protestai, eisenos į Šiluvą ir Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalno atstatymas. Galima sakyti, kad visa tai palaipsniui rengė kelią masinei protesto išraiškai 1988 metų Sajūdžio judėjime. Šią veiklą, mano nuomone, būtų galima vadinti naująja taikaus pasipriešinimo okupacijai ir Bažnyčios priespaudai banga, apytiksliai atsiradusia 1968 ir 1969 metų sandūroje. Šie procesai prasidėjo ir Lietuvoje, ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose, ir pačioje Rusijoje, kurioje pasipriešinimas turėjo demokratinį pilietinių teisių gynimo pavidalą. Lietuvoje galima išskirti dvi kryptis: egzistavo katalikiškasis sparnas, kuris didesnį dėmesį skyrė tikinčiųjų teisių ir sąžinės laisvės gynimui, ir dar vienas - nepriklausomybės idealą gynęs politinis tautinio pasipriešinimo sparnas, susijęs ir su liberaliųjų laisvių siekimu. Šie du sparnai veikė vienu metu, kartais neišvengdami tam tikrų trinčių, o kartais - vienas kitą paremdami. Minėtajai naujajai bangai priklauso mums gerai žinomi Bažnyčios žmonės - Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, velionis kunigas Juozas Zdebskis, jau amžinybėn išėjęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Jie - pačios žinomiausios figūros, bet drąsių kunigų, neretai buvusių tremtinių ar politinių kalinių, būta visuose Lietuvos regionuose. Jie kėlė sąžinės laisvės ir Lietuvos politinių teisių problemas savo pamoksluose, bendraudami su tikinčiaisiais ar vykdydami viešą veiklą. Politiniam tautinio pasipriešinimo sparnui priklausė žmonės, kurie labiau telkėsi palaikydami Lietuvos laisvės lygą: Antanas Terleckas, pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Vladas Šakalys, dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė ir daug kitų geros valios žmonių, gyvenusių visoje Lietuvoje.

Esate išleidęs atsiminimų knygą „Rekrūto atsiminimai: Lietuva - Kazachstanas - Lietuva 1982-1984" apie savo sudėtingą tarnybą okupacinėje sovietų armijoje ir drąsų atsisakymą duoti priesaiką Sovietų Sąjungai. Joje rašote: „Žmogaus prigimtis taip sutvarkyta, kad ir didžiausiame šiukšlyne ras, anot Vaižganto, deimančiukų, jeigu tik jų ieškos". Kas Jums suteikdavo stiprybės atsilaikyti, išlikti savimi sovietų kariuomenėje ir net ieškoti gėrio apraiškų brutalioje, smurtu persunktoje ir sąžinės laisvei nepakančioje aplinkoje?

Jaučiau didelį išlikimo žmogumi poreikį, tai buvo, sakyčiau, vidinė būtinybė, kuriai netgi nereikėjo ypatingos drąsos. Svarbiausia - atsispirti prievartai, totaliam brutalumui, moraliniam terorui. Kad galėtum surasti atsvarą, reikėjo savo širdyje ir aplinkoje ar kituose žmonėse ieškoti to, kas galėtų tapti alternatyva politiniam valdžios struktūrų išsigimimui. Kai skaitome Balio Sruogos „Dievų mišką" ar sovietinių konclagerių politinių kalinių atsiminimus, randame tą patį žmonių poreikį - kiek įmanoma, išsaugoti savąjį žmogiškumą, ieškant gėrio ir jį kuriant netgi labai nužmogintoje ir niūrioje aplinkoje. Skaitant politinių kalinių ir tremtinių tekstus, matyti, kad jie, atsiradus nors menkiausiai galimybei, kalėjimuose stengdavosi paminėti Šv. Kalėdų ar Šv. Velykų šventes, rengdavo Gegužines pamaldas. Sibire tuo jie dažnai nustebindavo vietos žmones, Rusijos gyventojus, kurie buvo ilgus dešimtmečius sovietizuoti, todėl dažnai jau praradę gebėjimą kurti, veikti savarankiškai, ypač jei vykdomai veiklai komandos ar leidimo neduodavo valdžia. Todėl neretai būdavo stebimasi lietuvių iniciatyvumu ar pasiryžimu puoselėti savus papročius.

Knyga atsirado dėl itin ryškių išgyvenimų ir patirčių, nes atsisakyti duoti priesaiką sovietinei kariuomenei buvo tikra avantiūra gerąja prasme. Tuo metu tik nedaugelis taip pasielgė ir nebuvo aišku, kad okupacija jau greitai baigsis. Maniau, jog daugeliui lietuvių jaunuolių dar teks toje svetimoje kariuomenėje tarnauti, todėl norėjau, kad mano užrašyta patirtis padėtų jiems atlaikyti tą spaudimą, tą svetimos armijos nužmoginimo mašiną. Laikiausi nuomonės, kad mano asmeninis liudijimas gali būti svarbus istorijai kaip rašytinis datomis, faktais ir dokumentais paremtas šaltinis. Mėginau parodyti, kokiomis sąlygomis lietuvių jaunuoliai tada gyveno sovietų kariuomenėje, siekiau atskleisti, kokia tai buvo tikrovė. Norėjau, kad mano knyga skatintų nenusilenkti neteisybei ir mano bendraamžius, ir vėlesnių kartų žmones. Vienas iš tos knygos privalumų buvo tai, kad ją rašyti pradėjau spontaniškai, vos grįžęs iš kariuomenės, dar tais pačiais 1984 metais ir ėmiausi šio darbo tiesiog vidinių motyvų ir įkvėpimo skatinamas. Viskas buvo labai šviežia. Turėjau savo užrašuose bei laiškuose iš kariuomenės išsaugojęs autentiškų faktų apie visa tai, kas vyko. Niekas nebuvo pamiršta, todėl man pasisekė gana įtaigiai perteikti savo išgyvenimus.

Rašyti baigiau apytiksliai 1985 metų pabaigoje ir nebuvo jokios vilties, kad knyga kada nors galės būti legaliai išspausdinta. Aš tą knygą, kaip ir skelbiant daugelį anuometinių literatūros kūrinių ar pogrindžio periodinės spaudos tekstų, atspausdinau rašomąja mašinėle ir nemažu kiekiu egzempliorių paskleidžiau visoje Lietuvoje per pažįstamus žmones. Vėliau pats esu matęs kažkieno kito ranka perrašytų mano knygos egzempliorių. Matyt, kažkas perrašinėjo tekstą savo iniciatyva ir jį platino kartu su kita pogrindžio spauda. Jei būčiau rankraštį laikęs savo namuose, tai eilinės kratos metu knyga galėjo būti sunaikinta. Tekstui jau pasklidus per žmonių rankas, atsirado tam tikra jo išlikimo ir išsaugojimo garantija ateičiai. Galiausiai, taip ir atsitiko.

Gana ilgai dirbote katalikiško žurnalo „Caritas" redakcijoje, o vėliau šis leidinys tapo mėnraščiu šeimai „Artuma". Taigi, būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie dabartinę pasaulietinės ir katalikiškos žiniasklaidos situaciją. Kas pakito per daugiau nei du dešimtmečius? Ką reikėtų dar nuveikti žurnalistams, norintiems deramai atlikti savo profesinę misiją?

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje aukšto lygio kriterijais ir vertybėmis besivadovaujanti pasaulietinė ir katalikiška žiniasklaida nėra labai populiari ir įtakinga. Ji nėra leidžiama dideliais tiražais, bet palaipsniui atranda savo unikalią vietą ir yra palaikoma žmonių, kurie ieško ir ilgisi autentiškų vertybių. Lietuvoje iki šiol eina spausdintiniai katalikų leidiniai: jaunimui - žurnalas Ateitis, plačiajai visuomenei - Kelionė su Bernardinai.lt, laikraštis XXI amžius , o akademiniams sluoksniams - aukšto lygio žurnalas Naujasis židinys, kuris vertinamas ne vien tarp katalikų. Dar yra internetinis dienraštis Bernardinai.lt. Faktas, kad visi minėti leidiniai išsilaiko, nepaisant būtinų nemažų investicijų, parodo, jog visuomenėje, ačiū Dievui, yra tokios žiniasklaidos poreikis. Esama dar ne itin didelio visuomenės sluoksnio, kuris jau nori maitintis sveiku informaciniu maistu ir tokia nuostata teikia viltį ateičiai.

Jūs - ne tik dvasininkas, tačiau dar ir poetas. Neseniai buvo išleista atnaujinta, daug platesnės apimties Jūsų poezijos rinktinė „Benamės svajos". Kuo Jums svarbi poezija ir literatūra? Kas Jus įkvepia imtis plunksnos?

Pirmoji mano poezijos rinktinė „Benamės svajos" pasirodė Vytauto Andziulio spaustuvėje „ab", dar pusiau pogrindyje, pačioje Sąjūdžio pradžioje. Tai buvo vienas studijų metais rašytas eilių rinkinukas. Neseniai išleistoji knyga tuo pačiu pavadinimu yra eilėraščių rinktinė, sudaryta keleto poezijos knygų pagrindu. Ten yra ir vėlesnio laikotarpio eilėraščių, ir eilių, gimusių man studijuojant Vilniuje, Pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), bei rašytų tarnaujant sovietinėje kariuomenėje, rengiantis kunigystei ar vykstant Atgimimui. Derinti poetinio polėkio ir dvasininko pašaukimo man niekada nereikėjo: visa tai tiesiog yra manyje. Tikėjimas mus moko, kad, jeigu Dievas davė kokį nors prigimtinį gebėjimą, tai jo nereikia užkasti, bet privalu tai, kiek įmanoma, išskleisti dar šiame gyvenime. Kristus gražiai nurodė uždegto žiburio neužvožti puodu, bet statyti į žibintuvą, kad šviestų visiems, kad galėtume tuo, kas mums atrodo gražu, teisinga ir gera, dalintis su kitais.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Giedrė Pranaitytė